Ernstas Emilis Kraštinaitis
| Ernstas Emilis Kraštinaitis | |
|---|---|
| |
| Ernstas Emilis Kraštinaitis | |
| Gimė | 1903 m. rugpjūčio 15 d. Mažieji Šileliai, Ragainės apskritis |
| Mirė | 1983 m. kovo 4 d. (79 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Rokantiškių kapinėse |
| Vaikai | Kristijonas Kraštinaitis, architektas |
| Veikla | kultūros veikėjas, vertėjas |
Ernstas Emilis Kraštinaitis, Emilijus Kristinaitis (1903 m. rugpjūčio 15 d. Mažieji Šileliai, Ragainės apskritis – 1983 m. kovo 4 d. Vilnius) – lietuvių kultūros veikėjas, vertėjas.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė lietuvninkų ūkininkų šeimoje. Mokėsi Didžiųjų Šilelių pradžios mokykloje, ją baigęs ruošėsi stoti į Ragainės mokytojų seminariją. Mirus tėvui ir pritrūkus lėšų mokslui, pasirinko spaustuvininko profesiją. 1919–1920 m. mokėsi raidžių rinkėju Tilžėje Enzio Jagomasto spaudos įmonėje „Lituania“ ir E. Pavlovskio spaustuvėje, priklausiusioje lietuviškai „Spaudos“ draugijai. Išmoko spausdinti rašomąja mašinėle, pradėjo rengti nedideles publikacijas „Prūsų lietuvių balsui“. Sutrikus sveikatai, grįžo į kaimą. 1923 m. išvyko į Klaipėdą, iki 1924 m. dirbo vertėju „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, bendradarbiavo su Ansu Baltriu, Jurgiu Strangaliu, Ieva Simonaityte. Išėjęs iš redakcijos dirbo „Baltijos“ draudimo bendrovėje, „Maisto“ bendrovėje Kaune. Vėliau grįžo į Klaipėdą, vertėjavo uosto direkcijoje, dirbo „Aukuro“ draugijoje, muzikos mokykloje, dainavo vyrų choruose, saviveiklinėje operoje.[1][2]
Vedė Didžiosios Lietuvos lietuvę, 1937 m. susilaukė vienturčio sūnaus Kristijono.[3] 1939 m. kovą naciams užėmus Klaipėdos kraštą, su šeima pasitraukė į Kauną, įsidarbino geležinkelių valdyboje. Tais pačiais metais kartu su valdyba persikėlė į atgautą Vilnių. 1945–1947 m. dirbo įvairiose darbovietėse, 1947 m. tapo Lietuvių kalbos instituto direktoriaus padėjėju, susijungus Lietuvių kalbos ir Literatūros institutams – vyriausiuoju laborantu. Turėdamas tik vokiškos pradžios mokyklos pažymėjimą, negalėjo užimti reikšmingesnių, mokslinio darbuotojo pareigų. Formaliai užimdamas žemesnes pareigas, pagal sutartis į lietuvių ir vokiečių kalbas vertė grožinę literatūrą, XVII a. istorijos šaltinius, mokslo institutų darbuotojų publikacijų santraukas, dešifravo viduramžiška rašysena sukurtus lituanistikos rankraštinius veikalus. Artimai bendradarbiavo su kalbininku Juozu Balčikoniu. Pokario metais kaip Mažosios Lietuvos autochtonas dalyvavo istoriko Povilo Pakarklio rengtose ekspedicijose į nusiaubtą Rytų Prūsiją rinkti prūsistinės ir lituanistinės medžiagos iš be globos likusių bibliotekų ir archyvų.[2]
Svarbiausi darbai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iš vokiečių kalbos išvertė Danieliaus Kleino Compendium Litvanico-Germanicum („Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“, 1957 m.), Heinricho Mano romaną „Profesorius Unratas“ (1948 m.), Ericho Marijos Remarko romaną „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1958 m.), vokiečių noveles; iššifravo Jono Bretkūno Biblijos vertimą į lietuvių kalbą, Mato Pretorijaus rankraštinį veikalą Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne („Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“). Parašė atsiminimų apie Mažąją Lietuvą.[1] Išvertė lietuvių rašytojų kūrinių į vokiečių kalbą.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Algirdas Sabaliauskas, Ernstas Emilis Kraštinaitis, Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-08-27.
- ↑ 2,0 2,1 Domas Kaunas, Paskutinis Mažųjų Šilelių liudytojas. Lietuvininkų žodis, Kaunas: 1995 m. Nuoroda tikrinta 2024-08-27.
- ↑ Vytautas Kaltenis, Kristijonas Aleksandras Kraštinaitis, Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-08-27.
- ↑ Kraštinaitis Emilis (Emilijus) (1903–1983). Klaipėda: miestas ir žmonės, Biografijų žinynas. Nuoroda tikrinta 2024-08-27.