Cukrus
Cukrus, sacharozė (angl. sugar) – vandenyje tirpus saldaus skonio disacharidas (angliavandenis). Dažniausiai gaminamas iš cukrinių runkelių, cukrašvendrių.
Kitos reikšmės – Cukrus (reikšmės).
Cukrus yra tik koncentruotas energijos šaltinis – neturi nei vitaminų, nei mineralinių medžiagų.
Žodis cukrus neturi daugiskaitos, tačiau turi bendrinę reikšmę – 'vandenyje tirpus saldus sacharidas'. Tokiems cukrums priklauso saldūs paprasti angliavandeniai – monosacharidai arba disacharidai. Šia prasme liet. cukrus turi ir daugiskaitą cukrūs, kuris reiškia skirtingas tirpių ir saldžių angliavandenių rūšis (gliukozė, fruktozė ir t.t.).
Tropikuose cukrų kaupia cukranendrės (Saccharum officinarum). Daugiausia jų auginama Kuboje ir Brazilijoje. Mūsų kraštuose cukraus daugiausiai – apie 17–20 % – turi cukriniai runkeliai. Iš tonos cukrinių runkelių gaunama apie 155 kg rafinuoto cukraus, kuris turi 99,9 % sacharozės ir ne daugiau 0,4 % vandens.
Žmogus per metus vidutiniškai suvalgo 36 kg cukraus: 6 kg gauna tiesiogiai, likusius 30 kg – kartu su gėrimais, saldumynais, sausais pusryčiais ir kitais maisto produktais bei patiekalais. Per dieną tai apytiksliai tiek, kiek gaunama iš vieno cukrinio runkelio.
Suvalgius ko nors saldžiai, kasa pagamina daugiau hormono insulino, kuris padeda aminorūgščiai triptofanui iš kraujo patekti į smegenų ląsteles, kur ši medžiaga verčiama serotoninu – hormonu, keliančiu nuotaiką. Todėl serotoninas dar vadinamas laimės hormonu.
Valgomasis cukrus
Valgomasis cukrus vartojamas įvairiais pavidalais:
- Kristalinis cukrus – nuo 1840 metų gaminamas baltasis cukrus. Tarpinėje stadijoje kristalai yra gelsvi ir su daug priemaišų, vėliau pakartotinai tirpinamas, kristalizuojamas bei rafinuojamas, taip pat spalvinamas žydru dažu, kuris suteikia baltą spalvą. 99,7 % cukraus sudaro sacharozė. Rafinuotas cukrus žmonių organizmui nereikalingas ir beveik nepanaudojamas – didžioji dalis greitai paverčiama ir kaupiama riebalų pavidalu.
- Cukraus pudra (miltelinis cukrus) – labai smulkių grūdelių cukrus, naudojamas tik nuo XX a. pradžios.
- Cukraus kristalai – gaminamas iš prisotinto cukraus tirpalo, kai gaunami skirtingo stambumo skaidrūs kristalai.
- Geltonasis arba rudasis cukrus – mažiau išvalytas arba jame yra melasos. Jis taip pat gali būti karamelizuotas. Sudėtis nuo balto cukraus beveik nesiskiria.
Cukraus panaudojimas
Cukrus sustiprina natūralų vaisių, uogų, daržovių skonį ir kvapą. Kaip saldiklis jis naudojamas daugelyje maisto produktų: uogienei, sultims bei kitiems gėrimais, saldumynams, kepiniams ir konservams, su juo gaminamos saldžios sriubos ir padažai, pusgaminiai.
Cukraus poveikis
Per didelis cukraus vartojimas gali būti nutukimo priežastimi – su cukrumi gautas energijos perteklius paverčiamas riebalais. Viršsvoris apsunkina širdies darbą. Manoma, kad senatvės diabetą gali paskatinti per didelis cukraus vartojimas.
Cukrus kenkia dantims – burnos ertmėje esančios bakterijos cukrų naudoja kaip maistą ir gamina iš jo rūgštis, kurios tirpdo dantų emalį.
Vietoje cukraus gali būti vartojami cukraus pakaitalai – sorbitolis ir ksilitolis. Sorbitolis 2 kartus mažiau saldus, o ksilitolis 2 kartus saldesnis už sacharozę.
Istorija
Dar VI a. pr. m. e. vienas iš Aleksandro Makedoniečio admirolų savo žygių dienoraštyje rašė, kad Indijoje auga tokios švendrės, kurios be bičių neša medų. Manoma, kad jis aprašė sirupą, kurį vietiniai gyventojai gaudavo iš cukrašvendrių ir kuriuo gardino maisto produktus.
Tačiau pirmasis cukrus pagamintas Persijoje tik mūsų eros VI amžiuje, tuo metu tai buvo prabangus produktas. Vėliau, plečiant cukrašvendrių auginimo plotus, cukrus tapo pigesnis, pradėtas gaminti Europoje. Po Amerikos kolonizacijos cukrašvendrės atvežtos į Naująjį Pasaulį, kur pradėtos masiškai auginti, užtikrinant pigios žaliavos tiekimą Europos cukraus fabrikams.
Iki XIX a. Napoleono žygių Europoje buvo naudojamos tik atvežtinės žaliavos, bet karo metu anglams užblokavus jūrų kelius pradėti auginti cukriniai runkeliai, taip pat kaupiantys cukrų. 1802 m. dabartinės Vokietijos žemėse pastatytas pirmasis iš cukrinių runkelių produktą gaminantis fabrikas, netrukus tokie fabrikai paplito Europoje. Iki 1855 m. cukrus daugiausiai buvo gaminamas iš cukranendrių, o nuo 1890 m. – iš cukrinių runkelių.[1] Lietuvoje pirmasis cukraus fabrikas pastatytas 1931 m. Marijampolėje.
Įdomūs faktai
- Eksperimentai su žiurkėmis parodė, jog rudasis cukrus ilgina šių gyvųnų gyvenimo trukmę.[2]
Šaltiniai
- ↑ ŠULČIUS, Algirdas. Organinė chemija. Vilnius: Alma littera, 2009, 182 p. ISBN 978-9955-38-341-3.
- ↑ ŠULČIUS, Algirdas. Organinė chemija. Vilnius: Alma littera, 2009, 185 p. ISBN 978-9955-38-341-3.
