Silvestras Žukauskas
Silvestras Žukauskas | |
---|---|
Gimė | 1860 m. gruodžio 31 d. Poškiečiai-Dovainiškiai, Pakruojo valsčius |
Mirė | 1937 m. lapkričio 26 d. (76 metai) Davalgonys |
Palaidotas (-a) | Kauno evangelikų kapinėse |
Sutuoktinis (-ė) | Žozefina Hasdorfaitė |
Veikla | valstybės ir karinis veikėjas, Vyriausiasis kariuomenės vadas |
Alma mater | Vilniaus karo mokykla |
Žymūs apdovanojimai | |
Vikiteka | Silvestras Žukauskas |
Silvestras Žukauskas (rus. Сильвестр Константинович Жуковский; 1860 m. gruodžio 31 d. Poškiečiai-Dovainiškiai, Pakruojo valsčius, Šiaulių apskritis [a] – 1937 m. lapkričio 26 d. Davalgonyse, palaidotas Kauno evangelikų kapinėse) – Lietuvos valstybės ir karinis veikėjas, generolas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rusijos kariuomenėje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Baigė Marijampolės gimnazijos 6 klases. 1881 m. birželio 30 d. savanoriu įstojo į Rusijos kariuomenę. 1883–1884 m. mokėsi Vilniaus karo mokykloje.
Tarnauti paskirtas į Vilniaus karo apygardos 112 Uralo pėstininkų pulką, stovėjusį Panevėžyje ir jo apylinkėse. 1887 m. balandžio mėn. perkeltas į 109 Volgos pėstininkų pulką Šiauliuose, nuo 1890 m. Kaune (Šančiuose). 1887 m. liepos mėn. pakeltas į podporučikus, 1891 m. gegužės mėn. – į poručikus.
1894 m. spalio 30 d. Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje susituokė su vietos vokiete Žozefina Hasdorfaite ir perėjo į evangelikų reformatų tikėjimą. Tai padėjo siekiant karinės karjeros. 1896 m. štabskapitonas, 1900 m. kapitonas. 1902 m. perkeltas į 127 pėstininkų pulką Rovne, Kijevo karo apygardoje. 1903 m. baigė karininkų artilerijos mokyklą, perkeltas į 33 pėstininkų diviziją kulkosvaidžių kuopos vadu. 1904–1905 m. dalyvavo rusų-japonų kare Mandžiūrijoje. 1907 m. vasario mėn. perkeltas į 131 Tiraspolio pėstininkų pulką Kijevo karo apygardoje, tarnavo pulko ūkio dalies viršininku, bataliono vadu. 1908 m. pakeltas į papulkininkius, 1912 m. – į pulkininkus. Tarnavo 176 Perevaločensko pėstininkų pulke, 1914 m. perkeltas į 174 Romnų pėstininkų pulką.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugpjūčio mėn. paskirtas pėstininkų pulko vadu. Dalyvavo kautynėse prie Varšuvos, Polocko, buvo sužeistas. 1915 m. gegužės mėn. pulką perkėlus į Lietuvos teritoriją, gegužės-liepos mėn. dalyvavo kautynėse su vokiečiais prie Kėdainių, Ariogalos, Šiaulių, Šeduvos ir kt. Vėliau su pulku perkeltas į Latvijos teritoriją. 1915 m. rudenį paskirtas pėstininkų divizijos vadu. 1916 m. generolas majoras. Kautynėse Latvijoje buvo sužeistas.[3]
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po 1917 m. bolševikų perversmo demobilizavus Rusijos imperijos armiją 1918 m. per Kijevą grįžo į Lietuvą. Vienas Lietuvos kariuomenės organizatorių. 1918 m. gruodžio 10 d. paskirtas Krašto apsaugos ministru, tačiau dėl ligos (šiltinės) gruodžio 24 d. atleistas iš pareigų. Gydėsi Gardine.
1919 m. balandžio 26 d. – 1919 m. gegužės 27 d. Generalinio štabo viršininkas, nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę kovai su bolševikais. 1919 m. gegužės 7 d. – rugsėjo 26 d. Vyriausiasis kariuomenės vadas, kartu paliekant ir Generalinio štabo viršininko pareigas. 1919 m. gegužės 27 d. – rugsėjo 26 d. tik Vyriausiasis kariuomenės vadas.
Jam vadovaujant 1919 m. gegužės 18-23 d. buvo suplanuota ir sėkmingai įvykdyta Kurklių-Panevėžio operacija, kurios metu išvaduoti Ukmergė ir Panevėžys. Pasižymėjusiems kariams apdovanoti įsteigė ordiną „Už Tėvynę“ (buvo įteikiama tik ordino juostelė), kuris 1920 m. vasario 3 d. prezidento Antano Smetonos įsaku pavadintas Vyčio Kryžiumi, o 1930 m. rugsėjo 1 d. pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Po trumpo kariuomenės poilsio ir persigrupavimo 1919 m. gegužės 26 d. – birželio 3 d. buvo įvykdyta Kupiškio-Utenos operacija, kurios metu užimti Biržai, Nemunėlio Radviliškis, Utena, o bijodami apsupimo bolševikai pabėgo ir iš Kupiškio. Tęsiant puolimą užimti Obeliai ir pasiekta Dauguva. Kariuomenė galėjo pradėti kovas su bermontininkais.[4]
1919 m. rugsėjo 26 d. paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Vėliau kaip KAM atstovas paskirtas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Antantės atsiųstoje prancūzų generolo A. Niselio vadovaujamoje komisijoje, prižiūrėjusioje vokiečių ir bermontininkų išsikraustymą iš Pabaltijo. 1920 m. vasario 23 d. – 1920 m. birželio 14 d. vėl Vyriausiasis kariuomenės vadas. Aktyviai dalyvavo likviduojant Kauno įguloje kilusio sukilimo padarinius. 1920 m. birželio 14 d. pačiam prašant iš kariuomenės paleistas į atsargą.
1920 m. rugpjūčio 15 d. grįžo į kariuomenę, paskirtas armijos inspektoriumi rikiuotės srityje. Nuo 1920 m. spalio 1 d. Vyriausiasis kariuomenės vadas. 1920 m. spalio 5 d. suteiktas generolo laipsnis. 1920 m. spalio-gruodžio mėn. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su lenkais, vadovavo atremiant lenkų dalinių puolimą Giedraičių–Širvintų mūšyje.
1921 m. gegužės 29 d. pačiam prašant iš Vyriausiojo kariuomenės vado pareigų atleistas, paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Krašto apsaugos ministro. 1921 m. birželio 25 d. pačiam prašant paleistas į atsargą. 1923 m. birželio 6 d. – 1928 m. sausio 26 d. vėl Vyriausiasis kariuomenės vadas. 1926 m. spalio 30 d. paskirtas Vyčio Kryžiaus ordino tarybos pirmininku. 1927 m. kovo 18-19 d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. 1928 m. sausio mėn. paleistas į atsargą.
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms tapo „Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės“ steigėju ir nominaliu jos vadovu. Bendrovė steigė automobilių garažus, statė benzino kolonėles, pradėjo plėtoti autobusų linijas, inicijavo Bačiūnų elektrinės statybą prie Šiaulių. 1927 m. už nuopelnus Lietuvos vyriausybė generolui padovanojo ūkį Davalgonyse (dab. Ramučiai) su 55 ha dirbamos žemės sklypu. Dažnas svečias šiame dvare buvo prezidentas Antanas Smetona su žmona, lankydavosi Vyriausybės ministrai, kariuomenės vadovybės, užsienio ambasadų atstovai.[5]
Mirė 1937 m. lapkričio 26 d. Davalgonių dvare, palaidotas Kauno miesto kapinėse.[6] Kapinės sovietmečiu likviduotos, palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.[7] Generolo S. Žukausko laidotuvių ceremonija buvo transliuojama per Kauno ir Klaipėdos radiją.
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1938 m. lapkričio 23 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas – ant Lietuvos lauko akmenų pjedestalo iš šovinių tūtelių nulietas biustas. Sovietmečiu biustas nugriautas, atstatytas 1990 m. vasario 16 d.[8]
- 1990 m. Dainavos mikrorajone buvusi Prano Eidukevičiaus gatvė pavadinta jo vardu.[9]
- 1995 m. Dovainiškyje (Pakruojo raj.), gimtosios sodybos vietoje pastatytas atminimo akmuo.
- 1999 m. išleistas pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Silvestro Žukausko kardas (dail. V. Jasanauskas).[10]
- 2017 m. S. Žukausko gimtinės atmintina vieta Dovainiškyje (Pakruojo raj.) įregistruota Kultūros vertybių registre.[11]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Rusijos kariuomenėje – Šv. Stanislavo 2 ir 3 laipsnių, Šv. Anos 2, 3 ir 4 laipsnių, Šv. Vladimiro 3 ir 4 laipsnių ordinais, Šv. Georgijaus kardu.
- 1919 m. 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Vyties Kryžiai
- 1927 m. Vyties kryžiaus 1 laipsnio ordinas
- 1926 m. Latvijos Lačplėsio karo ordinas (2 laipsnio)
- 1926 m. Karo kryžius (Čekoslovakija)
- 1927 m. Dlk Gedimino 1 laipsnio ordinas
- 1928 m. Savanorių medalis
- 1929 m. Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medalis
- 1934 m. lapkričio 23 d. Kariuomenės ir Vyčio kryžiaus šventės proga įtrauktas į 2 ulonų Dlk Birutės pulko garbės sąrašus.[12]
Pastabos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ įvairuose išlikusiuose dokumentuose nurodomos skirtingos S. Žukausko gimimo vietos: Poškiečių kaimas, Poškiečiai-Dovainiškiai. Istorikas J. Aničas laikosi nuomonės, kad jis gimė Dovainiškio kaime (buv. Dovainiškio palivarko vietoje) Pakruojo rajone.[1] Tam tikrą vyraujančią interpretaciją nustato 1995 m. Dovainiškyje pastatytas atminimo akmuo su įrašu: „Šioje sodyboje gimė pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas gener. Silvestras Žukauskas (1860–1937)“.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Apie generolą Silvestrą Žukauską (pasauliolietuvis.lt)
- ↑ Bolševikus išspyręs kariuomenės vadas (lzinios.lt) Archyvuota kopija 2019-04-08 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Generolas Silvestras Žukauskas // Respublika, 2011-07-30 Archyvuota kopija 2016-06-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Jonas Aničas. Generolas Silvestras Žukauskas: 1861–1937. – Vilnius: Lietuvos krašto apsaugos ministerija, 2006. – 294 p.: iliustr. – ISBN 9986-738-76-8
- ↑ „Istorinės asmenybės | Karmėlavos seniūnija“. karmelava.eu. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-07. Nuoroda tikrinta 2016-07-13.
- ↑ Karys // 1937 m., Nr. 49
- ↑ Kur yra pirmojo Lietuvos kariuomenės vado kapas? // XXI amžius, 2003-03-12, Nr. 20 (1124)[neveikianti nuoroda]
- ↑ Nukentėję paminklai. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. – ISBN 5-420-01237-5 – 58 psl.
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%DEUKAUSKAS%20SILVESTRAS Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „LIETUVOS FILATELIJA. 1999 metu Lietuvos pašto ženklai“. filatelija.lt. Suarchyvuotas originalas 2009-05-29. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
- ↑ „Objekto Nr. 39067 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ „Silvestras Žukauskas - Lietuvos Aviacijos Istorija 1919 - 1940 m.“. plienosparnai.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-20.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Jonas Aničas. Generolas Silvestras Žukauskas: 1861–1937. – Vilnius: Lietuvos krašto apsaugos ministerija, 2006. – 294 p.: iliustr. – ISBN 9986-738-76-8