Sanatorija
Sanatorija (lot. sano – „gydau“) – stacionari profilaktikos, gydymo ir reabilitacijos įstaiga, kurioje gydoma daugiausia gamtinėmis priemonėmis (klimatu, mineraliniu vandeniu, gydomuoju purvu).[1] Dažnai veikia įvairūs specializuoti skyriai ligoniams, taikoma dietos terapija, gydomoji kūno kultūra, fizioterapija, kineziterapija, jūros maudyklės, vaistažolių vonios, akupunktūra, elektromiegas, magnetinė terapija, raumenų stimuliavimas elektra, be to, biblioterapija, meno, muzikos, landšafto, spalvų terapija, choreoterapija, aromaterapija. Lankytojams nustatomas specialus gydymo ir poilsio režimas. Dažniausiai steigiamos kurortuose.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmoji sanatorija įkurta 1863 m. Oberstdorfe vokiečių gydytojo H. Brehmerio. XIX a. pabaigoje daug sanatorijų įkurta Šveicarijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje. Jose higienos terapijos ir klimatoterapijos priemonėmis gydyti plaučių tuberkulioze sergantys ligoniai.[2]
Lietuva
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje pirmosios sanatorijos įkurtos 1921 m. – karininkų sanatorijos Birštone ir Palangoje, mokytojų sanatorija Palangoje.[3] Jos veikdavo tik vasaros 3 mėnesius, ligoniai gyvendavo vietos gyventojų butuose, gydydavosi kurortų gydyklose. Birštono sanatorijoje buvo gydomi ligoniai, sergantys reumatu, šlapimtakių ir virškinamojo trakto ligomis, Palangos – įvairiomis tuberkuliozės formomis. Iki 1940 m. sanatorijos daugiausia priklausė visuomeninėms organizacijoms, draugijoms, privatiems asmenims. Užėjus sovietams, 1940 m. privačios sanatorijos nacionalizuotos, buvo steigiamos naujos sanatorijos. Visos sanatorijos veikė ištisus metus.[4]
1986 m. veikė 27 sanatorijos su 8700 lovų, jose gydėsi per 100 tūkst. žmonių. Didžiausios sanatorijos vienu metu priimdavo iki 1000 žmonių. Kelialapiai į sanatorijas buvo duodami nemokamai, už 30 % kainos arba už visą kainą. Daugiausia sanatorijų priklausė Sveikatos apsaugos ministerijai, dalis – kitoms ministerijoms ar žinyboms. Taip pat veikė sanatorijos‑profilaktoriumai, kur žmonės po kasdienio darbo ar mokymosi 24–30 d. gyveno ir gydėsi, ir mineralinio vandens gydyklos (Likėnuose, Druskininkuose, Stakliškėse).
Atkūrus nepriklausomybę dauguma sanatorijų privatizuota, pertvarkyta į akcines bendroves, kai kurios tapo gydymo įstaigų filialais. 2012 m. veikė apie 30 sanatorijų (dalis vadinama reabilitacijos, SPA centrais), daugiausia Druskininkuose („Eglės sanatorija“, „Lietuva“, „Draugystė“, „Belorus“, vaikų – „Saulutė“), Birštone („Tulpė“, „Versmė“), Palangoje („Palangos linas“, „Baltija“, „Palangos Žvorūnė“, vaikų – „Palangos gintaras“).[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Санаторий. Советский энциклопедический словарь. – Москва, Советская энциклопедия, 1989. // psl. 1177
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Sanatorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-04-15).
- ↑ Sanatorija. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 155 psl.
- ↑ Sanatorija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 10 psl.