Golubo karas

Moldavų kariai kaunasi prieš kryžiuočius 1422 m.

Data	1422 m. liepa-rugsėjis
Vieta	Europa, Vokiečių ordino valstybė, Marienburgas
Rezultatas	Melno taikos pasirašymas

Konflikto šalys

LDK

Lenkijos karalystė

Moldavijos kunigaikštystė

Vokiečių ordinas

Vadovai ir kariniai vadai

Vytautas, Jogaila

Paulis Rusdorfas

Golubo karas (lenk. Wojna golubska) – 1422 m. liepos-rugsėjo mėnesiais trukęs karas tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės. Karas baigėsi 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taiką, kuria ordinas pripažino savo pralaimėjimą ir visam laikui atsisakė pretenzijų į Žemaitiją.

Prieš karą

1411 m. pasirašyta Torūnės taika nutraukė nuolatinius LDK ir Lenkijos karalystės mūšius su ordinu, tačiau ordino siena su Žemaitija taip ir nebuvo nustatyta. Lenkija taip pat negavo norėtų Pomeranijos, Pomerelijos ir Kulmo žemės. Po ilgų derybų dėl šių žemių, kurios baigėsi nesėkmingai 1414 m. kilo Bado karas. Kadangi lietuviai su lenkais negalėjo užimti stipriai įtvirtintų Vokiečių ordino pilių, jie kreipėsi į Konstanco susirinkimą, kad šis išspręstų šį ginčą. Susirinkimo metu buvo įkurta Žemaičių vyskupija su centru Varniuose ir Motiejus Trakiškis paskirtas pirmuoju vyskupu. Bet ir šis sprendimas neišsprendė ginčų tarp ordino ir LDK.

1419 m. gegužės mėnesį prasidėjo naujos derybos, kurioms vadovavo Milano vyskupas Bartholomew Capri. Ginčo sprendimo klausimas buvo perleistas Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui. 1420 m. sausio 6 d. šis nusprendė, kad Torūnės taika yra teisinga ir liekanti toliau galioti. Tai reiškė kad Žemaitija priklausys LDK tiktai iki Vytauto ir Jogailos mirties. Po jų abiejų mirties Žemaitija turės būti grąžinta ordinui. Tokį sprendimą imperatorius, matyt, priemė tikėdamasis ordino pagalbos Husitų karuose. Vytautas ir Jogaila nesutiko su tokiu imperatoriaus sprendimu ir jiems beliko tik dar kartą eiti kariauti. Jogaila dar nesėkmingai bandė kreiptis pagalbos į popiežių Martyną V.

Karo eiga

1422 m. liepos mėnesį imperatorius Zigmantas ir vokiečių ordinas puolė Husitus, kurie prieš tai nusiaubė nemažą dalį Šventosios Romos imperijos. Pasinaudodami ordino koncentracija karuose su Husitais, Vytautas su Jogaila, padedami Moldavijos kunigaikštystės, užpuolė ordiną. Jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė pradėjo puolimą Ostrudos kryptimi. Ordino kareiviai atsitraukė link Liubavos. Kai paaiškėjo, kad ordinas nesulauks jokio pastiprinimo, Jogaila įsakė savo pulkams pulti ordino sostinę Marienburgą. Jogailos kariuomenė užėmė Riesenburgą, toliau eidami į pietus link Kulmo žemės užėmė Golubą. Jogaila nusprendė užbaigti karą kaip įmanoma greičiau, kol ordinui į pastiprinimą neatvyko magistro Paulio Rusdorfo pakviestos Šventosios Romos imperijos pajėgos. 1422 m. rugsėjo 17 d. buvo sudarytos paliaubos, o 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašyta Melno taika, kuri užbaigė šį karą. Ši taika visiems laikams priskyrė Žemaitiją ir Jotvą Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir užbaigė LDK ir ordino karus.

Nuorodos

Melno taika^{[neveikianti nuoroda]};
Nuo Torūnės iki Melno taikos;
Krikščioniškoji Lietuva: nuo krikšto iki Lucko Archyvuota kopija 2009-02-13 iš Wayback Machine projekto..

Literatūra

Turnbull, Stephen (2003). Tannenberg 1410: Disaster for the Teutonic Knights. Oxford: Osprey. p. 83. ISBN 1-84176-561-9.
Jasienica, Paweł (1988). Polska Jagiellonów. Warsaw: Państwowy Instytut Wydawniczy. p. 130. ISBN 83-06-01796-X.
Kiaupa, Zigmantas; Jūratė Kiaupienė, Albinas Kunevičius (2000) [1995]. The History of Lithuania Before 1795 (English ed.). Vilnius: Lithuanian Institute of History. pp. 143–144. ISBN 9986-810-13-2.
Ivinskis, Zenonas (1978). Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija. pp. 354–355. LCC 79346776.
Urban, William (2003). Tannenberg and After. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center. pp. 279–281. ISBN 0-929700-25-2.
Christiansen, Eric (1997). The Northern Crusades. London: Penguin Books. p. 242. ISBN 0-14-026653-4.