Turkija
| Turkijos Respublika turk. Türkiye Cumhuriyeti
|
|||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Nepriklausomybės maršas“ | |||||
.svg) Turkija žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | turkų[1][2] | ||||
| Sostinė | Ankara | ||||
| Didžiausias miestas | Stambulas | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • Viceprezidentas |
Recep Tayyip Erdoğan Fuat Oktay | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
783 356 km2 (36) 2,03 %[3] | ||||
| Gyventojų • 2021 • Tankis |
 84 680 273[4] (18)110[4] žm./km2 (107) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2022 692,380[5] mlrd. $ (23) 8 080[5] $ (87)
| ||||
| Valiuta | naujoji Turkijos lira (₺) (TRY) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas |
UTC+3 (TRT) netaikomas | ||||
| Nepriklausomybė Paskelbta
|
Respublikos deklaracija 1923 m. spalio 29 d. | ||||
| Interneto kodas | .tr | ||||
| Šalies tel. kodas | +90 | ||||
Turkija (turk. Türkiye), oficialiai Turkijos Respublika (turk. Türkiye Cumhuriyeti) – valstybė Vakarų Azijoje, kurios nedidelė dalis teritorijos (Trakija) yra Europoje, o likusi dalis (Anatolija) Azijoje.[6] Šiaurėje ribojasi su Juodąja jūra, šiaurės rytuose – su Gruzija, rytuose – su Armėnija, Azerbaidžanu ir Iranu, pietryčiuose – su Iraku, pietuose – su Sirija ir Viduržemio jūra, vakaruose – su Egėjo jūra, šiaurės vakaruose – su Graikija ir Bulgarija. Iki 1922 m. Turkija buvo vadinama Osmanų imperija. Nuo Europos ją skiria du siauri sąsiauriai. Šiandien ji yra respublika, kurioje susipynusios islamo ir Vakarų tradicijos. Gyventojų daugumą sudaro turkai musulmonai, nors šalyje nėra patvirtinta oficialios religijos. Klimato ir gamtovaizdžio įvairovė patraukli turistams. Auginama įvairios žemės ūkio kultūros, šalis visiškai apsirūpina maisto produktais.
Yra JTO, ankstyvoji NATO, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko narė bei viena pirmųjų EBPO, ESBO, Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos, Islamo bendradarbiavimo organizacijos ir G20 narių.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Istorija iki XI a.: Mažosios Azijos istorija, Senovės Armėnija
Senovės istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mažoji Azija arba Anatolija, yra laikoma viena seniausių apgyvendintų regionų Žemėje. Žmonės iš Naujojo Akmens Amžiaus buvo įsikūrę dabartinėse Čatal Hiujuko, Hacilaro, Mersino ir kitose teritorijose. Maždaug 2000 m. pr. m. e. Mažąją Aziją valdė hetitai, kurie atkeliavo čia nuo Juodosios jūros rytų. Per savo viešpatavimo laiką, jų civilizacija nukariavo Egiptą ir Babiloną. XII a. pr. m. e. hetitų imperija krito prieš asirus. Tai sudarė sąlygas iškilti smulkioms indoeuropietiškoms valstybėms, tokioms, kaip Frygija, kuri laikinai buvo užvaldžiusi didelę dalį Anatolijos. 560 m. pr. m. e. Krezas užėmė Lydijos sostą Mažojoje Azijoje ir greitai privertė visas graikų kolonijas (Joniją) paklusti jo įsakymams.
Rytinė Turkijos dalis, Armėnijos kalnynas, nuo II tūkst. pr. m. e. priklausė Senovės Armėnijai. Pirmiausia regionas buvo žinomas kaip Nairi, čia viešpatavo Urartai, vėliau, nuo VII a. pr. m. e. jame įsigalėjo armėnai, kuriuos valdė Orontidų dinastija.
Nuo VI a. pr. m. e. tiek Mažoji Azija, tiek Armėnija, buvo užkariautos Achemenidų imperijos, o IV a. pr. m. e. Aleksandras Didysis regionus prijungė prie Makedonijos. Po jo mirties imperijai suirus, Mažąją Aziją pasidalino atskiros karvedžių dinastijos, kurių stipriausios buvo Seleukidai, Pergamo karalystės Atalidai bei Ponto karalystė. Šiose karalystėse klestėjo helenistinė kultūra. Rytinėje dab. Turkijos dalyje tuo metu įsigalėjo Armėnijos karalystė, kuri I a. pr. m. e. valdė taip pat Siriją ir šiaurės Mesopotamiją.
Po trumpo Armėnijos viešpatavimo teritorijoje įsigalėjo Romos imperija, kuri čia įsteigė daug naujų provincijų. 324 m. Romos imperatorius Konstantinas I pasirinko tuometinę Bizantiją (dabartinį Stambulą) savo sostine, pervadinęs ją Naująja Roma. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo, Bizantijos miestas tapo Bizantijos (Rytų Romos imperijos) imperijos sostine.
Bizantija ir seldžiukai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bizantijos imperija yra viena iš ilgiausiai išsilaikiusių imperijų pasaulio istorijoje. Jos pavadinimas kilo nuo Bizantijaus miesto. Imperiją taip pavadino XIX a. istorikai. Bizantiečiai visą laiką save vadino ir laikė romėnais. 330 m. imperatorius Konstantinas įkūrė antrąją – Bizantijos Romą, pavadindamas ją Konstantinopoliu, kas reiškė ”Konstantino miestas”.
Viduriniajame Bizantijos periode (610–1081 m.) prasideda su Heraklijaus triumfu kare su persais ir jo tolesniu pralaimėjimu arabams. Po 634 m. arabai užgrobė Palestiną, Siriją ir Egiptą, taip pat prasiskverbė gilyn į Anatoliją.
XI a. Bizantijos imperijoje prasidėjo dideli nesutarimai tarp generolų, kurie buvo stambūs žemvaldžiai ir biurokratai. Išvarginti nesutarimų imperatoriai nesugebėjo atsilaikyti sedžiukams, pradėjusiems Anatolijos užkariavimą iš rytų. Seldžiukai, priklausantys tiurkų tautoms, buvo dabartinių turkų protėviai, pamažėle apgyvendinę visą Mažają Aziją.
1204 m. ketvirtajame kryžiaus žygyje grubiai užimamas Konstantinopolis ir čia įsikuria Romos katalikai, įkūrę Lotynų imperiją. 1261 m. Nikėjos valdytojas atsikovojo Konstantinopolį ir atkūrė Bizantijos imperiją, kuri dabar papuolė į vidurį tarp vakariečių krikščionių ir rytiečių turkų.
Galiausiai žemvaldžiai aristokratai pradeda dominuoti visuose administraciniuose Bizantijos imperijos reikaluose. Armiją sudarė kareiviai samdiniai ir feodalai priklausę valstybei, kurie už dalyvavimą kariniuose veiksmuose gaudavo didelius apdovanojimus. Bizantijos imperatoriai vis pakartotinai bandė sujungti ortodoksų ir katalikų bažnyčias, kad bendromis pajėgomis galima būtų kovoti prieš turkus, tačiau beviltiškai.
Osmanų imperija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Neramumų laikais turkai pradėjo konsolidaciją aplink Bursos miestą, sukūrę savo dinastiją. Iš pradžių turėjusi labai nedideles teritorijas, Osmanų dinastija jas plėtė Bizantijos sąskaita. Plėtra vyko iki pat 1453 m., kuomet turkai užėmė paskutinį Bizantijos avanpostą, – Konstantinopolį, – kuris tapo Osmanų Imperijos sostine.
Turkų imperija po to gana sparčiai plėtėsi į visas puses, tapdama viena didžiausių imperijų pasaulyje ir valdydama teritorijas trijuose žemynuose. Jai priklausė Balkanai, Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika. Užkariautos tautos buvo tiurkizuojamos ir islamizuojamos.
XIX a., Europoje kilus tautų pavasariui, Imperijoje prasidėjo byrėjimo procesai. Imperija žlugo, kol jos teritorijos apsiribojo dabartine Turkija.
Respublika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dėl sąjungininkų noro valdyti Anatolijos teritoriją prasidėjo Turkijos nepriklausomybės karas (1918–1923 m.) 1920 m. britų, prancūzų, italų ir graikų armijos užėmusios Stambulą pradėjo nuo Izmiro skverbis gilyn į Anatoliją. Nesulaukę didesnio sultono pasipriešinimo Turkijos nacionalistai drauge su lyderiu Atatiurku įvykdė valdžios perversmą ir 1920 m. pasirašę Sévres sutartį įkūrė Turkijos respubliką, formaliai pripažįstama 1923 m. Lozanos sutartimi[8].
Mustafa Kemalis atsisakė savo karinės uniformos ir įkvėpė liaudį labai dideliam uždaviniui – paversti šalį demokratiška, pasaulietiška Turkijos respublika.
Politinė sistema
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Turkijos respublika buvo įkurta 1923 m. vadovaujant Mustafai Kemaliui Atatiurkui, kuris reformavo Turkiją ir padarė ją pasaulietine bei į Vakarus orientuota respublika. Nenorint, kad šalis nusisuktų nuo pasaulietinių ir vakarietiškų vertybių, buvo sukelti keletas karinių perversmų, kurių paskutinis įvyko 1980 m. Vėliau demokratinis valdymas buvo grąžintas. Iki 2018 m. Turkija buvo parlamentinė atstovaujamoji demokratija. Sistema buvo pakeista į prezidentinį valdymą po 2017 metais vykusio konstitucinio referendumo. Nauja tvarka įsigaliojo po 2018 m. Turkijos prezidento rinkimų. Pagal ją, panaikintas ministro pirmininko postas, šalies prezidentui priklauso visiška vykdomosios valdžios kontrolė, įskaitant galia leisti potvarkius, paskirti savo paties ministrų kabinetą, paruošti biudžetą, paleisti parlamentą paskelbus išankstinius rinkimus ir skirti biurokratus bei teisėjus.[9] Pagrindinis šalies įstatymas yra Turkijos konstitucija. Redžepas Tajipas Erdohanas yra pirmasis tiesiogiu balsavimu išrinktas šalies prezidentas. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienerių rūmų parlamentas – Turkijos didžioji nacionalinė asamblėja.
Europos Sąjungos narystės siekis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1987 m. šalis pateikė pareiškimą dėl narystės Europos Bendrijoje. 1989 m. Europos Komisija pareiškė atsisakanti nedelsiant pradėti derybas su Turkija dėl šalies ekonomines bei politines padėties (prastų santykių su Graikija ir jų konflikto dėl Kipro), bet patvirtino galutinį tikslą – pilnateisę narystę.
1999 m. Europos Konsulatas pripažino Turkiją lygią su kitomis šalimis kandidatėmis. 2002 m. Europos Konsulas pareiškė, jog pradės derybas su Turkija, jeigu ji išpildys Kopenhagos kriterijus.
2005 m. spalio 3 d. Turkija oficialiai pradėjo stojimo derybas su Europos Sąjunga, tačiau įvairūs apžvalgininkai ir politikai teigė, jog Turkijai būti nare lemta nebent po 10 ar daugiau metų. Maža to, daugelyje ES valstybių (ypatingai Austrijoje) yra nemažas visuomenės dalies pasipriešinimas šios, vis dar gana skurdžios ir ne visai gerbiančios demokratijos bei žodžio laisvės principus šalies priėmimui. 2016 m. žmogaus teisių padėtis šalyje stipriai pablogėjo po nepavykusio perversmo. Dėl to tų pačių metų lapkričio 24 d. Europos Parlamentas nubalsavo, kad derybos su Turkija dėl narystės būtų sustabdytos dėl žmogaus teisių ir teisės viršenybės pažeidimų.[12].
Diplomatiniai santykiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Turkija yra užmezgusi santykius su dauguma JTO valstybių narių, iš kurių 135-os Turkijoje turi ambasadą. Tuo tarpu Turkija užsienio valstybėse yra įsteigusi 235 diplomatines misijas ir pagal diplomatinį atstovavimą 2019 m. buvo šešta po Kinijos LR, JAV. Prancūzijos, Japonijos ir Rusijos.[13]
Lietuva su Turkija diplomatinius santykius yra užmezgusi nuo XX a. trečiojo dešimtmečio. Tarpukariu Kaune veikė Turkijos atstovybė, o dabar Turkija turi atidariusi ambasadą Vilniuje, Lietuva — ambasadą Ankaroje.
Administracinis suskirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Turkija suskirstyta į 81 provinciją (il, dgs. iller), kiekviena jų — į sritis. Turkijoje yra 973 sritys.
Europoje yra 4 provincijos (skliausteliuose nurodomi jų centrai):
- Edirnės provincija (Edirnė)
- Kirklareli provincija (Kirklareli)
- Stambulo provincija (Stambulas)
- Tekirdaho provincija (Tekirdahas)
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]97 % Turkijos teritorijos yra Azijoje, likusioji dalis Europoje. Azijinė dalis vadinama Anatolija, o europinė – Rytų Trakija.
Turkija skirstoma į septynis geografinius regionus : Marmario, Egėjo, Viduržemio, Centrinės Anatolijos, Rytinės Anatolijos, Pietinės Anatolijos bei Juodosios jūros.
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Turkijos ekonomika – 16 pagal dydį pasaulyje. Nors privatus sektorius pastaruoju metu gana sparčiai auga, valstybė tebevaidina svarbų vaidmenį pramonėje, bankų sistemoje, transporto bei susisiekimo sistemoje.
Kas dešimtas gyventojas – bedarbis. Dėl sparčiai didėjančio gyventojų skaičiaus kasmet bedarbių gretas papildo per 800 tūkstančių piliečių. BVP ir perkamoji galia vienam Turkijos gyventojui siekia tik 27 % ES vidurkio. Nors vyriausybė stengiasi kiek įmanoma labiau sumažinti infliaciją, jos lygis tebeišlieka gana aukštas.
Turkiją galima suskirstyti į regionus, kurių kiekvienas pasižymi jam būdinga produkcijos gamyba. Antalijos regione vystoma augalininkystė: (šiltadaržiai, vaismedžiai) pomidorai, agurkai, pipirai, apelsinai (tinkami tik sultims), bananai (mažesni už įprastus), granatai, išvystytas turizmas. Marmario regione – tabakas, vyndarystė, išvystytas turizmas. Marmuro jūros pakrantėse – alyvuogės. Juodosios jūros regiono pakrantėse – žuvininkystė. Likusioje dalyje – naudingų iškasenų gavyba.
Žemės ūkis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1950 metų žymiai išaugo Turkijos žemės ūkis. Dabar Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais. Dėl įvairaus klimato Turkijoje gali būti auginamos įvairios kultūros. 1990-aisiais metinę produkciją sudarė 19,3 mln. tonų kviečių, 14,8 mln. tonų cukrinių runkelių, 6,9 mln. tonų miežių, 6,4 mln. tonų pomidorų, 5,3 mln. tonų melionų, 3,6 mln. tonų vynuogių, 2,1 mln. tonų kukurūzų, 1,9 mln. tonų obuolių. Kitos svarbios kultūros yra svogūnai, riešutai, kopūstai, bulvės, rugiai, saulėgrąžos ir kiti aliejiniai augalai, alyvos ir citrusiniai augalai. Juodosios jūros pakrantėje auga arbatžolės. Medvilnė ir tabakas yra pagrindinės eksportuojamos kultūros. Ūkininkai laiko apie 12 mln. raguočių, 980 000 asilų, 40,4 mln. avių, 10,8 mln. ožkų ir 142 mln. naminių paukščių.
Turizmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiltas švelnus klimatas, puikios pakrantės ir turtinga istorija traukia turistus iš Šiaurės Europos. Daugelis jų keliauja prie Egėjo ir Viduržemio jūrų įsikūrusius kurortus, tokius kaip Bodrumas, kurie vilioja nuostabiais paplūdimiais. Tačiau kai kas baiminasi, jog didžiulė turizmo plėtra kelia pavojų kraštovaizdžiui.
Demografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
80 % – 92 % šalies gyventojų yra turkai, 7 % – 20 % – kurdai, o likę yra daugiausiai gruzinai, graikai, albanai, arabai, bulgarai, čigonai ir žydai.
Turkija neturi oficialios šalies religijos, bet 99 % procentus populiacijos sudaro musulmonai, daugiausiai sunitai (75 %) ir alevitai (15-25 %). Islamas į Turkiją atkeliavo per Rytų Anatolijos regioną XI a. antrojoje pusėje, prasidėjus turkų seldžiukų puldinėjimams. Taip pat yra nedidelė krikščionių bendruomenė, kurią daugiausia sudaro graikai bei armėnai. Krikščionybė šalyje turi ilgą istoriją. Dabartinėje Turkijoje gimė daug krikščionybės apaštalų ir šventųjų. Antiochija (Antakija) pagal tradiciją laikoma vieta, kur buvo parašytos evangelijos ir kur Jėzaus pasekėjai pirmąkart vadinti krikščionimis. Konstantinopolis laikomas „stačiatikių civilizacijos lopšiu“.[14][15] Krikščionių skaičius Turkijoje drastiškai nukrito XIX a.-XX a. sandūroje - nuo 17,5 % ir trijų milijonų tikinčiųjų iki 2,5 %.[16] Tam didžiausią įtaką padarė osmanų vykdytas armėnų genocidas, gyventojų apsikeitimai tarp Graikijos ir Turkijos bei XIX a. pab. prasidėjusi ir XX a. pirmame ketvirtyje pagreitį įgavusi krikščionių emigracija.[17][18] Šiuo metu šalyje gyvena 120 000–320 000 įvairių denominacijų krikščionių,[19] tai sudaro mažiau nei 0,2 % Turkijos gyventojų.[20] Didžiausias grupes sudaro rytų stačiatikiai (80 000) ir Romos katalikai (35 000).[21] Kitos grupės - Antiochihjos graikų krikščionys (18 000),[22] graikų stačiatikiai (5 000), nedidelė dalis protestantų[23] ir mormonų.[24] 2019 m. Turkijoje veikė 398 krikščionių maldos namai.[25]
Pasak apklausų, 95-97 % gyventojų tiki, kad Dievas egzistuoja ir 69 % Turkijos musulmonų mano, kad „religija yra labai svarbi jų gyvenime“.
Gyventojų raštingumas Turkijoje yra 87,4 % (vyrų – 95,3 %, moterų – 79,6 %). Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo: 71,96 metų (vyrų – 70,12 m., moterų – 73,89 m.).[26] Gyventojų amžiaus struktūra :
- 0-14 metų: 27,2 %
- 15-64 metų: 66,7 %
- virš 65 metų: 6,1 % (2009 m. apsk.)[26]
Miestai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2011 m. beveik trys ketvirtadalis valstybės gyventojų gyveno miestuose. Didžiausi Turkijos miestai:
| Miestas | Turkiškas pavadinimas | Populiacija 2023 m. |
| Stambulas | İstanbul | 15 665 924 |
| Ankara | Ankara | 5 803 482 |
| Izmiras | İzmir | 4 479 525 |
| Bursa | Bursa | 3 214 571 |
| Gaziantepas | Gaziantep | 2 164 134 |
| Adana | Adana | 2 270 298 |
| Konija | Konya | 2 320 241 |
| Samsunas | Samsun | 1 377 546 |
| Kaiseris | Kayseri | 1 445 683 |
| Mersinas | Mersin | 1 938 389 |
| Eskišechiras | Eskişehir | 915 418 |
| Dijarbakyras | Diyarbakır | 1 813 133 |
| Urfa | Şanlıurfa | 2 213 964 |
| Antalija | Antalya | 2 696 249 |
| Malatija | Malatya | 742 725 |
| Erzurumas | Erzurum | 749 993 |
| Kahramanmarašas | Kahramanmaraş | 1 116 618 |
Imigracija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Milijonai kurdų pabėgo į Turkiją iš Irano Persijos įlankos karo metu. XXI a. antrajame dešimtmetyje dėl pilietinio karo Sirijoje Turkija patyrė rimtą migrantų krizę, kai imigrantų skaičius sudarė 2,5% visos Turkijos populiacijos.[27] 2020 m. duomenimis, Turkijoje gyvena didžiausias skaičius pabėgėlių, įskaitant 3,6 milijono pabėgusiųjų iš Sirijos.[28] Anot Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros skaičiavimų, 2018 m. Turkijai teko 63,4% viso pasaulio registruotų pabėgėlių.[29]
Mokslas ir švietimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Respublikos pradžioje daugiau nei 90 % gyventojų buvo neraštingi. Tačiau pirmoje respublikos konstitucijoje buvo skelbiama, kad pradinis mokslas turi būti privalomas ir nemokamas (valstybinėse mokyklose) visiems turkams. Iki 1990 metų apie 81 % suaugusiųjų jau galėjo skaityti ir rašyti. 1990-tųjų pradžioje 6,9 mln. mokinių lankė pradines mokyklas, apie 3,2 mln. mokinių lankė vidurines mokyklas ir apie 444 000 studentų mokėsi aukštosiose mokyklose. Konkursas į Turkijos universitetus yra labai didelis. Pagrindiniai universitetai yra Stambulo, Ageno Izmyre ir Ankaros.
Švietimas privalomas ir nemokamas yra nuo 7 iki 15 m. amžiaus. Iš viso yra apie 820 aukštojo mokslo įstaigų, įskaitant universitetus, jose mokosi virš 1 mln. studentų. 15 pagrindinių universitetų yra Stambule ir Ankaroje. Aukštasis mokslas yra Aukštojo Išsilavinimo Tarybos, finansuojamos valstybės, atsakomybėje. Nuo 1998 m. universitetai įgavo didesnę autonomiją ir buvo paraginti didinti savo lėšas bendradarbiaujant su pramonės įmonėmis.
Turkijoje egzistuoja maždaug 85 universitetai, kurie skirstomi į dvi grupes: valstybės ir privačius. Valstybiniuose universitetuose yra maži mokesčiai už mokslą, o privačiuose gana aukšti. Norint gauti bakalauro laipsnį studijuojama nuo 2 iki 4 m.
Turkijos mokslo ir technikos tyrimų taryba, vadinamoji TÜBİTAK, koordinuoja pagrindinius ir taikomuosius mokslinius tyrinėjimus ir jų plėtrą. Viso yra 64 tiriamieji institutai ir organizacijos. Šios tarybos veiklos sritys apima žemės ūkį, miškininkystę, sveikatos apsaugą, biotechnologijas, branduolines technologijas, naudingąsias iškasenas, IT ir gynybos sistemą.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Turkijos kultūra susiformavo iš įvairių Osmanų imperijos, Europos ir Islamo tradicijų elementų.
98 % Turkijos gyventojų yra musulmonai, dėl to islamas turi didelį vaidmenį kasdieniniame gyvenime, tačiau jau nuo 1928 m. Kemalio Atatiurko pradėta sekuliarizacija taip pat stipriai paveikė Turkijos visuomenę ir kultūrą. Dėl šių skirtingų kultūrinių-istorinių įtakų veikiančių Turkijos identitetą, jos kultūra yra savotiškas modernumo, europietiškumo ir tradiciškumo bei religingumo derinys.
Turkijos architektūra geriausiai atsispindi jos mečetėse. Suleimano mečetė yra vienas didžiausių ir populiariausių Turkijos statinių.
Turkijoje taip pat išlikę daug senovės Graikijos ir Romos laikų miestų.
Kita informacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Türkiye Cumhuriyeti Anayasası“ (turkų). Turkijos didžioji nacionalinė asamblėja. Suarchyvuotas originalas 2020 m. liepos 1 d. Nuoroda tikrinta 1 July 2020. „3. Madde: Devletin Bütünlüğü, Resmi Dili, Bayrağı, Milli Marşı ve Başkenti: Türkiye Devleti, ülkesi ve milletiyle bölünmez bir bütündür. Dili Türkçedir. Bayrağı, şekli kanununda belirtilen, beyaz ay yıldızlı al bayraktır. Milli marşı "İstiklal Marşı" dır. Başkenti Ankara'dır.“
- ↑ „Mevzuat: Anayasa“ (turkų). Ankara: Turkijos konstitucinis teismas. Suarchyvuotas originalas 2020 m. liepos 1 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 1 d..
- ↑ „Surface water and surface water change“. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Nuoroda tikrinta 2020-10-11.
- ↑ 4,0 4,1 „The Results of Address Based Population Registration System, 2021“. Turkijos statistikos institutas. 2022-02-04. Nuoroda tikrinta 2022-02-07.
- ↑ 5,0 5,1 „World Economic Outlook Database, April 2022“. Imf. Tarptautinis valiutos fondas. Nuoroda tikrinta 2022-05-07.
- ↑ Turkija (Türkiye), Turkijos Respublika (Türkiye Cumhuriyeti). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 227-243 psl.
- ↑ „The World's First Temple“. Archaeology magazine. 2008 m. lapkritis–gruodis. p. 23.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ Europa tarpukario metais
- ↑ „Recep Tayyip the First: Erdogan inaugurates a new political era in Turkey“. The Economist. 2018 m. birželio 28 d.
- ↑ „Chronology of Turkey-EU relations“. Turkish Secretariat of European Union Affairs. Suarchyvuotas originalas 2007-05-15. Nuoroda tikrinta 2006-10-30.
- ↑ „Interview with European Commission President Jose Manuel Barroso on BBC Sunday AM“ (PDF). European Commission. 2006-10-15. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2006-11-21. Nuoroda tikrinta 2006-12-17.
- ↑ „Freeze EU accession talks with Turkey until it halts repression, urge MEPs“. Europos Parlamentas.
- ↑ „Global Diplomacy Index – Country Rank“. Suarchyvuotas originalas 2019-02-01. Nuoroda tikrinta 2021 m. gruodžio 20 d..
- ↑ Parry, Ken (2009). Christianity: Religions of the World. Infobase Publishing. p. 139. ISBN 978-1-4381-0639-7.
- ↑ Parry, Ken (2010). The Blackwell Companion to Eastern Christianity. John Wiley & Sons. p. 368. ISBN 978-1-4443-3361-9.
- ↑ İçduygu, Ahmet; Toktaş, Şule; Ali Soner, B. (2008-02-01). „The politics of population in a nation-building process: Emigration of non-Muslims from Turkey“. Ethnic and Racial Studies. 31 (2): 358–389. doi:10.1080/01419870701491937. ISSN 0141-9870. S2CID 143541451.
- ↑ Chapter The refugees question in Greece (1821–1930) in "Θέματα Νεοελληνικής Ιστορίας", ΟΕΔΒ ("Topics from Modern Greek History"). 8th edition (PDF), Nikolaos Andriotis, 2008
- ↑ Quarterly, Middle East (2001). „Editors' Introduction: Why a Special Issue?: Disappearing Christians of the Middle East“ (PDF). Middle East Quarterly. Nuoroda tikrinta 2013-06-11.
- ↑ „Religious Composition by Country, 2010–2050“. Pew Research Center. 2 April 2015. Suarchyvuotas originalas 2020-06-15. Nuoroda tikrinta 2020-05-13.
- ↑ „Religions“. Central Intelligence Agency. Suarchyvuotas originalas 2017-03-16. Nuoroda tikrinta 2013-02-09.
- ↑ „Statistics by Country“. catholic-hierarchy.org. Nuoroda tikrinta 2015-02-18.
- ↑ „Christen in der islamischen Welt – Aus Politik und Zeitgeschichte“ (PDF). 2008. Nuoroda tikrinta 2013-06-11.
- ↑ „Turkish Protestants still face "long path" to religious freedom“. christiancentury.org. Nuoroda tikrinta 2014-11-03.
- ↑ „Statistics and Church Facts | Total Church Membership“. newsroom.churchofjesuschrist.org (anglų). Nuoroda tikrinta 2021-08-24.
- ↑ „Türkiye'de Hristiyan ve Yahudilere ait 439 ibadethane ve 24 dernek var“. Independent Türkçe.
- ↑ 26,0 26,1 CŽV pasaulio faktų knyga: Turkija Archyvuota kopija 2017-07-02 iš Wayback Machine projekto. (angliškai)
- ↑ „Trends in International Migrant Stock: The 2013 Revision“. esa.un.org. Jungtinės Tautos. Suarchyvuotas originalas 2015-12-10. Nuoroda tikrinta 2014 m. rugpjūčio 14 d..
- ↑ „Syria Regional Refugee Response: Turkey“. unhcr.org. Nuoroda tikrinta 2020 m. balandžio 21 d..
- ↑ „Total Persons of Concern by Country of Asylum“. data2. JTPA. Nuoroda tikrinta 2018 m. rugsėjo 24 d..
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Turkijos statistikos departamentas Archyvuota kopija 2008-09-15 iš Wayback Machine projekto. (anglų, turkų kalbomis)
- Turkijos prezidentūra Archyvuota kopija 2008-06-19 iš Wayback Machine projekto. (anglų klb.)
- http://www.geni.org, Turkijos energetikos apžvalga
| ||||||||
| ||||||||
| |||||||
