Pekaris
| Pecari tajacu | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Pekaris (Pecari tajacu) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Pecari tajacu Carl von Linné, 1758 | ||||||||||||||
 Paplitimas |
Pekaris[1] (Tayassu tajacu, sin. Dicotyles tajacu, Pecari tajacu) – pekarinių (Tayassuidae) šeimos porakanopis žinduolis.[2]
Paplitęs Centrinėje ir Pietų Amerikoje: nuo JAV pietinių pakraščių (pietų Teksaso, Naujosios Meksikos, Arizonos) iki šiaurės Argentinos. Taip pat gyvena Trinidade ir Tobage, įveistas Karibų salose.
Pekaris yra 84–106 cm ilgio, 30–50 cm aukščio ties pečiais, sveria 15–28 kg (tačiau užfiksuoti ir 40–42 kg svorio individai). Kailis šiurkštus, pilkas, aplink kaklą eina balkšva juosta. Nugara pilkšvai juoda, bet gyvenančių dykumose gali būti tamsiai gelsvarudė. Atogrąžų pekarių kailis paprastai tamsesnis. Patinai pasižymi gerai matomomis iltimis.[2]
Pekario patelės per metus veda 1–2 vadas, kurias sudaro po 1–4 jauniklius. Juos nešioja 142–148 dienas, vėliau žindo apie 6 savaites. Gamtoje išgyvena ~7, retai iki 15 metų.[2]
Vasaromis pekariai aktyvūs naktimis, žiemomis – dienomis, nemiškingose vietose – prieblandos metu. Laikosi bandomis po 5–15 individų.[2]
Gyvena įvairiose buveinėse – atogrąžų miškuose, sausuose miškuose, brūzgynuose, dykumose, kalnuose, uolynuose. Maitinasi daugiausia žolėmis, sumedėjusiais augalais, sukulentais (ypač, opuncijomis), šaknimis, vaisiais, sėklomis. Taip pat ėda vabzdžius ir jų lervas. Prie gyvenamųjų vietų kuičiasi šiukšlynuose.[2]
Savo areale pekaris yra svarbus medžiojamas gyvūnas – jį medžioja tiek žmonės, tiek stambūs plėšrūnai (jaguarai, pumos, kojotai, ocelotai, krokodilai). Išdirbamas pekarių kailis, oda. Perneša įvairius parazitus, žemės ūkio kenkėjas. Kaip ir šernai, pekariai pajutę pavojų gali būti agresyvūs, pulti iltimis.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Žinduolių pavadinimų žodynas: lotynų, lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis / [rengė P. Bluzma (ats. red.), R. Mažeikytė, E. Mickevičius, J. Prūsaitė, K. Baranauskas, R. Baleišis]. – Vilnius : Ekologijos inst. l-kla, 2002.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Pecari_tajacu,ADW – Animal Diversity Web. University of Michigan, Museum of Zoology.
