Pereiti prie turinio

Evangelija pagal Joną

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Krikščionybė

Evangelija pagal Joną – viena iš keturių kanoninių evangelijų. Ji labai skiriasi nuo kitų trijų ir pateikia savo ypatingą požiūrį į Jėzų. Knygos autorius skelbia, kad jo tikslas – pažadinti skaitytojo tikėjimą. Kaip teigia knygos autorius pirmaisiais evangelijos žodžiais, nuo pat pradžių pradžios Jėzus buvo „Dievo Žodis“, Dievo bendravimo su pasauliu tarpininkas.

Pagrindinės knygos temos – šviesa, gyvenimas, meilė, kurią neša Jėzus. Evangelija pagal Joną nuo kitų skiriasi daugiausia veiksmo vieta. Pirmose trijose evangelijose daugiausia kalbama apie Galilėją, Evangelijoje pagal Joną – daugiausia apie Jeruzalę. Dalinai skiriasi ir pamokymų stilius. Be to, šioje evangelijoje nėra palyginimų (nebent juo būtų laikomas epizodas apie gerąjį ganytoją), Jėzus leidžiasi į ilgesnius pokalbius, sako ilgesnes kalbas nei kitose trijose evangelijose.

Knygos pradžioje autorius teigia Jėzų esant Dievo Žodį. Vėliau rašoma apie Joną Krikštytoją, pirmuosius Jėzaus mokinius. Pasakojama apie vandens pavertimą vynu vestuvėse Kanoje, Jėzų Jeruzalės šventykloje, užrašyti pokalbiai su Nikodemu, samariete. Taip pat rašoma apie valdininko sūnaus išgydymą bei išgydymą Betzatoje, disputus su religiniais vadovais, 5000 pamaitinimą, Jėzaus vaikščiojimą vandeniu, Jėzų ir sugautą nusidėjėlę, neregio išgydymą. Paminėtas epizodas apie gerąjį ganytoją, Lozoriaus prikėlimas, Jėzaus patepimas, įžengimas į Jeruzalę. Rašoma ir apie tai, kaip Jėzus plauna mokiniams kojas, moko juos, meldžiasi Tėvui, kaip jis suimamas, nuteisiamas, nukryžiuojamas, palaidojamas ir prisikelia, pasirodo Marijai Magdalietei, mokiniams prie ežero.

Autorius ir parašymo laikas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Knygos autorius save vadina „mylimu Jėzaus mokiniu“. Tradiciškai manoma, kad knygos autorius – apaštalas Jonas, kuris parašė evangeliją apie 90 ar 100 metus. Yra ir tokių, kurie mano, kad knyga galėjo būti parašyta bet kada nuo 60 metų.[1]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 100–101 psl.