Stanislovas Moniuška

Stanislovas Moniuška lenk. Stanisław Moniuszko
Herbas "Krivda"
Gimė	1819 m. gegužės 5 d. Ubelė prie Minsko
Mirė	1872 m. birželio 4 d. (53 metai) Varšuva
Palaidotas (-a)	Povonzkų kapinėse
Veikla	kompozitorius, dirigentas
Vikiteka	Stanislovas Moniuška

Stanislovo Moniuškos paminklas Vilniuje

Stanislovo Moniuškos kapas Povonzkų kapinėse

Atminimo lenta Vilniuje, Vokiečių g. 26

Varšuvos Centrinė geležinkelio stotis pavadinta kompozitoriaus vardu

Stanislovas Moniuška (lenk. Stanisław Moniuszko, 1819 m. gegužės 5 d. Ubelė prie Minsko – 1872 m. birželio 4 d. Varšuva, palaidotas Povonzkų kapinėse) – lenkų kompozitorius, dirigentas. Vienas ryškiausių lenkų muzikos romantizmo kūrėjų greta F. F. Šopeno.

Biografija

1827–1830 m. mokėsi muzikos Varšuvoje pas A. Frejerį, 1837–1840 m. – Berlyne pas K. Rungenhageną. 1840–1858 m. gyveno Vilniuje. 1840–1842 m. Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, kelerius metus Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas, privačiai mokė muzikos (tarp mokinių – Cezaris Kiuji, Janas Karlovičius). Aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo paties 1854 m. įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba.

Vilniuje sukūrė kantatas lietuviška tematika „Milda“, „Nijolė“, „Namų dainyno“ dainų (I–VI sąs.), 4 „Aušros Vartų litanijas“, sceninių kūrinių. 1848 m. sausio 1 d. miesto rotušėje įvyko operos „Halka“ premjera (I redakcija, koncertinis atlikimas, dirigavo pats S. Moniuška), 1854 m. vasario 28 d. ten pat opera pastatyta scenoje. 1849 m. Sankt Peterburge dirigavo kantatą „Milda“ ir fantastinę uvertiūrą „Pasaka“, sulaukė palankių vertinimų. 1846 m., 1847 m., 1851 m. lankėsi Varšuvoje, užmezgė ryšius su lenkų rašytojais, kompozitoriais, rūpinosi „Halkos“ premjera Didžiajame teatre – ten 1858 m. sausio 1 d. pastatyta II redakcija, 1858 m. pakviestas dirbti šio teatro dirigentu, su šeima persikėlė į Varšuvą. 1858 m. keliavo po Vakarų Europą – Veimare susipažino su F. Listu, Prahoje – su B. Smetana. 1861 m. Paryžiuje susitiko su D. Rosiniu, Š. Guno ir D. F. Oberu. Nuo 1864 m. dėstė Varšuvos muzikos institute.

Kūryba

Sukūrė operų, operečių, baletų, kantatų, baladę, mišių, uvertiūrų, styginių kvartetų, polonezų, polkų, mazurkų ir kiti kūrinių fortepijonui, apie 300 dainų balsui ir fortepijonui. Muzika romantiška, lyriška, grindžiama lenkų muzikinio folkloro ritmais, liaudies dainų intonacijomis.

Operos

• Halka, V. Volskio libretas, I redakcija 1848 m., II redakcija 1858 m.
• Sielininkas (Flis) 1858 m.
• Grafienė (Hrabina) 1860 m.
• Baisusis dvaras (Straszny dwór) 1865 m.
• Parija (Paria) 1865 m.

Operetės

• Nakvynė Apeninuose (Nocleg w Apeninach) 1839 m., pastatyta Vilniuje
• Idealas, arba Naujosios brangenybės (Ideal, czyli Nowa Precioza) 1840 m., pastatyta Vilniuje
• Karmanjolė, arba Prancūzai mėgsta juokauti (Karmaniol, czyli Francuzi lubią žartowač) 1841 m., 1842 m.? pastatyta Vilniuje
• Jaunutė (Jawnuta) 1860 m., I redakcija „Čigonai“ (Cyganie), pastatyta 1852 m. Vilniuje

Baletai

• Monte Christo, 1866 m.
• Nuomojamame bute (Na kwaterunku) 1868 m.

Kantatos

• Milda, 1848 m., J. I. Kraševskio žodžiai
• Nijolė (Nijola), po 1848 m., J. I. Kraševskio žodžiai
• Krymo sonetai (Sonety krymskie) 1867 m., A. Mickevičiaus žodžiai

Kiti kūriniai

• Ponia Twardowska (Pani Twardowska), baladė, 1869 m., A. Mickevičiaus žodžiai
• Keturios Aušros Vartų litanijos (Cztery Litanie Ostrobramskie) 1843–1855 m.
• Reguiem aeternam, 1860 m.
• Mišios Es–dur, 1865 m.,
• Mišios Des–dur, 1870 m.
• Pasaka (Bajka), fantastinė uvertiūra, 1848 m.
• Kainas (Kain), uvertiūra, 1856 m.
• Karinė uvertiūra (Uwertura wojenna), 1857 m.
• Styginių kvartetas d–moll, 1839 m.
• Styginių kvartetas F–dur, 1840 m.

Bibliografija

• Namų dainynas (Spiewnik domowy) dvylika sąsiuvinių: I–VI sąs. 1844–1859 m., VII–XII sąs. 1876–1910 m.

Literatūra

• Stanisław Moniuszko. Opracował Jan Prosnak. Kraków, Polskie Wydawnictwo Muzyczne, 1968. Liczne ilustracje, dyskografia.
• J. Prosnak. Moniuszko, Krakow, 1980 m.
• V. Rudzinskis. Stanislavas Moniuška, Vilnius, 1993 m.
• Witold Rudziński, Moniuszko, Kraków 1972.
• Witold Rudziński. Moniuszko i jego muzyka, Warszawa, 1988 m.