Butyrkų kalėjimas
Butyrkų kalėjimas (rus. Бутырская тюрьма, Следственный изолятор № 2 УФСИН «Бутырская тюрьма») – kalėjimas Maskvoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Butyrkų kalėjimas minimas XVII a. istorijos šaltiniuose. XVIII a. antroje pusėje, valdant imperatorei Jekaterinai II, pastatyta Butyrkų kalėjimo tvirtovė (architektas M. Kazakovas), 1879 m. jos vietoje – Centrinis persiuntimo kalėjimas. Vėliau, ypač TSRS metais, kalėjimas ne kartą perstatytas ir plėstas. Per Butyrkų kalėjimą į Sibiro katorgą ir tremtį buvo siunčiami kaliniai iš visos Rusijos imperijos europinės dalies. Čia kalėjo 1863 m. sukilimo dalyviai, vėliau narodovolcai, kiti politiniai kaliniai, t. p. kriminaliniai nusikaltėliai. Režimas buvo ypač griežtas. Tarybų valdžios metais Butyrkų kalėjimas paverstas NKVD tardymo kalėjimu. Jame vienu metu kalėjo iki 20 000 kalinių, po 70–100 žmonių kamerose, skirtose 25-50 žmonėms.[1]
Kalėjimo kompleksą sudaro 20 trijų aukštų korpusų, kuriuose 434 kameros, iš jų 101 bendro režimo, 32 karceriai.
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Butyrkose kalėjo ir lietuvių, tarp jų:
- Kazys Grinius, 1889 m.
- Julius Čaplikas, (sušaudytas)
- Antanas Gustaitis, (sušaudytas)
- Palaimintasis kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis
- Augustinas Voldemaras (čia mirė)
- Antanas Povilaitis,
- Kazys Skučas, (sušaudytas)
- Jonas Žemaitis, (sušaudytas)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldona Juodvalkytė. Butyrkų kalėjimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 669 psl.
58°03′36″š. pl. 114°18′00″r. ilg. / 58.0600°š. pl. 114.3000°r. ilg.
