Pereiti prie turinio

Utilitarizmas

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Utilitarizmas – etikos teorija, galutiniu tikslu laikanti visų žmonių laimės maksimizavimą ir kančios minimizavimą. Kitaip sakant, kuo veiksmas atneša daugiau laimės, tuo jis pagal utilitarizmą yra morališkesnis, o kančią sukeliantys poelgiai laikomi amoraliais. Poelgiai yra vertinami tik pagal jų pasekmes, todėl melavimas, žudymas ir kiti dažniausiai smerkiami veiksmai utilitarizme gali būti laikomi moraliais, jei tik galiausiai jie atneša daugiau laimės nei kančios. Visų žmonių laimės ir kančios vertė utilitarizme yra vienoda – savo laimė utilitaristams yra svarbi tiek pat, kiek ir bet kurio kito žmogaus. Utilitarizmas yra laikomas pasekmizmo ir hedonizmo forma.

Yra daug skirtingų utilitarizmo formų. Tikslu gali būti laikoma ne laimė, o interesų patenkinimas. Gali būti atsižvelgiama ne tik į žmonių, bet ir į gyvūnų laimę. Laimė gali būti vertinama ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, intelektualiniams malonumams suteikiant daugiau vertės nei fiziniams. Be to, kaip ir bet kuri etikos teorija, utilitarizmas smarkiai priklauso nuo juo besivadovaujančio žmogaus išminties, patirties bei kitų pažiūrų.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Džeremis Bentamas (1748–1832 m.)
Džonas Stiuartas Milis (1806–1873 m.)

Utilitarizmo užuomazgos siejamos su graikų filosofu Epikūru, bet kaip specifinės filosofinės mokyklos atsiradimas – su Džeremiu Bentamu[1]. Pasak jo, skausmas ir malonumas yra vienintelės gamtos žmonijai duotos vidinės vertybės. Iš to jis išvedė, kad gėris yra viskas, kas atneša daugiausiai laimės didžiausiam kiekiui žmonių.

Žymiausias Benthamo šalininkas buvo Džeimsas Milis, svarbus to meto filosofas. Jo sūnus Džonas Stiuartas Milis buvo išauklėtas pagal Benthamo principus ir nuo ankstyvos vaikystės intensyviai mokomas filosofijos bei kitų mokslų. Užaugęs Džonas Stiuartas Milis teigė, kad kultūriniai, intelektualiniai ir dvasiniai malonumai yra vertingesni nei fiziniai, nes abi malonumų rūšis patyrę žmonės teiktų pirmenybę intelektualiniams. Tą jis įrodinėjo samprotaudamas, kad retas žmogus sutiktų būti pažemintas iki primityvesnio gyvūno, net jei jam būtų pažadėta begalybė gyvuliškų malonumų.[2] Viena žymiausių ir dažniausiai cituojamų jo frazių yra „geriau būti nelaimingu žmogumi negu laiminga kiaule. Geriau būti nepatenkintu Sokratu negu patenkintu kvailiu. Ir jei kvailys arba kiaulė turi kitokią nuomonę, taip yra todėl, kad jie žino tik savo klausimo pusę“.[3] Taip pat Milis griežtai atskyrė laimę nuo malonumo ir parodė, kad gėris ne visada yra tai, ko žmogus nori. Pavyzdžiui, galima norėti primušti vaiką ir tai gali atnešti malonumo, bet laimė, anot Milio, ateina vadovaujantis dorybėmis, o ne savo norais.

Klasikinis Benthamo ir Milio utilitarizmas padarė įtaką daugybei kitų filosofų ir platesnės filosofijos – pasekmizmo – išsivystymui, todėl dabar egzistuoja daug skirtingų gėrio apibrėžimų, todėl ir daug skirtingų pasekmizmo rūšių, o ne vien utilitarizmas. Kitų rūšių pasekmistai neigia, kad laimė yra vienintelis svarbus dalykas ir taip pat vertę suteikia tokiems dalykams kaip žinios, teisingumas ar lygybė, net jei jie ir niekam neatneša laimės.

Džonas Stuartas Milis ir iki jo gyvenę utilitarizmo šalininkai buvo daugiausiai praktiniai reformatoriai. Maždaug nuo 1874 m., kai buvo išleista Henrio Sidgwicko knyga „Etikos metodai“ (angl. The Methods of Ethics), utilitarizmas daugiau asocijuojamas su akademine filosofija.

Utilitarizmas buvo naudojamas kaip argumentas daugelyje skirtingų politinių pažiūrų. Džonas Stuartas Milis skelbė, jog utilitarizmas reikalauja, kad politinė sistema laikytųsi laisvės (arba žalos) principo, pasak kurio, „jėga gali būti teisingai panaudota prieš bet kurį civilizuotos bendruomenės narį tik dėl vienintelio tikslo – sukliudyti jam padaryti žalą kitiems.“[4] Ludwig von Mises naudojo utilitarizmo argumentus libertarizmo gynimui, o kai kurie marksistiniai filosofai – komunizmo bei socializmo gynimui.

Rūšys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akto ir taisyklių utilitarizmai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akto utilitarizmas teigia, kad iškilus etinei dilemai, turėtume apsvarstyti potencialias pasekmes ir priimti tą sprendimą, kuris atneštų daugiausiai naudos. Pasak taisyklių utilitarizmo, reikia sukurti elgesio taisykles, kurių laikantis būtų pasiekta daugiausiai naudos. Kad nuspręstų, ar taisyklės turėtų būti laikomasi, taisyklių utilitaristai bando numatyti, kas atsitiktų, jei tos taisyklės būtų laikomasi visą laiką. Taigi, anot akto utilitarizmo, pasekmistiniai apskaičiavimai turėtų būti pritaikyti konkretiems atvejams, o pasak taisyklių utilitarizmo – apibendrintoms taisyklėms.

Taisyklių utilitarizmą galima toliau skirstyti, pagal tai, kaip griežtai turėtų būti laikomasi numatytų taisyklių. Stiprus taisyklių utilitarizmas teigia, kad visi žmonės visada turėtų laikytis griežtų taisyklių ir niekada jų nelaužyti. Pasak silpno taisyklių utilitarizmo, kurį gynė Džonas Stuartas Milis, visuomenei turėtų būti nustatytos tam tikros taisyklės, bet specifiniais atvejais galima jas sulaužyti ir tiesiog daryti tai, kas atneš daugiausiai laimės.[5] Pavyzdžiui, gestapui paklausus, kur slepiasi kaimynai žydai, taisyklės „nemeluoti“ nepaisymas, anot silpno taisyklių utilitarizmo, gali būti moralus. Jei taisyklę „nemeluoti“ priimtų stiprus taisyklių utilitaristas, jis nepritartų melavimui jokiomis aplinkybėmis

Taisyklių utilitarizmas yra kritikuojamas dėl to, kad visuotinių taisyklių laikymasis kai kuriose specifinėse situacijose aiškiai sumažina laimės kiekį. Taisyklė niekada nežudyti kito žmogaus galbūt atrodo teisinga iš pirmo žvilgsnio, bet dėl jos gali būti labai sunku gintis prieš piktavališkus agresorius (pvz., kitai valstybei paskelbus karą). Taisyklių utilitaristai atkerta, kad galima sukurti taisykles, kada reikėtų nepaisyti kai kurių kitų taisyklių. Pavyzdžiui, besiginant nuo užpuoliko galima nepaisyti kitų žmonių nemušimo taisyklės. Kritikai ginčijasi, kad tada taisyklių utilitarizmas „sugriūna“ iki akto utilitarizmo: tarkime, kad bet kurią taisyklę galima patobulinti sukuriant papildomą taisyklę, kuri būtų pritaikoma kokios nors rūšies išskirtiniams atvejams, kai taisyklės pažeidimas sukuria daugiau laimės nei jos laikymasis. Jei tai padarytume visoms taisyklėms, turėtume po taisyklę kiekvienam išskirtiniam atvejui, o tai reikštų, kad tų taisyklių laikymasis būtų tas pats kaip ir elgimasis pagal akto utilitarizmą – veiksmų, kurie atneša daugiausiai laimės, darymas.[6][7] Tai, atrodytų, paverčia taisykles beprasmėmis. Bet taisyklių utilitaristai teigia, kad, pavyzdžiui, taisyklės teisinėje sistemoje (įstatymai) nėra beprasmės.

Nepaisant kritikos, taisyklių utilitarizmas dažnai išstumia akto utilitarizmą dėl pastarajame slypinčių problemų[8] ir daug filosofų mano, kad vadovautis akto utilitarizmu yra nepraktiška.[9] Tokia nuomonė vyrauja visų pirma todėl, kad dažniausiai yra labai sudėtinga numatyti kokios bus veiksmų pasekmės ir niekada negalima būti dėl jų tikram. Be to, net jei ir pavyksta nuspėti padarinius, sunku yra nešališkai ir tiksliai įvertinti, koks rezultatas atneš daugiausiai laimės, ypač kai situacija yra sudėtinga.[9] Taip pat kai kurie kritikai teigia, kad pagal akto utilitarizmą besielgiančioje visuomenėje vyrautų melas, vagystės ir nuolat būtų laužomi pažadai, nes akto utilitaristai sakytų tiesą tik tuo atveju, jei jie manytų, kad tai atneš visuomenei daugiau naudos nei koks nors melas. Tai, anot kritikų, privestų prie visuomenės, kurioje niekas niekuo nepasitikėtų.[10] Piteris Singeris į šią kritiką atkirto sakydamas, kad akto utilitaristai, spręsdami kaip elgtis, turėtų omeny, kad jų melas ar neištesėti pažadai prisidėtų prie bendro žmonių tarpusavio nepasitikėjimo. Akto utilitarizmas tik suteiktų laisvę, pavyzdžiui, sulaužyti pažada atvykti į susitikimą, jei beeinant į jį pamatomas ant kelio gulintis ir aimanuojantis žmogus. Be to, anot Singerio, iš akto utilitaristų sudarytoje visuomenėje dažniausiai nebūtų jokių objektyvių priežasčių meluoti ar netesėti pažadų, nes visus vienytų bendras tikslas – visuotinė laimė.[11]

Dviejų lygių utilitarizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dviejų lygių utilitarizmas, kurį suformulavo Ričiardas Hare[12], teigia, kad daugelis etinių sprendimų turi būti priimti pagal intuityvias moralines taisykles (panašiai kaip taisyklių utilitarizme), išskyrus kai kuriuos retus atvejus, kai labiau tinka pasitelkti kritinį moralinį mąstymą, kurį akto utilitaristai siūlo naudoti visada. Hare pagrindė šią teoriją samprotavimu, kad jei visi sugebėtume tobulai nuspėti pasekmes, tada galėtume nuolatos elgtis kaip akto utilitaristai. Deja, mes dažniausiai nesugebame numatyti mūsų veiksmų padarinių ir esame šališki, todėl mums reikia etinių principų, kuriais galėtume vadovautis.[13] Bet kai keli iš tų principų prieštarauja vienas kitam, pasak dviejų lygių utilitarizmo, mes vis dėlto turėtume elgtis pagal akto utilitarizmą ir pasistengti numatyti galimas pasekmes, kad nuspręstume, kaip elgtis yra geriausia.[14]

Negatyvusis utilitarizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak daugelio utilitaristinių teorijų, svarbiausia yra didžiausias laimės kiekis didžiausiam skaičiui žmonių. Negatyvusis utilitarizmas teigia, kad svarbiausia yra mažiausias kiekis blogio arba kančios. Kitaip tariant, negatyvieji utilitaristai stengiasi ne sukurti kuo daugiau laimės, o išvengti kuo daugiau žalos. Jie mano, kad tai yra efektyvesnė etinė formulė, nes didžiausios žalos padariniai yra didesni už didžiausio gėrio.[15] Juk jei būtų duotas pasirinkimas, ar vieną dieną užsiiminėti savo mėgstamiausia veikla, ar išvengti dienos trukmės žiaurių kankinimų, daugelis pasirinktų antrąjį variantą. Be to, laimę pasiekti gali būti sudėtinga, nes nors daugelis žmonių mano, kad pinigai, meilė, sveikata pavers juos laimingesniais, vieni moksliniai tyrimai šiai prielaidai prieštarauja[16][17], kiti teigia, kad visi šie dalykai kartu lemia tik 10 % laimingumo, o likę procentai daugiausiai atitenka genams (50 %).[18]

Šios teorijos kritikai greitai pastebėjo, kad negatyviojo utilitarizmo tikslas būtų kaip įmanoma neskausmingiau ir greičiau išnaikinti visą žmoniją, nes tą padarius išnyktų ir kančia.[19] Iš dalies dėl to naujos negatyviojo utilitarizmo versijos skatina sumažinti ne visų rūšių kančią, o tik tą, kuri atsiranda dėl prioritetų nepatenkinimo.[20] Kadangi daugeliui žmonių svarbiau yra gyventi, negu išsilaisvinti nuo kančios, tokios teorijos šalininkai atmeta neskausmingo gyvybės sunaikinimo idėją. Kai kurie negatyvieji utilitaristai mano, kad mokslo (ypač biotechnologijų) dėka, ilgainiui pasaulyje išliks tik nedidelės kančios.[21]

Totalusis ir vidurkinis utilitarizmai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Totalusis utilitarizmas teigia, kad laimę reikėtų matuoti sudedant kiekvieno atskiro žmogaus laimingumą. Kitaip tariant, pasak šios doktrinos, bendras pasaulio laimingumas, kurį utilitaristai stengiasi didinti, yra visų pasaulio žmonių laimingumų suma. Pagrindinė tokio požiūrio problema yra Dereko Parfito suformuluotas laimės sumavimo paradoksas. Pasak paradokso, pagal tokį utilitarizmą išeitų, jog milžiniška žmonių, kurių gyvenimai yra vos verti gyventi, visuomenė yra geriau nei mažesnė, bet laiminga žmonių grupė, o tai gali prieštarauti intuicijai.[22][23] Kai kurie totalieji utilitaristai mano, kad mūsų intuicija klysta ir mes nuvertiname milijardų vos vertų gyventi gyvenimų moralinį svorį.[24] Kiti neigia laimės sumavimo paradokso išvadą arba sako, kad gerai gyvenančių laimingumas yra visiškai kitokiame lygmenyje ir todėl yra nepalyginamas su žmonių, kurių gyvenimas vos vertas gyventi, laimingumu. Kita totaliojo utilitarizmo problema yra laimės monstras – hipotetinė būtybė, kuri moka paversti resursus į savo laimę daug efektyviau nei bet kas kitas. Pagal totalųjį utilitarizmą išeitų, kad moralė reikalautų tokiam monstrui atiduoti visus resursus, diskriminuojant visus kitus žmones.[25]

Vidurkinis utilitarizmas teigia, kad reikia stengtis didinti vidutinį visuomenės laimingumą.[22] Taigi, pasak šio principo, šimto laimingų žmonių egzistencija yra geriau už tūkstančio truputį mažiau laimingų žmonių egzistavimą. Galima paimti ir ekstremalesnį pavyzdį: pagal vidurkio utilitarizmą, vienas laimingas žmogus yra geriau nei milijonas žmonių, kurių laimės vidurkis būtų tik truputį mažesnis už to vieno žmogaus laimingumą. Pastarasis pavyzdys taip pat gali prieštarauti intuicijai.

Laimės sumavimo paradoksas yra problema ir vidurkiniame utilitarizme. Jei mums nežinomoje planetoje atsirastų protinga gyvybė, kuri turėtų „teigiamą“, bet mažesnį nei Žemės, laimingumo vidurkį, tai, pasak Parfito, nepakreiptų bendros situacijos į blogą, nors ir sumažintų bendrą laimės vidurkį.[23] Dažniausiai vidurkio utilitaristai nesiūlo žudyti žmonių, kurių laimingumas yra žemesnis negu vidurkis, nes nors tai, atrodo, padidintų vidutinį laimingumą, realybėje tokie veiksmai sumažintų nenužudytųjų laimingumą.

Ryšys su gamta

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite: Rūšizmas

Utilitaristas Piteris Singeris yra vienas žymiausių kovotojų už gyvūnų teises.

Piteris Singeris, kartu su aktyvistais už gyvūnų teises, įrodinėja, kad visų subjektyviai jausti sugebančių gyvūnų gerovė yra tiek pat svarbi kiek žmonių. Panašiai mąstė ir Džeremis Bentamas. Vienoje iš savo knygų jis rašė:

„Kas gi nubrėžia tą neperžengiamą ribą? Ar tai gebėjimas mąstyti, o gal diskursas? Bet subrendęs žirgas ar šuo neabejotinai yra protingesnis nei dienos, savaitės ar mėnesio sulaukęs kūdikis. Svarbiausias klausimas yra ne „Ar jie mąsto?“ ir ne „Ar jie kalba?“, bet „Ar jie kenčia?““[26]

Net dalis utilitaristų, kurie nesutinka, kad reiktų atsižvelgti į gyvūnų laimingumą, pripažįsta, kad jų skriaudimas dažniausiai yra amoralus, nes jis priverčia kentėti ir žmones.

Reiktų pažymėti, kad, anot utilitarizmo, didžioji dalis gyvybės formų negali jausti nieko panašaus į malonumą arba kančią, todėl neturi ir jokio moralinio statuso. Tokios gyvybės formos utilitarizme gali būti svarbios tik jei jos ką nors suteikia jausti sugebančioms būtybėms. Savaime jų egzistavimas jokios prasmės neturi. Tą patį galima pasakyti ir apie upes, kalnus, negyvenamas planetas ir pan. Taip pat utilitarizmas nesuteikia jokios savaiminės vertės bioįvairovei.

Biologinis utilitarizmo paaiškinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra manančiųjų, kad sociobiologija ir žmonių visuomenės evoliucijos studijos paremia utilitaristinį požiūrį. Pavyzdžiui, Piteris Singeris teigia, kad fundamentaliai utilitaristinė argumentacija buvo naudojama jau nuo primityvių gaujų egzistavimo laikų. Gaujos nariams sprendžiant, kaip jie turėtų elgtis, ieškota variantų, kurie būtų naudingi visiems nariams, nes kitokiems didžioji gaujos dalis turbūt nepritartų. Singeris tiki, kad šiais laikais turėtų būti vienodai atsižvelgiama ne tik į kiekvieno savo bendruomenės nario, bet ir į visų kitų pasaulio žmonių interesus:

„Etiniu požiūriu, aš esu tik vienas iš daugelio savo bendruomenės narių ir, žiūrint iš visos bendruomenės perspektyvos, mano interesai yra niekuo ne svarbesni už panašius kitų mano bendruomenės narių interesus. Tada galima pastebėti, kad mano bendruomenė tėra viena iš daugybės bendruomenių ir, objektyviai mąstant, mano bendruomenės narių interesai yra niekuo ne svarbesni nei kitų bendruomenių narių. Taigi, nešališkai mąstant apie etiką, prieinama išvada, kad mes turėtume vienodai rūpintis visais pasaulio žmonėmis.“[27]

Kritika ir gynyba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingų žmonių laimės sumavimas ir lyginimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo knygoje „Teisingumo teorija“ (angl. A Theory Of Justice) Džonas Roulsas teigia, kad dviejų skirtingų asmenų laimingumo sudėjimas yra beprasmiškas. Jo nuomone, tą darant į individų grupę yra žiūrima lyg į vieną būtybę, klaidingai ignoruojant atskiras ir nepriklausomas žmonių sąmones.[28] Gyvūnų teisių advokatas Ričiardas Ryderis vadina tai individo riba, kurios malonumas ir kančia perkirsti negali.[29] Kritikų nuomone, ši riba paverčia skirtingų žmonių malonumų sumavimą beprasmišku, nes laimė, kaip ir skausmas, yra neatskiriama nuo ją jaučiančio žmogaus sąmonės. Be to, skirtingi žmonės laimę jaučia taip pat nevienodai.

Daugelis ankstyvųjų utilitaristų tikėjosi, kad laimę yra įmanoma kaip nors išmatuoti, bet iki šiol niekas nesukonstravo tam patikimų kriterijų ar metodikos. Kai kurie kritikai teigia, kad palyginti skirtingų žmonių laimę yra neįmanoma iš principo. Utilitaristai atkerta, kad jei taip būtų, tai nebūtų galima pasakyti, kad milijonų žmonių žūtis yra blogiau už vieno žmogaus mirtį.

Pasekmių nuspėjimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo knygoje „Pavojinga Darvino teorija“ Danielis Denetas, norėdamas parodyti, kaip sunku kartais gali būti nuspėti padarinius pateikia incidento Trijų mylių salos atominėje elektrinėje pavyzdį.[30] Ar utilitarizmas ten įvykusį radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimą turėtų vertinti teigiamai, ar neigiamai? Denetas atkreipia dėmesį, kad ilgalaikės incidento pasekmės atominių elektrinių politikai gali būti laikomos teigiamomis ir atsverti neigiamus nutekėjimo padarinius. Bet gali būti ir atvirkščiai. Praėjo jau daugiau kaip 30 metų ir vis dar yra per mažai duomenų, kad pagal utilitarizmą būtų galima šį įvykį įvertinti.

Į tokią kritiką galima atkirsti teigiant, kad, pavyzdžiui, moksle taip pat dažnai ko nors negalima nustatyti tuojau pat, bet tai neretai yra padaroma po daugelio metų. Be to, utilitaristai paprastai supranta, kad tobulai pasekmių nuspėti neįmanoma, nes jos įvyks neišgyventoje ateityje, todėl jie tiesiog daro viską, ką gali, kad kuo tiksliau nustatytų padarinius ir atneštų pasauliui kuo daugiau laimės (arba kitokios naudos). Jei pasekmės yra itin neaiškios, galima pasinaudoti kokia nors etine taisykle, kuri sėkmingai atnešė laimės praeityje. Taip pat galima pastebėti, kad kitų etinių teorijų šalininkams irgi kartais iškyla dilemos (pvz., kai dvi moralinės taisyklės prieštarauja viena kitai), bet tai nereiškia, kad tokiais atvejais sprendimo padaryti neįmanoma.

Antonis Kenis teigia, kad utilitarizmą galima atmesti, nes determinizmas yra arba tiesa, arba ne: jei tai tiesa, mes negalime rinktis, ką daryti; jei determinizmas klysta, tai pasekmės yra nenuspėjamos (iš dalies dėl to, kad joms daro įtaką ir kiti žmonės, kurių veiksmus nuspėti neįmanoma).[31]

Motyvų svarba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Utilitarizmas dažnai kritikuojamas, nes jis vertina tik veiksmų rezultatus, neatsižvelgdamas į jų intencijas ir motyvus. Poelgis, kuriuo buvo siekiama sukelti žalos, bet kurio rezultatai netyčia buvo pozityvūs yra vertinamas kaip lygiavertis gerų intencijų paskatintam poelgiui. Kai kurie utilitaristai atkerta, kad blogio kitiems linkėjimas yra žalingas pačiam individui, net jei jis ir nieko blogo nepadaro. Be to, daugelis į utilitarizmą žiūri kaip į asmeninį gidą, kaip reiktų elgtis, o ne kaip į įrankį vertinti kitus žmones arba jau padarytus veiksmus.[32]

Taip pat utilitarizmo doktrina yra kartais kritikuojama, nes pagal ją išeina, kad sadistiški malonumai turi tokią pačią vertę kaip ir altruistiniai. Bet utilitaristai teigia, kad praktikoje beveik niekada joks sprendimas nebus priimtas sadisto naudai, nes jo malonumas sukelia per daug kančios kitiems. Be to, dauguma utilitaristų laiko sadistiškus malonumus paviršutiniškais, trumpalaikiais ir žalingais ilgalaikei individo gerovei.

Žmogaus teisės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugelis utilitaristų mano, kad kankinimo, vergovės, masinių žmogžudysčių ir panašių dalykų pateisinimui reikėtų, kad jie atneštų nerealistiškai daug laimės, nes kitaip tokių veiksmų laimė neatsvertų aukų ir jų artimųjų kančios bei kitos neigiamos įtakos. Svarstydami, ar taip vertėtų daryti, utilitaristai turėtų omenyje ir netiesioginius socialinius padarinius, kaip kitų žmonių susirūpinimas aukomis bei visuotinė baimė, kurią sukeltų dažnas žmogaus teisių nesilaikymas. Be to, kiekvieną kartą laužant nustatytas teises tikriausiai padidėtų ir visuomenės pripratimas tą daryti, kas galėtų atnešti dar daugiau neigiamų pasekmių.

Pačias žmogaus teises taisyklių ir akto utilitaristai gali vertinti skirtingai. Kai kurie taisyklių utilitaristai priima žmogaus teisės kaip etines taisykles.[33] Akto utilitaristai nesutiktų priimti jų kaip moralinių taisyklių (nes jie yra prieš moralines taisykles apskritai), bet tai nereiškia, kad jie žmogaus teisės iš viso atmestų. Daugelis akto utilitaristų palaikytų jų nesilaikymą tik retais atvejais. Be to, jie gali sutikti su žmogaus teisių primetimu teisine prasme, nes utilitaristai turėtų sutikti su bet kokiais įstatymais, kurie atneša daugiau naudos negu žalos.

Begalinė visata

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak daugelio moderniosios kosmologijos teorijų, visata begalinė. Jei tai yra tiesa, tada visatoje yra ir begalinis skaičius žmonių, kurie kartu jaučia begalinį tiek laimės, tiek skausmo kiekį. Žmogus gali daryti įtaką tik ribotam laimės kiekiui . Bet baigtinio kiekio pridėjimas arba atėmimas iš begalybės yra matematiškai beprasmiškas ir begalybei įtakos nepadaro. Iš to Nikas Bostromas padarė išvadą, kad begalinėje visatoje bet koks įmanomas žmogaus veiksmas nepadaro jokio efekto visatos laimės sumai. Bostromo nuomone, mes negalime naudoti etinės teorijos, kurią sukombinavus su mūsų geriausiais moksliniais spėjimais išeina, kad etiškai niekada nėra svarbu, ką mes darome.[34]

Kritika remiantis Vitgenšteino filosofija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie filosofai, kaip Matthew Ostrow, kritikavo utilitarizmą pagal Liudviko Vitgenšteino kalbos filosofiją. Jų nuomone, utilitarizmas be pagrindo malonumą laiko vieninteliu žmonių tikslu, ignoruodamas asketizmą, savęs paaukojimą ir bet kokį kitą „antrarūšį“ norą. Utilitaristai tai tikriausiai neigtų, sakydami, kad asketai taip pat siekia laimės, tik alternatyviu būdu. Bet tokį argumentą galima pavadinti tautologija („Ko nori žmonės? Laimės. O kas yra laimė? Tai, ko žmonės nori“). Todėl, pasak šių kritikų, utilitarizmas neturi neturi jokios priežasties svarbiausiu laikyti malonumą, išskyrus sakymą, kad taip tiesiog turi būti. Ši kritika bando parodyti, kad iš tiesų utilitarizmas yra tik užslėptas ir netiesus moralinis intuityvizmas, kuris nesugeba pamatyti savo nepagrįstumo.

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Rosen, Frederick (2003). Classical Utilitarianism from Hume to Mill. Routledge, p. 28. ISBN 0-415-22094-7 "It was Hume and Bentham who then reasserted most strongly the Epicurean doctrine concerning utility as the basis of justice. "
  2. ↑ Džonas Stiuartas Milis „Utilitarizmas“ (1863 m.) Chapter II: What Utilitarianism is. Citata: „Few human creatures would consent to changed into any of the lower animals for a promise of the fullest allowance of a beast pleasures“
  3. ↑ Džonas Stiuartas Milis „Utilitarizmas“ (1863 m.)
  4. ↑ Mill, John Stuart. 'On Liberty', ed. Himmelfarb. Penguin Classics, 1974, 'Introductory' of main text, p. 68.
  5. ↑ Džonas Stiuartas Milis „Utilitarizmas“ (1863 m.) Citata: „…justice is a name for certain moral requirements, which, regarded collectively, stand higher in the scale of social utility, and are therefore of more paramount obligation, than any others; though particular cases may occur in which some other social duty is so important, as to overrule any one of the general maxims of justice. Thus, to save a life, it may not only be allowable, but a duty, to steal, or take by force, the necessary food or medicine, or to kidnap, and compel to officiate, the only qualified medical practitioner“
  6. ↑ David Lyons, Forms and Limits of Utilitarianism, 1965.
  7. ↑ Allen Habib (2008), „Promises“, in the Stanford Encyclopedia of Philosophy.
  8. ↑ http://www.philosophyprofessor.com/philosophies/act-utilitarianism.php
  9. ↑ 9,0 9,1 Brad Hooker, The Stanford Encyclopedia of Philosophy (2008 m. žiema). Edward N. Zalta (red.). „Rule Consequentialism“. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |year= (pagalba)[neveikianti nuoroda]
  10. ↑ D. H. Hodgson knygoje „Consequences of Utilitarianism (1967 m.) 2 skyrius
  11. ↑ Peter Singer: Is act utilitarianism sel defeating? Archyvuota kopija 2011-01-05 iš Wayback Machine projekto.
  12. ↑ McNaughton, David A. (1988). Moral Vision. Blackwell Publishing. pp. 177. ISBN 0631159452.
  13. ↑ Hare, R. M. (1981). Moral Thinking. Oxford Univ. Press. pp. 38. ISBN 0198246609.
  14. ↑ Hare, R. M. (1976). 'Ethical theory and utilitarianism'. In H. D. Lewis (ed.), Contemporary British Philosophy IV. London: Allen & Unwin, 124
  15. ↑ acceleratingfuture.com: Negative Utilitarianism Archyvuota kopija 2009-06-22 iš Wayback Machine projekto.
  16. ↑ „Happiness, Money, and Giving It Away“. Nuoroda tikrinta 2007-01-03.
  17. ↑ Daniel Kahneman, Alan B. Krueger, David Schkade, Norbert Schwarz, Arthur A. Stone. „Would You Be Happier If You Were Richer? A Focusing Illusion“. Science. Nuoroda tikrinta 2007-01-03.{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  18. ↑ Sonja Lyubomirsky, David Schkade and Kennon M. Sheldon, “Pursuing Happiness: The Architecture of Sustainable Change, " Review of General Psychology, Vol. 9, No. 2, 111–131, 2005
  19. ↑ utilitarianism.com: THE PINPRICK ARGUMENT
  20. ↑ Fabian Fricke – Verschiedene Versionen des negativen Utilitarismus
  21. ↑ Open Directory – Negative Utilitarianism Archyvuota kopija 2009-06-06 iš Wayback Machine projekto.
  22. ↑ 22,0 22,1 Stanford encyclopedia of philosophy: Rupungant conclusion
  23. ↑ 23,0 23,1 Derek Parfit „Priežastys ir žmonės“ (angl. Reasons and Persons) (1986 m.)
  24. ↑ Torbjörn Tännsjö Hedonistic Utilitarianism Edinburgh University Press 1988.
  25. ↑ Robert Nozick, Anarchija, valstybė ir utopija. (1974 m.)
  26. ↑ Bentham, Jeremy. An Introduction to the Principles of Morals and Legislation, 1789
  27. ↑ Peter Singer The Expanding Circle: Ethics and Sociobiology
  28. ↑ Rawls, John A Theory Of Justice. Harvard Univerity Press, 1971. pp. 22-27
  29. ↑ Ryder, Richard D. Painism: A Modern Morality. Centaur Press, 2001. pp. 27-29
  30. ↑ Dennett, Daniel (1995), Darwin’s Dangerous Idea, Simon & Schuster, ISBN 0-684-82471-X.
  31. ↑ Anthony Kenny What I Believe p75–80
  32. ↑ Henry Sidgwick The Methods of Ethics (1874 m.).
  33. ↑ Andrew Heard: THE CHALLENGES OF UTILITARIANISM AND RELATIVISM (1997) Citata: „Some theorists have pursued rule utilitarianism as a way to reconcile human rights and utilitarianism. (12) In this light, human rights become values that society believes must be consistently respected. Overall happiness is advanced for any given society if human rights are accepted as rules that structure policy-making and behaviour. Michael Freeden has argued that a constrained utilitarianism is perfectly compatible with human rights“
  34. ↑ Nick Bostrom – The infinitarian challenge to aggregative ethics (2008)

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Utilitarizmas&oldid=7184664"