Pereiti prie turinio

Birželio trėmimai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Birželio trėmimai (est. juuniküüditamine, latv. jūnija deportācijas) – TSRS įvykdytas masinis dešimčių tūkstančių žmonių trėmimas iš 1940–1941 m. okupuotų teritorijų: Baltijos šalių, okupuotos Lenkijos (daugiausiai dabartinės Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos) ir Moldavijos.

Šis masinis trėmimas buvo surengtas vadovaujantis NKVD ir KGB nustatytomis gairėmis. Vyresniuoju trėmimo vykdytoju paskirtas TSRS Vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Oficialus slaptos operacijos pavadinimas buvo „Rezoliucija dėl socialiai svetimų elementų iškėlimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos“. Areštus įvykdė milicija, bendradarbiaudama su vietinių komunistų partijų nariais.[1]

Trėmimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trėmimai vyko nuo 1941 m. gegužės 22 d. iki birželio 20 d.,[2] prieš pat nacistinės Vokietijos invaziją į Tarybų Sąjungą. Tačiau trėmimų tikslas buvo ne sustiprinti teritorijų saugumą rengiantis vokiečių puolimui, o pašalinti tarybinės valdžios politinius oponentus.[3]

Trėmimai įvyko praėjus metams po Baltijos šalių, Besarabijos bei šiaurinės Bukovinos okupacijos ir aneksijos, ir buvo nukreipti į „antitarybinius elementus“ – buvusius politikus, policininkus, pasiturinčius pramonininkus, žemės savininkus ir k.t.[4] Okupuotoje Lenkijoje tai buvo ketvirtoji masinių trėmimų banga,[5] šįkart skirta kovoti su „kontrrevoliucine“ Ukrainos nacionalistų organizacija.[4]

Pravieniškių darbo stovykla. 1941 m. birželio 26 d.

Trėmimai vykdyti pagal Ivano Serovo sudarytas ir patvirtintas vadinamąsias Serovo instrukcijas. Žmonės buvo tremiami be teismo, ištisomis šeimomis.[5] Vyrai dažniausiai buvo kalinami, dauguma jų mirė Sibiro kalėjimų stovyklose; moterys ir vaikai buvo apgyvendinti gyvenvietėse[3] Omsko ir Novosibirsko srityse, Krasnojarske ir Altajaus krašte bei Kazachstane.[2] Estijos tremtinių mirštamumas buvo 60 %.[3]

Be trėmimų, birželio 22–27 d. Lietuvoje įvyko apie 40 masinių žudynių. Pavyzdžiui, Pravieniškių darbo stovykloje buvo nužudyta 230 lietuvių kalinių ir civilių gyventojų, o 15 kalinių įvykdyta mirties bausmė kalėjime Minske. Be to, po Birželio sukilimo NKVD nužudė 70–80 Lietuvos politinių kalinių Rainių miške.[6]

Tremtinių skaičius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šalis prieš karą Tremtinių skaičius
Į priverstines gyvenvietes[7]
(pagal oficialius NKVD pranešimus) 		Į kalinių stovyklas bei priverstines gyvenvietes Perdėta
Estija 5978 10000–11000[3]
Latvija 9546[8] 15000[8]
Lietuva 10187 17500[9]
Lenkija 11329 (Vakarų Ukraina)
22353 (Vakarų Baltarusija)
24412 (Vakarų Baltarusija)[10] 		200000–300000[7][5]
Rumunija[pastaba 1] 24360 300000[11]

Atminimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Birželio trėmimai vaizduojami keliuose XXI a. antrojo dešimtmečio Baltijos šalių filmuose. 2013 m. lietuviškas filmas „Ekskursantė“ įvykius perteikia vaizduodamas dešimtmetės mergaitės, pabėgusios iš tremties stovyklos, istoriją. Tremtinių memuarais pagrįsti 2014 m. estiškas filmas „Skersvėjyje“ (est. Risttuules) bei 2016 m. latviškas filmas „Melanijos kronika“ (latv. Melānijas hronika).[12]

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Moldavijos TSR bei Ukrainos TSR Černivcių sritis ir Izmailo sritis

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Communist Dictatorship in Lithuania. The Soviet Occupation (1940-1941; 1944-1991)“. Lithuania | Communist Crimes (anglų). Nuoroda tikrinta 2024-02-15.
  2. ↑ 2,0 2,1 Bloxham, Donald; Moses, A. Dirk (2010). The Oxford Handbook of Genocide Studies. Oxford University Press. p. 403. ISBN 9780199232116.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Rahi-Tamm, Aigi; Kahar, Andres (2009). „The deportation Operation "Priboi" in 1949“ (PDF). In Hiio, Toomas; Maripuu, Meelis; Paavle, Indrek (eds.). Estonia Since 1944: Report of the Estonian International Commission for the Investigation of Crimes Against Humanity. Tallinn: Estijos tarptautinė komisija nusikaltimams žmoniškumui tirti. p. 310. ISBN 978-9949183005. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2019-03-28. Nuoroda tikrinta 2020-08-26.
  4. ↑ 4,0 4,1 Lovell, Stephen (2011). The Shadow of War: Russia and the USSR, 1941 to the present. John Wiley & Sons. p. 218. ISBN 9781444351590.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 Lane, Thomas (2004). Victims of Stalin and Hitler: The Exodus of Poles and Balts to Britain. Palgrave Macmillan. p. 79. ISBN 978-1-349-51584-4.
  6. ↑ „Lithuania“. Communist Crimes.
  7. ↑ 7,0 7,1 Statiev, Alexander (2010). The Soviet Counterinsurgency in the Western Borderlands. Cambridge University Press. pp. 167–168, 184. ISBN 9780521768337.
  8. ↑ 8,0 8,1 Õispuu, Leo (2014). Name list of persons deported from Estonia 1945-1953 (PDF). R8/3. Estonian Repressed Persons Records Bureau. p. 16. ISBN 978-9985-9914-6-6. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-01-01. Nuoroda tikrinta 2020-08-28.
  9. ↑ Stravinskienė, Vitalija (2012). „Lietuvos lenkų trėmimai: 1941–1952 m.“. Istorija. Mokslo darbai. 87. ISSN 2029-7181. Suarchyvuotas originalas 2016-12-25. Nuoroda tikrinta 2020-08-28.
  10. ↑ Hryciuk, Grzegorz (2007). „Victims 1939–1941: The Soviet Repressions in Eastern Poland“. In Barkan, Elazar; Cole, Elizabeth A.; Struve, Kai (eds.). Shared History, Divided Memory: Jews and Others in Soviet-occupied Poland, 1939-1941. Leipziger Universitätsverlag. p. 193. ISBN 9783865832405.
  11. ↑ Brezianu, Andrei; Spânu, Vlad (2010). The A to Z of Moldova. Scarecrow Press. p. 117. ISBN 9780810872110.
  12. ↑ Priimägi, Tristan (2016-11-29). „The Chronicles of Melanie: The dear deported“. Cineuropa. Nuoroda tikrinta 2017-02-05.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Birželio_trėmimai&oldid=7229734"