Kubiečiai

Kubiečiai
Kubiečių pora iš Trinidado
Gyventojų skaičius	~13 mln.
Populiacija šalyse	Kuba: ~11 mln. Jungtinės Amerikos Valstijos: ~1,3 mln. Ispanija: 0,13 mln. Kanada: 21 tūkst.
Kalba (-os)	ispanų
Vėliava
Religijos	krikščionybė (pagr. katalikybė, mažiau protestantizmas), santerija
Giminingos etninės grupės	kiti lotynoamerikiečiai (ypač dominikiečiai, puertorikiečiai ir kt.), ispanai, galisai, italai, prancūzai, karibiečiai (ypač haitiečiai)

Vikiteka:	Kubiečiai

Kubiečiai (isp. Cubanos) – lotynoamerikiečių tauta, susiklosčiusi Kuboje. Populiacija – apie 13 mln. žmonių. Be Kubos gyvena išeivijoje JAV (ypač Floridoje), Kanadoje, Ispanijoje, Italijoje, Puerto Rike, kitose Europos, Lotynų Amerikos valstybėse. Vartoja vietinę ispanų kalbos šnektą. Dauguma tikinčiųjų – Romos katalikai, yra protestantų (Amerikos vyskupų bažnyčios narių, metodistų, baptistų ir kt.), išpažįstančių sinkretinę afrikietiškos kilmės tikybą (santerija).

Istorija

1492 m. europiečiams pasiekus Kubą, joje gyveno indėnų aravakų tauta sibonėjai, pačiuose vakaruose – gvanachatabėjai, rytuose – indėnai, atsikėlę iš Espanjolos. Dėl nuožmios ispanų kolonizacijos, dauguma indėnų buvo išnaikinta – XIX a. antroje pusėje tik rytų Kubos kalnuose dar buvo likę negausių indėnų-metisų bendruomenių.

Nuo XVI a. į Kubą pradėti gabenti vergai iš Afrikos – tarp jų daugiausia buvo jorubų (lukumių), evių (minų), taip pat ašančių, kongų ir kitų Vakarų Afrikos tautų atstovų. Dabar jų palikuonys (kartu su mulatais) sudaro beveik 40 % kubiečių. Vergą-afrikietį, nekalbantį ispaniškai, vadindavo „bosaliu“, o gimusį Kuboje – kreolu.

Tarp atvykėlių iš Europos vyravo išeiviai iš Ispanijos – ispanai (kastilai), galisai, katalonai, taip pat navariečiai, kanariečiai. Dažnai galisais (gallego) vadindavo visus atvykėlius iš Ispanijos arba net visus baltuosius. Nuo XVIII a. pab. į Kubą iš Haičio pradėjo sparčiai keltis prancūzai (dažnai kartu su savo vergais). Jie apgyvendino daugiausia rytinę salos pusę. Vėliau prie prancūzakalbių atvykėlių prisidėjo pabėgėliai iš Luizianos. Nuo XIX a. į Kubą pradėti įvežinėti darbininkai iš pietų Kinijos, Meksikos indėnai (ypač majai jukatekai). Tarp kitų atvykėlių ryškesnę dalį sudaro prancūzai ir italai. Kubiečių etnosas ypač sutvirtėjo po XIX a. antroje pusėje vykusių sukilimų prieš ispanų kolonizatorius, kurie galiausiai baigėsi 1898 m. Ispanijos valdžios atsitraukimu iš Kubos.

Kultūra

Tradiciniai kubiečių verslai – žemės ūkis (cukranendrių, tabako, ryžių, vaismedžių auginimas), pramonė, paslaugos. Susikūrusi tautinė šviesuomenė, panaikintas neraštingumas.

Daugiau nei 2/3 kubiečių gyvena miestuose. Senieji Kubos miestai, iškilę XVI a., išlaikę kolonijinę ispaniškojo baroko architektūrą. Valstiečio būstas („bojo“) stulpinės konstrukcijos, sienos iš palminių lentų, stogas dvišlaitis arba keturšlaitis, iš palmių lapų, apačioje – asla, prie įėjimo – pakaba ant dviejų stulpų.

Tradicinis valstiečio rūbas – laisvi marškiniai, plati šiaudinė skrybėlė (vyrų), siuvinėtas sijonas, spalvinga palaidinė (moterų).

Kubiečių virtuvei būdingi patiekalai iš ryžių, pupelių („moros i kristianos“), achiakas (tiršta košė su mėsa, kukurūzais, daržovėmis, žolelėmis, prieskoniais), pakrantėse vartoja daug žuvies, moliuskų, vėžiagyvių, vėžlienos.

Liaudies kūryboje persipina ispaniški ir afrikietiški bruožai. Išplėtotas muzikinis folkloras, šokiai (mambo, salsa, rumba, čia čia čia, bolero). Tradicinės pramogos – karnavalai, žaidynės su kamuoliu, gaidžių peštynės.^[1]