Mažalapė liepa

Tilia cordata

Mažalapė liepa (Tilia cordata)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Poklasis:	Dilenijažiedžiai ( Dilleniidae)
Šeima:	Dedešviniai ( Malvaceae)
Gentis:	Liepa ( Tilia)
Rūšis:	Mažalapė liepa ( Tilia cordata)

Binomas

Tilia cordata
Mill., 1768

Mažalapės liepos savaiminio paplitimo arealas

Mažalapė liepa (Tilia cordata sin. Tilia parvifolia) – dedešvinių (Malvaceae) šeimos, liepų (Tilia) genties medis.

Paplitimas

Paplitusi beveik visoje Europoje – vakarų, vidurio ir rytų Europoje, tik neauga jos šiaurėje, dalyje pietinių regionų bei mažame vakarų Europos pakraštyje. Taip pat paplitusi apie Kaukazą bei vakarų Azijoje už Uralo kalnų.

Lietuvoje tai įprastas vietinis pakelių, laukų, šalikelių gana dažnas medis.

Augimo biotopas

Mažalapė liepa geriau auga derlingose, drėgnokose priesmėlio ir priemolio dirvose, paupiuose, sodybose, pakelėse, parkuose, miškuose. Nors ir labai retai, bet kartais vietomis su kitais lapuočiais sudaro liepynus, bet jų gryni medynai pasitaiko ypač retai.

Matmenys

Medžio aukštis 20-38 m, įprastai iki 25-30 m, kamieno skersmuo iki 1-2 m.

Amžius

Paprastai išgyvena 500–600 metų ar net iki 1000 metų.

Požymiai

Auganti į viršu su vienu, kartais su keletų ir retai – su daugeliu kamienų. Žievė pas jaunus medelius lygi ir pilka, vėliau jiems suaugant pamažu darosi su daugeliu įtrukinėjimų, tamsiai pilka. Lapai tamsiai žali, 4-8 cm ilgio, padengti blizgia kutikula, primenantys širdelės formą su smailėjančiu galu, apatinė pusė prie gyslų truputį plaukuota. Mažalapė liepa pražysta apie 20-us savo gyvenimo metus. Žiedynas su 3-10 žiedų, apie 10 mm skersmens, pusiau skėtiniai. Prie kiekvieno žiedyno yra geltonai žalsvas, pailgai siauras lancetiškas žiedynlapis. Paprastai vienas suaugęs medis turi apie 60 tūkst. žiedų. Žydi labai gausiai anksti vasarą (birželį-liepą), kvapniais, gelsvai žalios spalvos žiedais. Vaisius (riešutėlis) 4-8 mm skersmens, kiaušiniškai rutuliškas, iš viršaus neryškiai briaunotas, padengtas minkštu apvalkalu. Sėklos 1-2. Vaisius subrandina rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, pilnai sunoksta spalį ir dar ilgai išsilaiko ant medžio, vėliau per žiemą sėklas išnešioja vėjas. Dauginasi sėklomis, atžalomis bei atlankomis.

Kitos savybės

Pats medis atsparus dulkėms ir užterštam orui. Liepų mediena minkšta, lengva, balta.

Panaudojimas

Mažalapė liepa – tai populiarus medingas medis. Labai plačiai naudojama beveik visoje Europoje kaip vaistinis, dekoratyvis (apželdinamasis) medis. Šiais medžiais apsodinamos pakelės, parkai, gatvės, skverai, jais dažnai puošti Lietuvos dvarų parkai. Taip pat svarbi nektaro rinkimo šaltinis bitėms, kurios iš vieno stambaus medžio žiedų surenka iki 50 kg nektaro. Kai kuriose šalyse iš mažalapių liepų anksti pavasarį leidžiama labai saldi sula bei iš jos gaminamas sirupas. Iš liepų žiedynų, kurie vadinami liepžiedžiais, verdama malonaus kvapo liepžiedžių arbata, taip pat gaminami preparatai daugeliui ligų gydyti, ypač peršalimo ir kvėpavimo ligoms gydyti. Lietuvoje ir Baltarusijoje šiuo vardu vadinamas vasaros mėnuo liepa. Iš mažalapės liepos karnos (apatinė žievė) senovėje gamindavo vyžas, vartojo pynimo darbams. Iš jos pluošto kai kuriuose kraštuose ausdavo audinius drabužių siuvimui, iš medienos gaminami įv. drožiniai, suvenyrai, namų apyvokos reikmenys, medžio anglis naudojama medicinoje, piešimui.

Paminklinės liepos Lietuvoje

Daugiausia kamienų turinti liepa, ilgą laiką manyta, kad auga Papilėje, ji turi 13 kamienų (anksčiau buvo 17). Tačiau 2010 m. Rietavo savivaldybėje, Spraudės miške rasta 30-ies kamienų liepa.

Braziūkų kaime (Zapyškio seniūnija, Kauno rajonas) auganti Liepa „Motinėlė“ – viena seniausių ir viena su storiausiu kamienu iš liepų visoje Lietuvoje, valstybės saugoma kaip botaninis gamtos paveldo objektas. Kitos saugomos liepos: Vytauto parko liepa, Lampėdžių liepa Gražuolė.

Mitologija

Lietuvių tautosakoje tai vieni iš dažniausiai minimų medžių. Lietuvoje aisčių gentys, vėliau susiformavusi lietuvių tauta (Latvijoje latviai) nuo seno garbino kai kurias medžių rūšis, suvokiant kad jie kaip ir žmogus turi sielą, širdį, jaučia skausmą ir sužeidus medį iš jo ima bėgti medžio kraujas. Taip buvo garbinama ir taip suvokiama ir apie mažalapę liepą. Mūsų protėviai manė, kad mirusiojo siela įsikūnija konkrečiuose medžiuose (ąžuoluose, beržuose), o šiuo atveju ir mažalapėje liepoje.

A.Juškos užrašytose lietuvių laidotuvių raudose mirusiosios klausiama:

”(…) Kokiais lapeliais sulaposi? Kokiais žiedeliais sužydėsi?”

J.Balio pateiktoje raudoje linkima:

”Išauk močiute, aukštam kalnely, aukštam kalnely balta liepele”.

Analogiški motyvai sutinkami ir liaudies dainose, kai našlaitėlė aprauda mirusius savo artimuosius sakydama, kad:

“giružėlėj augantis jovarėlis – tai jos tėvelis, liepužėlė – tai močiutė, ąžuolėlis – tai brolelis”.^[1]

Dažniausiai raudose, dainose minimi konkrečios rūšies medžiai, nurodant moterų ir vyrų sielų įsikūnijimo į tam tikrus medžius atvejus. Lietuvių mitologinėse sakmėse, pasakose taip pat dažnas mirusiojo virtimas tam tikru augalu – lelija, rože, ar medžiu – pušimi, liepa.

Seniau Lietuvoje tikėta, kad iš liepos pagaminta lazda ar karna galima apsiginti nuo piktųjų dvasių. Krikščionys liepas sieja su Dievo motina Mergele Marija, ant šių medžių per patį krikščionybės pakilimo laikotarpį buvo kabinami Marijos paveikslai.