Slanimas

Slanimas bltr. Слонім, rus. Слоним

Parapinė Šv. Andriejaus bažnyčia. 1775 m.

Slanimas 53°05′31″š. pl. 25°19′12″r. ilg. / 53.092°š. pl. 25.320°r. ilg. / 53.092; 25.320 (Slanimas)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Slanimo rajonas

Įkūrimo data	1252 m.

Gyventojų (2022)	49 426

Vikiteka	Slanimas

Slãnimas ^[1] (bltr. Слонім; arba Slonimas, rus. Слоним) – vakarų miestas Baltarusijoje, Gardino srities pietuose, prie Isos ir Ščiaros (Nemuno intakas) upių santakos. Rajono centras. Svarbus susisiekimo mazgas. Keliai į Lydą, Valkaviską, Brestą, Baranovičius, Mastus, Ivacevičus. Kerta Baranovičių-Valkavisko geležinkelis. Popieriaus, maisto, lengvoji pramonė.

Istorija

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas

Manoma, kad Slanimas galėjo būti įkurtas X a. pabaigoje, o nuo 1252 m. jis jau yra minimas rašytiniuose šaltiniuose. 1276 m. miestas pateko į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtį. Gedimino vyriausiasis sūnus Mantvydas 1340 m. Slanimą pavertė savo kunigaikštystės sostine. 1410 m. liepos 15 d. Slanimo pulkas dalyvavo Žalgirio mūšyje prieš kryžiuočius. 1507 m. Slanimas tapo Naugarduko vaivadijos Slanimo pavieto centru. Valdovas Žygimantas Senasis 1532 m. miestui suteikė savivaldos – magdeburgo teises, o jo sūnus Žygimantas Augustas Vilniuje išleido privilegiją leidžiančią Slanimui rengti dvisavaitines muges. 1591 m. sausio 4 d. Zigmantas Vaza atnaujino miesto magdeburgo teises. Miestui suteiktas herbas – auksinis liūtas su dvigubu kryžiumi žydrame fone, simbolizuojantis Slanimo priklausomybę Sapiegų giminei, kurios vienas žymiausių atstovų – Lietuvos didysis kancleris Leonas Sapiega nuo 1581 m. ėjo Slanimo seniūno pareigas. 1641 m. Vladislovas IV Slanimui suteikė privilegiją išgrįsti gatves, įsirengti miesto (turgaus) aikštę ir nustatė prekybos mokesčius. 1645 m. iš Vilniaus į Slanimą buvo pakviestos bernardinės, pirmoji atvyko Teklė Sapiegaitė, kuri fundatorės valia tapo pirmąja šio vienuolyno vyresniąja. T. Sapiegaitę iš Vilniaus čia atlydėjo ir dvi fundatorės seserys – Florencija ir Ludvika bei Kristina Vainiūtė ir Benigna Lukovskytė. Kontempliatyvios regulos vienuolyno seserys užsiėmė merginų auklėjimu^[2]. Slanimas labai nukentėjo nuo XVII amžiaus vidurio iki II pusės vykusių karų su Švedija ir Rusija – vadinamojo „tvano“, metu. 1669 m. ATR valdovas Mykolas Kaributas Višnioveckis atnaujino visas turėtas Slanimo miesto teises.

Generalinių seimelių vieta

Po 1569 m. Liublino unijos susikūrus Abiejų Tautų Respublikai Slanime iki 1685 m. vyko generaliniai Lietuvos senatorių ir vaivadijų bei pavietų atstovų suvažiavimai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija čia rinkdavosi aptarti ir suderinti bendrų krašto reikalų tris kartus per metus, likus dviem savaitėms iki kelionės į bendrą Abiejų Tautų Respublikos Seimą. Pradžioje dėl teisės rengti generalinius suvažiavimus Slanimas konkuravo su Valkavisku, kuriam tokią privilegiją 1576 m. buvo suteikęs valdovas Steponas Batoras. Tačiau Slanimo seniūno Leono Sapiegos, supratusio tokių renginių svarbą jo miestui pastangomis ir valdovo Zigmanto Vazos 1631 m. privilegija, ši teisė galutinai atiteko Slanimui.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Slanimas taip pat buvo pavieto seimelių, kuriuose buvo renkami atstovai į Abiejų Tautų Respublikos Seimą ir Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą. Mieste kartą metuose vyko pavietų bajorijos surašymai.

„Šiaurės Atėnai“

Slanimo aukso amžiumi galima vadinti kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio (1728–1800) valdymo metus, kurio nuosavybėn šis miestas pateko 1761 m. vedus Mykolo Antano Sapiegos (1711–1760) našlę Aleksandrą Čartoriską (1730–1798). Tapęs Slanimo seniūnu M. K. Oginskis pasistatė čia puošnią rezidenciją, kurioje 1764–1784 m. aktyviai veikė kunigaikščio įkurta muzikos mokykla, orkestas, dvi operos trupės ir 2 tūkstančių vietų operos teatras. Tuomet rūmai amžininkų buvo vadinami „mūzų dvaru“, o Slanimo miestas – „Šiaurės Atėnais“. 1777 m. M. K. Oginskis Slanime įkūrė spaustuvę. Kunigaikščio pastangomis per Polesės pelkes buvo nutiesti du keliai, jungę Pinską su Slanimu bei Voluine. Slanimo miesto ekonominė reikšmė dar labiau išaugo M. K. Oginskio asmeninėmis lėšomis ir rūpesčiu, jo patikėtiniui Motiejui Butrimavičiui (1745–1814) talkinant, nutiesus 54 km. ilgio Juodąją ir Baltijos jūras jungiantį kanalą.^[3]

Slanime ir jo apylinkėse 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo dalyviai sėkmingai priešinosi carinės Rusijos kariuomenei.

Per 1795 m. III ATR padalijimą Slanimas atiteko Rusijos imperijai ir tapo Slanimo gubernijos centru. XIX a. jis buvo Gardino gubernijos Slanimo apskrities centras.^[4]

Sovietmečiu buvo išvystyta lengvoji, popieriaus, maisto pramonė.^[5] 1965 m. prijungtas Albiarcinas (popieriaus fabriko gyvenvietė).

Žymūs žmonės

Leonas Sapiega (1557–1633) – Lietuvos didysis sekretorius, Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas, III Lietuvos Statuto kūrėjas. Nuo 1581 m. ėjo Slanimo seniūno pareigas;
Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800) – kunigaikštis, Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada, kompozitorius, rašytojas, poetas ir dramaturgas, Oginskio kanalo sumanytojas. Nuo 1761 m. Slanime kūrė savo rezidenciją;
Mykolas Konarskis (1784–1861) – pedagogas ir literatas. Gimė Slanime;
Vaclovas Pelikanas (1790–1873) – gydytojas, chirurgas, Vilniaus universiteto rektorius (1826–1831). Gimė Slanime;
Julianas Korsakas (1806–1855) – poetas ir vertėjas. Gimė Slanime;
Michailas Marksas (1859–1907) – žydų kilmės britų verslininkas, įkūręs bendrovę Marks & Spencer. Gimė Slanime;
Zbignevas Semenovičius (gim. 1958) – gydytojas, chirurgas, Lietuvos Respublikos Seimo narys (1992–1996). Dirbo Slanime.

Gyventojai

1817 m.	1860 m.	1867 m.	1878 m.	1931 m.	1975 m.	1995 m.
2 408 1 340 žydų	8 203	10 166, iš jų – 6 801 žydas, 362 musulmonai	15 351 10 212 žydai 492 musulmonai	16 251 6683 žydai	34 000	53 100

Kultūros paveldas

Permainingą miesto istoriją atspindi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio architektūra. Greta 1500 m. įsiteigtos parapinės katalikų bažnyčios čia buvo pastatyta cerkvių, dvi sinagogos ir mečetė. Ypač daug statyta XVII amžiuje. Įsteigti ir pastatyti bernardinų, bernardinių, Laterano kanauninkų, benediktinių, domininkonų, jėzuitų vienuolynai su bažnyčiomis.^[6]

Išsaugotas

Parapinė Šv. Andriejaus bažnyčia – gražiausias ir didingiausias miesto sakralinis statinys, apie 1490 m. funduotas Kazimiero Jogailaičio. Iš pradžių buvo medinė, o mūrinė, pastatyta 1775 m., įgijo Vilniaus vėlyvojo baroko formų. Bažnyčios viduje yra vertingi rokokiniai altoriai, vargonų prospektas ir įmantrios formos sakykla, ant sienų išliko vyskupo Stepono Jono Giedraičio užsakymu dailininko Antano Herličkos 1775–1776 m. sukurtų tapybos fragmentų. 1945–1990 m. bažnyčia buvo uždaryta. Vėliau gražinta tikintiesiems ir veikia;
Didžioji Slanimo sinagoga, pastatyta 1642 m. ankstyvojo baroko architektūros stiliumi. Antrojo pasaulinio karo metu šventovė smarkiai nusiaubė vokiečių nacistai. Po 1945 m. sinagogos pastate veikė parduotuvė. 2001 m. šventovę gražinus žydų bendruomenei prasidėjo jos restauravimo darbai.^[7] Laikoma, kad 1648 m. pastatyta ir iki šių dienų išlikusi Ružanų sinagoga yra Slanimo sinagogos kopija;

Bernardinų Šv. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1639–1645 m. valdovo sekretoriaus Andriaus Radvano lėšomis. Carinė valdžia bažnyčią 1864 m.uždarė ir pertvarkė ją į Šv. Trejybės cerkvę. 1920–1939 m. bažnyčią lenkai grąžino bernardinams, tačiau 1945 m. sovietų valdžios antrą kartą buvo iš jų atimta, paversta pravoslavų parapijos cerkve, veikiančia iki šiol. Šalia bažnyčios 1764 m. pastatytas U formos dviejų aukštų bernardrinų vienuolynas, kuris 1864 m. buvo paverstas parduotuve, II Lenkijos Respublikos laikais čia įsikūrė pavieto seniūnijos administracija, po Antrojo pasaulinio karo – internatinė mokykla;
Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas funduoti Aleksandro Judickio ir Konstancijos Judickytės-Selatickienės. Mūrinė bažnyčia pastatyta 1670–1696 m. 1751–1764 m. ji išpuošta rokokiniais altoriais, stiuko sakykla ir sienų tapyba. Bažnyčios didžiajame altoriuje kabo stebuklais garsėjantis XVIII amžiaus Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas. Dviaukščiai vienuolyno korpusai pastatyti XVIII amžiuje. Bažnyčia veikianti, buvusio vienuolyno patalpose įkurta ligoninė.
Dievo Kūno bažnyčia ir Laterano kanauninkų vienuolynas funduoti Leono Sapiegos, o statyti ir 1650 m. užbaigti jo sūnų Jono Stanislovo bei Kazimiero Leono pastangomis. Rusijos imperijos laikais 1843 m. ji buvo perstatyta į pravoslavišką Kristaus Atsimainymo soborą. 2000 m. dar kartą atnaujinta, tačiau išlaikė barokinio statinio tūrį ir formas;
Slanimo barokinė rotušė, pastatyta 1740 metais;

Kristaus Atsimainymo soboras (buvusi Dievo Kūno bažnyčia ir Laterano kanauninkų vienuolynas)

Vakarinėje Slanimo dalyje, ties keliu į miestą 1745 metais pastatyti du koplytstulpiai. Iki šių dienų išliko tik vienas jų – šv. Dominyko koplytėlė – trijų tarpsnių brandžiojo baroko stiliaus statinys.
Slanimo chasidų sinagoga

Neišlikę

Domininkonų Šv. Mykolo Archangelo bažnyčia ir vienuolynas pastatyti 1680 metais, nugriauti 1856 metais;
XVIII amžiaus II pusėje pastatyti kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio rūmai. Sunaikinti XIX amžiuje;
1882 metais pastatyta mečetė. Sunaikinta 1939 metais;
Jėzuitų bažnyčia;
Pijorų bažnyčia.

Sportas

FK Slonim-2017 – futbolo klubas, įkurtas 2013 m.
FK Komunal'nik Slonim – buvęs futbolas.
Beltransgaz Slonim – buvęs futbolas.
„Jaunystės“ („Junost“) stadionas, kurio talpa – 2100 žiūrovų.

Šaltiniai

↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367161670798/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
↑ http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Mykolas_Kazimieras_Oginskis.htm Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
↑ Słonim. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 823 psl. (lenk.)
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 393
↑ Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 355–358.
↑ http://spadchyna.ximik.info/modules.php?name=News&file=article&sid=37 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] ttps://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367161670798/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content

[3] ttps://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Mykolas_Kazimieras_Oginskis.htm Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

[4] Słonim. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 823 psl. (lenk.)

[5] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 393

[6] Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 355–358.

[7] ttps://spadchyna.ximik.info/modules.php?name=News&file=article&sid=37 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]