Valstybės pripažinimas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Valstybės pripažinimas – oficialus politinis teisinis aktas, kurį viena valstybė siunčia kitai konstatuodama pastarosios egzistavimo faktą ir siūlydama užmegzti atitinkamo lygio tarptautinius santykius. Valstybės pripažinimo klausimas iškyla, kuomet atsiranda naujas tarptautinės teisės subjektas – valstybė.
Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo apie 100 naujų valstybių. Tarptautinis teisinis pripažinimo institutas formavosi jau feodalizmo laikotarpiu. 1949 m. Jungtinės Tautos Tarptautinės teisės komisijai pavedė parengti konvenciją, kurioje atsispindėjo pagrindinės normos, kurių pagrindu vykdomas valstybių pripažinimas. Nors konvencijos ir nėra, tačiau valstybių pripažinimas vyksta.
Pagrindiniai svarbūs valstybių pripažinimo kriterijai:
- realaus suvereno pirmas pripažinimas;
- gyventojų plačiai remiamas civilinės valdžios funkcionavimas;
- valstybės gebėjimas kontroliuoti teritoriją;
- valstybės gebėjimas vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.
Rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarptautinėje teisėje išskiriamos 3 valstybių pripažinimo rūšys:
- de jure – tai pilnas pripažinimas, po kurio užmezgami aukščiausio lygio diplomatiniai santykiai;
- de facto – pasirašomos sutartys, daugiausia konsuliniai santykiai (trūksta aukščiausio lygio);
- ad hoc – pasirašoma vienintelė sutartis, kuri lyg ir demonstruoja, kad subjektas pripažintas tam tikram atvejui.