Komorų geografija

Komorų salų (su Majotu) topografinis žemėlapis

Komorų geografija – Komorų valstybės geografinių sąlygų aprašymas.

Komorų geografinė padėtis

Mohelio salos pakrantė

Kartalos ugnikalnio krateris

Sukultūrintas Gran Komoro kraštovaizdis

Koralų rifų gyvūnija

Padėtis

Komorai – tai trys salos Indijos vandenyne, Mozambiko sąsiauryje, 290 km į pietryčius nuo pietrytinių Afrikos krantų, tarp Mozambiko bei Madagaskaro. Sudaro Gran Komoro, Mohelio ir Anžuano salos. Ketvirtoji Komorų salyno sala (pati pietrytinė) Majotas pavaldi Prancūzijai, tačiau Komorai į ją reiškia pretenzijas. Tai 179 pagal plotą valstybė pasaulyje ir viena mažiausių Afrikoje.

Kranto linijos ilgis – 340 km. Krantai daugiausia lygūs, smėlėti, tačiau vietomis į jūrą išeina lavos laukai ir erudavosios vulkaninės uolienos. Salas juosia koralų rifai. Salose nėra didesnių įlankų, todėl laivams prisišvartuoti sudėtinga. Šalia Komorų savo kelią pradeda šiltoji Adatos, šaltoji Somalio, bei baigia šiltoji Pietų Pasatų srovės.

Kraštiniai taškai

• šiaurėje – Šiaurės kyšulys į šiaurės vakarus nuo Bangua Kunio (Gran Komoras);
• pietuose – Kanzunio salelė prie pietinių Mohelio krantų;
• vakaruose – bevardis kyšulis netoli Ikonio (Gran Komoras);
• rytuose – bevardis pusiasalis šalia Domonio (Anžuanas).

Paviršius

Komorų salos vulkaninės, visų jų paviršiuje vyrauja veikiančių arba užgesusių ugnikalnių sudaryti vulkaniniai masyvai. Aukščiausias toks masyvas – 2361 m aukščio veikiantis Kartalos ugnikalnis, iškilęs Gran Komoro centrinėje dalyje. Vakarinėje jo papėdėje įsikūrusi šalies sostinė Moronis. Į šiaurę nuo Kartalos tęsiasi ~600 m aukščio uolinga plynaukštė. Mohelio sala iškyla iki 790 m, o vyraujantis salos aukštis – 300 m. Slėniai čia derlingi, kalnų šlaitai apaugę miškais. Anžuano sala iškyla iki 1580 m (Ntingi masyvas) – dirvožemiai joje derlingi, bet smarkiai paveikti erozijos.

Klimatas

Komorų klimatas jūrinis tropinis. Ryškūs du laikotarpiai: vėsesnis ir sausesnis nuo gegužės iki spalio bei karštesnis ir drėgnesnis nuo lapkričio iki balandžio. Lapkritį Komorus užgriūna vasaros musonas (vadinamas „kaškazi“) – oras įkaista iki 33–36 °C, o daugiausia lyja sausį. Sausuoju laikotarpiu oro temperatūra sumažėja iki 27–29 °C. Iš viso per metus iškrenta 1100–2900 mm kritulių (daugiausia jų tenka šiaurės rytinėmis salų pakrantėms). Vasarą būna tropinių ciklonų.

Hidrografija

Kadangi lietaus vanduo susigeria į akytas vulkanines uolienas, trūksta gėlo vandens. Tradiciškai jis kaupiamas rezervuaruose. Be to, pakrantėse vietomis trykšta šaltiniai. Mažų upelių yra tik Anžuano saloje.

Gyvoji gamta

Miškai dengia tik 1,4 % Komorų teritorijos, beveik visa žemė (84,4 %) naudojama žemės ūkio reikmėms (2018 m.). Pakrantėse vietomis veši mangrovės, auga kokospalmių giraitės, mangų ir bananų plantacijos. 400–1800 m aukštyje pasitaiko atogrąžų miškų (auga madagaskarinė kaja, afrikinis alyvmedis, afrikinė vyšnia, paprastasis partvis). Aukščiau – viržynai, kerpės, iškirstose vietose – pievos.

Gyvūnija panaši į Madagaskaro – yra lemūrų (įveistų), vaisiaėdžių šikšnosparnių (kelios endeminės rūšys), įvairių paukščių (jūrinių, patarškų, garnių). 21 Komorų paukščių rūšis endeminė (iš jų 12 – tik kurioje nors vienoje saloje) – komorinis žydrasis balandis (Alectroenas sganzini), Anžuano nektarinukė (Cinnyris comorensis), Kartalos baltavokis (Zosterops mouroniensis), komorinis drongas (Dicrurus fuscipennis) ir kt. Didelė gyvūnijos įvairovė aplinkiniuose rifuose ir vandenyno platybėse (pvz., reliktinių latimerijų).

Komoruose yra 3 Ramsaro konvencijos saugomos vietovės, 2010 m. įsteigti 6 jūriniai ir sausumos nacionaliniai parkai (didžiausi – Mohelio, Kartalos).

Pagrindinės ekologinės problemos: miškų kirtimas, dėl netinkamo žemės ūkio paplitusi dirvožemio erozija, dėl išplauto į jūrą dirvožemio nykstanti koralų rifų biologinė įvairovė.