Lietuvos istorijos institutas

Instituto buveinė

Lietuvos istorijos institutas – pagrindinė Lietuvos mokslo įstaiga, užsiimanti Lietuvos archeologija, etnologija (socialine antropologija), heraldika, sfragistika, numizmatika, paleografija, genealogija bei kitais fundamentiniais istorijos tyrimais.

Istorija

Pastatas, kuriame institutas veikė 1945–1994 m.

Pradžią platesniems moksliniams Lietuvos praeities tyrimams padarė 1855 m. įkurti Vilniaus laikinoji archeologijos komisija ir Senienų muziejus, jų įkūrimo iniciatoriai buvo Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius, Eustachijus Tiškevičius, Adomas Honoris Kirkoras, Adomas Pliateris, Vladislovas Sirokomlė. Jie kasinėjo archeologijos paminklus, rinko ir užrašinėjo padavimus, legendas, rusų ir lenkų kalbomis leido leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“, surinko ir išleido senų Lietuvos graviūrų albumą.

Komisijos veiklą pratęsė 1907 m. Vilniuje įsikūrus Lietuvių mokslo draugija ir 1919 m. sudaryta Valstybinė archeologijos komisija. Siekiant susistemintai tirti lietuvių kalbą, lietuvių tautosaką ir Lietuvos praeitį, 1939 m. kovo 9 d. Kaune, Valstybės Tarybos salėje įkurtas Lituanistikos institutas. Institute buvo trys skyriai:

• Lietuvių kalbos, vedėjas prof. Antanas Salys
• Lietuvos istorijos, vedėjas prof. Ignas Jonynas
• Lietuvių tautosakos, vedėjas dr. Jonas Balys

Lietuvos istorijos skyrių sudarė Proistorės, Archeografijos ir Istorijos sekcijos. Skyriuje dirbo Vilniaus universiteto istorikai Ignas Jonynas, Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka bei Juozapas Stakauskas, Vincas Trumpa, Konstantinas Avižonis, Simas Sužiedėlis. 1939–1940 m. veiklos rezultatai buvo paskelbti pirmame istorijos mokslo žurnalo „Lietuvos praeitis“ numeryje.

1940 m. Lietuvą okupavus Raudonajai armijai, vietoje Lituanistikos instituto įkurta Lietuvos mokslų akademija, kurios Humanitarinių mokslų skyriuje įsteigtas Istorijos ir archeologijos institutas. Pirmuoju jo direktoriumi 1941 m. balandžio 25 d. patvirtintas Konstantinas Jablonskis. Antrojo pasaulinio karo metais istorijos mokslo tyrimai buvo nutrūkę ir vėl atnaujinti 1945 m.

1952 m. Lietuvos istorijos institutas sujungtas su Teisės institutu. 1955 m. šis Istorijos ir teisės institutas buvo reorganizuotas į Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutą. 1988 m. Lietuvos istorijos institute buvo įsteigtas Pilių istorijos skyrius, kuris 1993 m. pertvarkytas į savarankišką Pilių tyrimo centrą „Lietuvos pilys“. 1990 m. balandžio 9 d. Lietuvos MA Istorijos institutas pavadintas Lietuvos istorijos institutu, o 1991 m. birželio 21 d. įregistruotas kaip savarankiška valstybinė mokslo įstaiga.

Direktoriai

• 1941 m. balandžio – birželio mėn. – Konstantinas Jablonskis
• 1946–1948 m. – Povilas Pakarklis
• 1948–1970 m. – Juozas Žiugžda
• 1970–1987 m. – Bronius Vaitkevičius
• 1987–1992 m. – Vytautas Merkys
• 1992–1999 m. – Antanas Tyla
• 1999–2000 m. – Edmundas Rimša
• 2000–2008 m. ir nuo 2019 m. – Alvydas Nikžentaitis
• 2008–2018 m. – Rimantas Miknys

Skyriai

• Archeologijos
• Miestų tyrimo
• Etnologijos
• Archeografijos
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos
• XIX amžiaus istorijos
• XX amžiaus istorijos
• biblioteka
• rankraštynas
• leidykla

Institute dirba 125 etatiniai darbuotojai, iš jų – 67 mokslininkai (4 humanitarinių mokslų habilituoti daktarai). Instituto bibliotekoje sukaupta daugiau kaip 144 000 vnt. įvairių laikotarpių leidinių istorine tematika.

Leidyba

Institutas kasmet vidutiniškai išleidžia 20 knygų. 1995–2006 m. išleistos 22 Lietuvos Metrikos knygos. Prioritetine kryptimi ir toliau lieka Lietuvos istorijos šaltinių publikavimas, bei daugiatomės „Lietuvos istorijos“ parengimas ir išleidimas.

Institutas leidžia tęstinius mokslo leidinius: „Lietuvos istorijos metraštis“, „Lietuvos archeologija“ (nuo 2005 m. kartu su Vilniaus ir Klaipėdos universitetais), „Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“, straipsnių rinkinius užsienio kalbomis – „Lithuanian Historical Studies“ ir „Archaeologia Baltica“.

Nuorodos

• Oficiali svetainė