Metamorfozė

Metamorfozė (nuo gr. μεταμόρφωσις 'keitimasis, virsmas') – gyvūnų vystymosi etapas, kai organizmas kardinaliai pakeičia savo formą, gyvenimo būdą ir/ar maitinimąsi. Būdingas gyvūnams, turintiems kiaušinio, lervos arba lėliukės vystymosi stadijas. Tai vienas iš prisitaikymų prie gyvenimo sąlygų. Metamorfozė būdinga bestuburiams (duobagyviams, plokščiosioms ir apvaliosioms kirmėlėms, moliuskams, nariuotakojams), taip pat ir chordiniams (tunikatams ir varliagyviams). Metamorfozė priklauso nuo hormonų, kuriuos išskiria specialios liaukos.

Vabzdžių metamorfozė

Žirgelio metamorfozė

Pagal vystymąsi visi vabzdžiai skirstomi į nevisiškos ir visiškos metamorfozės vabzdžius.

• Nevisiška metamorfozė – iš kiaušinio išsirita lerva, kuri daug kartų neriasi ir yra savo sandara panaši į suaugėlį. Šitokia metamorfoizė būdinga žirgeliams, lašalams, amarams, blakėms ir kitiems vabzdžiams.
• Visiška metamorfozė – iš kiaušinio išsirita lerva (drugių – vikšras), kuri intensyviai maitinasi, keletą kartų neriasi ir virsta lėliuke. Vienų vabzdžių lėliukės judrios, kitų – nejudrios. Lėliukės stadijoje lervinius organus ištirpina fagocitai (histolizė). Išlieka tiktai nervų sistema, lytinių liaukų užuomazgos ir imaginaliniai diskai, iš kurių tuo pačiu laiku formuojasi suaugėlio vabzdžio organai.

Kai suaugęs vabzdys išsirita iš lėliukės, į imaginalinius organus priteka kraujo ir jie išsitiesina, po to pradeda išsiskirti chitinas ir kūno danga kietėja. Kartais lervos sukaupia atsarginių medžiagų suaugusiam vabzdžiui. Pilna metamorfozė būdinga vabalams, drugiams, plėviasparniams, dvisparniams ir kt.

Varliagyvių metamorfozė

Buožgalvis, virstantis suaugusia varle

Iš kiaušinio išsirita lerva – buožgalvis. Buožgalvio sandara – protėvių žuvį primenantis ilgas uodeginis pelekas, nėra penkiapirščių galūnių, išorinės žiaunos, vienas kraujo apytakos ratas. Metamorfozės metu persitvarko visos organų sistemos: išauga galūnės, redukuojasi žiaunos ir uodega, sutrumpėja žarnynas, pakinta maisto ir virškinimo pobūdis, žandų ir visos kaukolės sandara, oda, kvėpavimą žiaunomis pakeičia kvėpavimas plaučiais, labai pakinta kraujotakos organų sistema.

Vėžiagyvių metamorfozė

Ciklopo nauplijus ir suaugėlis

Nauplius

Suaugėlis

Vėžiagyvių pirmoji vystymosi stadija paprastai yra nauplijus kuris daugelyje rūšių yra laisvai plaukiojanti lerva. Nauplijus turi tik vieną paprastą akį, tris poras galūnių (dvi poras antenų ir mandibules), jo kūnas nesegmentuotas. Vėliau nauplijaus kūno apatinėje dalyje ima augti kiti segmentai bei atsiranda dvi papildomos, sudėtinės akys. Ši stadija vadinama zoea, dešimtkojų vėžių lerva tokia išsirita jau iš kiaušinėlio. Vėlesnės stadijos jau būna panašios į suaugėlius.

Chordinių metamorfozė

Daugelis chordinių (priklauso ir žmogus) metamorfozės nebeturi, nors evoliucinėje praeityje šios stadijos, tikėtina, būta ir ji šiuo metu prarasta. Chordinių metamorfozė, kurią tebeturi tunikatai, yra regresija: išnyksta akys, smegenys (smegenis atitinkantis nervinis mazgas), chorda, gyvūnas dažniausiai nejudamai prisitvirtina prie substrato ir minta planktonu. Suaugę tunikatai nėra panašūs į chordinius ir šiam tipui priskiriami pagal sandarą lervos kuri turi akis, chordą, smegenis, dažnai neveikiančią tačiau atpažįstamą virškinimo sistemą, pusiausvyros organus ir savo sandara neabejotinai panaši į kitus chordinius. Tunikatų lerva paprastai aktyvi būna labai neilgai. Manoma, jog išsivysčius tokiai į buožgalvį panašiai lervai (kuri pirmiausia buvo skirta išplisti), evoliucija galop pasuko jos kryptimi. Atsiradus neotenijai, ši lerva pradėjo ir daugintis, taip prarandant galutinę suaugėlio stadiją.