Lietuvos istorinė kartografija

Informaciją apie XVI–XIX a. Lietuvos žemėlapius žr. Sąrašas:Lietuvos istoriniai žemėlapiai, apie XIX–XX a. Lietuvos žemėlapių rinkinius žr. Sąrašas:Lietuvos žemėlapių rinkiniai.

Lietuvos istorinė kartografija – istorijos ir kartografijos mokslų disciplina, tirianti Lietuvos žemėlapius istoriniu požiūriu.

Lietuvos istorija kartografijoje

Nuo XVI a. įvairių šalių kartografai sudarinėjo ir leido nemaža žemėlapių, kuriuose tobuliau buvo pavaizduota Lietuva. Labai žinomi ir daugelio šiandieninių kartografijos bei geografijos istorikų (lenkų, vokiečių, rusų, latvių, švedų, lietuvių) toliau tyrinėjami žemėlapiai: B. Vapovskio – „Lenkijos ir Lietuvos žemėlapis“ (1526 m.), Olaus Magnuso – „Carta Marina“ (1539 m.), V. Grodeckio – „Lenkijos ir gretimų žemių žemėlapis“ (1562 m.), M. Striulevičiaus – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Livonijos ir Moskovijos žemėlapis“ (apie 1579 m.) ir G. Merkatoriaus – „Lietuvos“ (1595 m.) žemėlapiai. Šių žemėlapių autoriai jau turėjo sukaupę daug tikslesnių duomenų, o gal ir brėžinių, atidžiau sistemino medžiagą, objektyviau ją vertino ir kruopščiau kartografavo. Šiuose žemėlapiuose Lietuvos kartografinis vaizdas daug realesnis ir išsamesnis: tankus upių tinklas, daug gyvenviečių, pavaizduoti didžiausiųjų miškų masyvai.

B. Vapovskio žemėlapyje, lyginant su ankstesnių autorių kartografiniais darbais, daug tankesnis upių tinklas, tiksliau pavaizduota Baltijos kranto linija, panaši į dabartinę Kuršių nerijos formą, lengvai atpažįstamos Kuršių marios. Palyginti detalus ir tikroviškas Nemuno deltos vaizdas su Rusnės ir Gilijos šakomis. Pavaizduotos didesniosios Žemaitijos upės: Minija, Jūra, Akmena, Šventoji, Varduva, Dubysa ir dar dvi neįvardytos upės – Nemuno intakai. Pažymėta gana nemažai gyvenviečių, Platelių ežero saloje pažymėta dar XV a. pradžioje stovėjusi pilis.

O. Magnuso žemėlapyje „Carta Marina“ šiandieninės Lietuvos plote išbrėžtos kelios upės: pajūrio Šventoji, Bartuva, Aukštaitijos Šventoji (paslėpta po herbu), Nemunas, Neris, Vilnia, Šešupė, Liepona (klaidingai ištekanti iš Vištyčio ežero). Tačiau upių tėkmės gerokai tikslesnės nei ankstesnių autorių žemėlapiuose. Originaliau pavaizduotas Nemuno žemupys ir Deimenos šaka. Specialistai mano, kad O. Magnusas, kaip ir B. Vapovskis, sąmoningai išryškino šią Nemuno dalį, norėdamas pabrėžti, kad ji Lietuvai buvo svarbi vandens kelio atkarpa, intensyviai naudota žemės ūkio gaminiams ir miško ruošiniams gabenti iš rytų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sričių į Vakarų Europą. Lietuvos plote O. Magnusas įvardijo tik 6 svarbiausias gyvenvietes. Be to, O. Magnusas pačių Vilniaus ir Kauno užrašus supainiojo: Kauno pavadinimą užrašė prie Jurbarko, o Vilniaus – prie Kauno. Be to, pažymėtos dvi pilys: viena Platelių ežero saloje (ji buvo minima rašytiniuose šaltiniuose 1529 m.), kita prie Nemuno, ties Rusnės sala – Vintborg – XIV a. Ventėje stovėjusioji Kryžiuočių ordino pilis.

Per trejus įtempto darbo metus (1556–1558 m.) V. Grodeckis parengė „Lenkijos ir gretimų žemių žemėlapį“ ir sudarė 724 geografinių objektų pavadinimų sąrašą. V. Grodeckio žemėlapyje vien tik Lietuvos teritorijoje pavaizduotos bent 22 gyvenvietės: Kaunas, Vilnius, Klaipėda, Jurbarkas, Šventoji, Varniai, Betygala, Šaukėnai, Biržai, Žeimiai, Vepriai, Vilkija, Birštonas, Alytus, Merkinė, Nemunaitis, Aukštadvaris, Trakai, Rūdninkai, Nemenčinė, Medininkai, Švenčionys. Išbrėžta daugiau kaip 10 upių: Nemunas, Neris, Šventoji, Danė, Nevėžis, Dubysa ir viena kita neįvardyta upė. Žemėlapis išleistas A. Ortelijaus atlase „Theatrum orbis terrarum“, kartografijos tyrinėtojų šis žemėlapis dažnai minimas ir komentuojamas įvairiuose mokslo darbuose.

Motiejaus Strubičiaus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Livonijos ir Maskovijos žemėlapis“ – tai didelio formato (40×32 cm), 1 : 1 170 000 mastelio žemėlapis. M. Strubičiaus žemėlapyje etninės Lietuvos plote pavaizduota gerokai daugiau upių ir gyvenviečių negu kitų kartografų (N. Kuziečio, B. Vapovskio, O. Magnaus) darbuose. Jame pažymėta 18 upių: Nemunas, Neris, Vilnia, Žeimena, Šventoji (Aukštaitijos), Laukesa, Merkys, Seira, Šešupė, Šventoji (Žemaitijos), Venta, Danė, Jūra, Akmena, Mituva (suplakta su Šešuva), Dubysa (suplakta su Nevėžiu), Lankesa, Nemunėlis. Čia matome 24 gyvenvietes: Klaipėdą, Šventają, Varnius, Linkuvą, Žeimius, Krekenavą, Jurbarką, Ramygalą, Rokiškį, Biržus, Kupiškį, Anykščius, Švenčionis, Alantą, Daugėliškį, Vilnių, Trakus, Aukštadvarį, Kauną, Seredžių, Virbalį, Leipalingį, Merkinę, Valkininkus. M. Strubičius pavaizdavo didžiuosius Lietuvos miškus: Jurbarko, Viešvilės, Rietavo, Šimonių, Rūdninkų, Dainavos. Tačiau pasigendama Kazlų Rūdos, Gaižiūnų, Labanoro, Pabradės, Žaliosios, Kapčiamiesčio, Druskininkų ir kitų miškų.

1595 m. Merkatoriaus atlase pirmąkart buvo išspausdintas žemėlapis „Lithvania“, iš kurio galima spręsti apie Lietuvos teritorijos geografinį ištirtumą, kraštovaizdžio kitimus ir iš dalies – apie ūkio istorijos bruožus. Žemėlapį „Lithvania“ G. Merkatorius jau buvo sudaręs apie 1570 m., tačiau paskelbtas jis tik po 25 metų. Jame pavaizduota Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir su ja besiliečiančios gretimų valstybių teritorijos. G. Merkatorius žemėlapyje turėjo daugiau vietos, kurią užpildė labai reikšmingais objektais: sutankino gyvenvietes ir upių tinklą, nupiešė didžiuosius miškų masyvus. Jis daug detaliau pavaizdavo Nemuno, Dauguvos, Dniepro baseinų upes. Vien tik šiandieninės Lietuvos plote yra išbrėžta apie 20 upių ir pavaizduota daugiau kaip 60 gyvenviečių. Šiaurės Rytų Lietuvoje upių tinklas daug tankesnis negu kitose Lietuvos vietose. Nemuną padalijo į dvi dalis, Alytų, Nemenčinę, Rietavą, Panevėžį, Krekenavą, Ukmergę pavaizdavo toli nuo upių, Aukštadvarį atkėlė prie Neries, Biržus – prie Šventosios, po du kartus pavaizdavo Anykščius, Linkuvą, Jurbarką, Žeimius; Vilijos vardu vadinama Neris ir nedidelis Vilnios intakas.

M. K. Radvilos-Našlaitėlio indėlis kartografijai

Mikalojus Kristupas Radvila gimė 1549 m. rugpjūčio 2 dieną žymaus valstybės ir reformatų veikėjo Mikalojaus Radvilo Juodojo šeimoje. M. Radvila buvo Žygimanto Augusto patarėjas ir rūmų maršalas.

1590 m. M. K. Radvila organizavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko kartografavimą bei valstybės žemėlapio sudarymą ir pats tiems darbams vadovavo. Žemėlapyje išbrėžta 1800 upių. Vien tik dabartinės Lietuvos teritorijoje jų yra apie 60. Ryškiai išskiria Nemuno baseiną su Nevėžio, Neries, Dubysos, Jūros, Šešupės, Merkio upėmis bei jų antros ir trečios eilės intakais. Ypač išryškinti Ventos, Dubysos, Žeimenos, Šventosios, Laukesos, Nevėžio ir Mūšos upių baseinai. Ežerams M. K. Radvila mažai skyrė dėmesio. Autorius pasitenkino apytiksliai pavaizdavęs Platelių, Lūksto, Drūkšių, Galvės, Metelio, Žeimenio ežerus.

Žemėlapyje parodyta daugiau kaip 1000 gyvenviečių: šiandieninės Lietuvos teritorijoje – apie 150, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – apie 560, gretimų šalių žemėse – apie 290. Toks didelis gyvenviečių Skaičius Lietuvoje jau rodo kaip intensyviai buvo įsisavinama teritorija XVI amžiuje.

Žemėlapyje gausu tekstinių paaiškinimų. Po žemėlapio antrašte yra tekstas, kuris šiek tiek apibūdina žemėlapio rengimo aplinkybes. Dvidešimt šešiose žemėlapio vietose yra įdomių ir istoriniu požiūriu vertingų tekstinių paaiškinimų. Tuose tekstuose trumpai apibūdinamos kai kurių sričių gamtos sąlygos, svarbiausieji ūkio bruožai, istoriniai įvykiai. 1613 metų Lietuvos žemėlapis tikslumu, turinio turtingumu ir geografinių objektų pavaizdavimo nuoseklumu gerokai pralenkė net Vakarų Europoje sudarinėjamus žemėlapius. Tokį pasisekimą nulėmė tai, kad šį žemėlapį kūrė vietiniai ir tam darbui pasišventę žmonės.

Lietuvos kartografija XIX–XX a. pradžioje

XIX a. Pabaigoje carinė Rusija jau turėjo įvairių žemėlapių fondus. Juos panaudojusi, A. Iljino kartografijos įmonė (įsteigta 1859 m. Peterburge) pradėjo rengti ir spausdinti atlasus (išleido “Rusijos pramonės atlasą” bei žemėlapius, kuriuose buvo vaizduojama Lietuva. Iki Pirmojo pasaulinio karo ši įmonė bent po kelis kartus išleido Kauno ir Vilniaus gubernijų bei Lenkijos Karalystės žemėlapius. Juose buvo tankus hidrografinis tinklas, pažymėta daug gyvenviečių, nubrėžtos gubernijų ir apskričių ribos. Įkarpose išbraižyti svarbiausiųjų administracinių centrų (Kauno, Vilniaus, Suvalkų) planai. 1900 m. inžinierius A. Macijauskas gavo leidimą atspausdinti savo sudarytą pirmąjį lietuvišką (dar tebegaliojant spaudos draudimui) kartografijos darbą – „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“.

1911 m. „Lietuvos ūkininko“ bendrovė išleido N. Verbicko Lietuvos žemėlapį, pavadintą „Lietuvos žemėlapis su etnografijos siena“. Šio žemėlapio grafinis lygis prastas, tačiau lituanistikai jis vertingas tuo, kad jame beveik visų geografinių objektų lietuviškieji pavadinimai taisyklingi, o to dar nebuvo pasiekęs A. Macijauskas. Tai vertingas V. Verbicko darbas lietuviškų vietovardžių norminimo klausimu. Nuo XIX a. antrosios pusės iki 1914 m. buvo išleisti Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės miestų planai.

Kartografija Lietuvoje nuo XX a. antrosios pusės

LTSR vyriausybės nutarimu 1966 metais Vilniaus universiteto Gamtos fakultete įsteigta Kartografijos laboratorija. Jai buvo pavesta rengti žemėlapius, o mokslo, gamybos ir valdymo įstaigos įpareigotos laboratorijai teikti duomenis ir kartografines schemas. Kartografijos laboratorijai vadovavo Vaclovas Chomskis. Duomenis rinko, tvarkė, žemėlapių eskizus sudarinėjo ir leidinį spaudai rengė 187 įvairių sričių mokslo ir gamybos specialistai. Per dvylika įtempto darbo metų buvo sudaryta 466 žemėlapiai.

1971 m. Švietimo ministerijos iniciatyva išleista serija sieninių mokyklinių Lietuvos žemėlapių lietuvių ir rusų kalbomis: politinis administracinis, fizinis, ekonominis, klimato, augalijos, gyvūnijos. 1974–1978 metais Mokslų akademijos Istorijos institutas parengė ir išleido „Lietuvos TSR archeologijos atlasą”, o 1977–1982 metais Lietuvių kalbos ir literatūros institutas – „Lietuvių kalbos atlasą“. Geologijos institutas yra sudaręs „Pabaltijo paleogeografinį atlasą” ir įvairių geologinių žemėlapių.

Per visą pokario laikotarpį yra sudaryta ir įvairiuose leidiniuose išspausdinta daugiau kaip 700 originalų ir beveik 800 žemėlapių perdirbinių, paimtų iš įvairių kitų leidinių. Buvusi Vyriausioji geodezijos ir kartografijos valdyba sistemingai leido Lietuvos politinius administracinius, fizinius, ekonominius, turistinius žemėlapius, taip pat Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Palangos miestų planus. Įvairios leidyklos leidžia mokyklinius atlasus.

Daugiausia kartografijos darbų Lietuvoje yra atlikęs Žemėtvarkos projektavimo institutas (dabar – Valstybinis žemėtvarkos institutas). Jis yra parengęs ir išleidęs bendrųjų geografinių (topografinių) ir teminių žemėlapių, kuriuose atsispindi gamtos ir socialiniai ekonominiai reiškiniai. Per visą savo veiklos laikotarpį institutas išleido net dvidešimt labai vertingų, įdomių, dar ir dabar naudojamų Lietuvos teminių žemėlapių: žemės naudojimo (1965 m., 1976 m., 1983 m.), gamtovaizdžių ir estetinių išteklių (1968 m. kartu su Lietuvos Mokslų akademija), žemės ūkio gamybinių susivienijimų (1976 m.), kaimo gyventojų, gyvenančių gyvenvietėse (1977 m.), kaimo gyventojų dinamikos prognozių (1977 m.), žemės ūkio darbo išteklių (1977 m.), mokyklų (1980 m.), miškų (1988 m.), dirvožemių, gyvulininkystės kompleksų ir perdirbimo įmonių (1984 m.), dirvožemių (1985 m.), elektros tiekimo linijų (1986 m.), automobilių kelių (1989 m.), žemės ūkio profilio mokymo įstaigų (1989 m.), administracinį (1990 m.), draustinių (1990 m.), reljefo (1990 m.). Be šių žemėlapių, institutas yra sudaręs įvairaus mastelio administracinių rajonų žemės naudojimo, dirvožemių, elektros perdavimo linijų ir transformatorių, ūkių perspektyvinių vidaus kelių, miškų priskyrimo vandens telkinių ir kitų teritorijų apsauginėms zonoms, rajonų žemės ūkio planavimo, nusausintų žemių, kaimo gyventojų aptarnavimo, įmonių ir įstaigų, gamtos ir kultūros paminklų žemėlapių ir kartografinių schemų. Be to, parengta ir išleista kai kurių ūkių kompleksinių atlasų ir administracinių rajonų dirvožemių atlasų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, panaikinus kartografijos darbų varžymus, įsiteigusios leidyklos ir firmos labai praturtino Lietuvos kartografijos fondus įvairios paskirties žemėlapiais: 1991 ir 1992 m. pasirodė automobilių kelių, 1991 m. – katalikų bažnyčių ir Vilniaus apylinkių žemėlapiai, 1993 m. – bendrasis geografinis žemėlapis. Be to, išleista daug turistinių schemų ir miestų planų. Viena moderniausių kartografijos įmonių Baltijos valstybėse, pagrindinė Lietuvos Respublikos kartografavimo įmonė – Kaune veikiantis Aerogeodezijos institutas. Pagal valstybės institucijų užsakymus institutas atlieka įvairiapusį Lietuvos bazinį kartografavimą, taip pat Lietuvos ir užsienio kompanijų užsakytus kartografavimo ir kitus susijusius darbus, ruošia įvairius žemėlapius.

Dabartiniu laiku Lietuvos teritorijos gamtinės sąlygos tiek pažintos, kad, remiantis tyrimų duomenimis, galima atlikti, palyginti detalų fizinį – geografinį krašto rajonavimą. Mūsų teritorija aprūpinta ne tik tiksliais topografiniais žemėlapiais, bet ir vidutinio mastelio geologiniais, klimatiniais, dirvožemių ir kitais specialiais žemėlapiais.

Literatūra

Lietuvos TSR fizinė geografija I. V., 1958.
Kontvainas R. Topografija. Mokymo priemonė geografijos specialybės studentams. Vilnius, 2007. 112 p. (14 sp. l).
Maksimaitienė O. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai. Vilnius, Mokslas, 1991.
Samas A. Žemėlapiai ir jų kūrėjai. Vilnius, 1997.
Švedas K. Kartografinės projekcijos. Elementarusis kursas (pagal I. Starostiną). Vilnius, 2008. 72 p.
Lietuva ryškėja: Vapovskis, Magnus, Miunsteris, Gastaldis, Herberšteinas, Grodeckis. 2010-04-21, Grumlinas.lt (tikrinta 2021-12-28)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.