Tulžies pūslė

Tulžies pūslė (lot. vesica fellea) – ertminis kriaušės pavidalo virškinamojo kanalo organas, kuriame kaupiasi kepenų gaminama tulžis.

Matmenys

Tulžies pūslės dydis yra labai įvairus. Ji gali būti 8-14 cm ilgio, 3-5 cm pločio. Talpa 30-60 ml. Guli kepenų apatiniame paviršiuje. Link priekinės pilvo sienos yra nukreipta į tulžies pūslės kūno dalies dugną, o priešingas susiaurėjęs galo kaklas pereina į lataką. Tulžies pūslė esti žalios spalvos. Tiriant lavoną, galima rasti ir gretimus organus nusidažiusius žalsvai, nuo prisisunkusios tulžies. Patologijos atveju, pavyzdžiui, sergant akmenlige, pūslė gali labai išsiplėsti.<

Tulžies pūslės siena sudaryta iš 3 dangalų:

vidinio dangalo – gleivinės, kurioje gausu raukšlių;
vidurinio raumeninio;
išorinio.

Lokalizacija

Tulžies pūslė yra prisiglaudusi prie kepenų apatinio paviršiaus tulžies pūslės duobėje, (lot. fossa vesicae felleae, s. felleae), tarp dešiniosios ir kvadratinės skilčių. Tačiau kartais ji randama netgi apvaliojo kepenų raiščio, ligamentum teres hepatis, arba net kairėje pusėje, po kairiąja kepenų skiltimi. Pūslėje vyksta vandens rezorbcija, kaupiasi tulžis.

Struktūra

Pagrindinės dalys

Pūslė skirstoma į tris dalis:

Tulžies pūslės dugną (fundus vesicae biliaris, s. felleae), nukrypstantį į priekį ir žemyn, į plačiausią pūslės dalį;
Kūną (corpus vesicae biliaris, s. felleae);
Kaklą (collum vesiceae viliaris, s. felleae), kuris nukrypsta link kepenų vartų ir susiaurėdamas pereina į tulžies pūslės lataką (ductus cysticus).

Aiškių ribų tarp pūslės dalių dažniausiai nebūna. Išilginė pūslės ašis eina iš priekio ir apačios, atgal ir į viršų, bei iš dešinės į kairę, einant nuo dugno link kaklo.

Pagrindinės tulžies pūslės dalys

Lietuvių kalba	Lotynų kalba	Anglų kalba
Tulžies pūslės dugnas	Fundus vesicae biliaris	Fundus of gallbladder
Tulžies pūslės kūnas	Corpus vesicae biliaris	Body of gallbladder
Tulžies pūslės kaklas	Collum vesicae biliaris	Neck of gallbladder

Paprastai duobėje kepenų visceraliniame paviršiuje guli pūslės kūnas, jos dugnas išsikiša iš po kepenų apatinio krašto, kuriame yra tulžies pūslės įlanka, incisura vesicae felleae, o kaklas gali sudaryti kampą su kūnu ir neliesti kepenų paviršiaus. Šiuo atveju jis nutolsta nuo kepenų paviršiaus įeidamas į kepeninį dvylikapirštės žarnos raištį – mažąją taukinę. Pūslės apatinis paviršius liečia dvylikapirštę žarną, skersinę gaubtinės žarnos dalį.

Tulžies pūslės dugno projekcija priekinėje pilvo sienoje yra kampe tarp dešiniojo tiesiojo pilvo raumens šoninio krašto ir dešiniojo šonkaulių lanko. Prisipildžiusi pūslė dugnu paprastai liečia pilvo sieną.

Pūslės siena palyginti plona. Gleivinė turi daug smulkių raukšlių, kurios sudaro smulkų, kurio nors pavidalo tinklelį, joje yra liaukų, išskiriančių gleives. Raumeniniame dangale vyrauja žiedinės skaidulos, jis stipresnis kaklo srityje. Gleivinė kaklo srityje sudaro keletą spiralinių raukšlių, plicae spirales. Prie kepenų prigludęs viršutinis pūslės paviršius per purųjį jungiamąjį audinį, adventiciją, suauga su kepenų skaiduline kapsule, o laisvą apatinį pūslės paviršių dengia vidurių pilvaplėvė.

Išoriniai (ekstrahepatiniai) tulžies latakai

Pro kepenų vartus iš dešiniosios ir kairiosios skilčių išeina dešinysis ductus hepaticus dexter ir kairysis ductus hepaticus sinister kepenų latakai, prie pat vartų jie susijungia į bendrąjį kepenų lataką, ductus hepaticus communis. Nuo tulžies pūslės kaklo iškart prasideda 3-4 cm ilgio pūslės latakas, ductus cysticus. Šio latako gleivinė suformuoja apie dešimtį pusmėnulinių raukšlių, kurios kartu dar vadinamos spiraline raukšle, plica spiralis, ji veikia kaip vožtuvas.

Bendrasis kepenų latakas susijungia su tulžies pūslės lataku ir taip susidaro bendrasis tulžies latakas, ductus choledochus, s. biliaris, kuris toliau eina žemyn kepeniniame dvylikapirštės žarnos raištyje, mažojoje taukinėje, link dvylikapirštės žarnos nusileidžiančiosios dalies. Raištyje latakas yra arti laisvojo krašto- dešiniau nuo kepenų arterijos ir vartų venos. Pasiekęs dvylikapirštę žarną, latakas kerta iš užpakalio jos viršutinę dalį, tada eina tarp kasos galvos ir nusileidžiančiosios dvylikapirštės žarnos dalies. Atsiveria didžiojo dvylikapirštės žarnos spenelio, papila duodeni major, viršūnėje. Prieš atsiverdamas jis paprastai susijungia su kasos lataku, susidaro nedidelis kepeninis kasos latako platumo, ampulla hepatopancreatica, s. biliapancreatica. Šio platmens matmenys – apie 5x12 mm. Bendras tulžies latakas esti iki 12 cm ilgio ir 6 mm skersmens.

Tulžis

Tulžis (bilis, chole) – kepenų gaminamas klampokas, kartus, neutralus ar silpnai šarminės reakcijos žalsvai gelsvas sekretas, kuris kaupiamas tulžies pūslėje. Per parą pasigamina apie 1 litrą tulžies. Joje gausu pigmentų, tulžies rūgščių, cholesterino, mucino, mineralinių medžiagų ir kt. Tulžį gelsvai nudažo bilirubinas, kuris yra eritrocitų irimo produktas, o biliverdinas – žalsvai.

Tulžies reikšmė

Tulžis labai svarbi virškinimo sistemoje. Jos šarminis sekretas neutralizuoja rūgštų skrandžio turinį ir slopina jo veikimą. Jos rūgštys aktyvina kasos sulčių fermentą lipazę, skatina fermentą tripsiną, tirpdo riebalų rūgštis. Bene svarbiausia tulžies funkcija – emulguoti riebalus, t. y. tulžies rūgštys suskaido riebalus į mažas daleles. Be to, tulžies rūgštys skatina žarnų peristaltiką, kovoja su mikrobais, padeda vitaminams A, D, E, K rezorbuotis žarnyne.

Tulžies pūslės ligos

Cholecistitas – tai tulžies pūslės uždegimas, kuris gali būti ūminis ir lėtinis.
Cholangitas – tulžies latakų uždegimas, dėl kurio daugiau ar mažiau pažeidžiamos ir kepenys.
Tulžies pūslės akmenligė (lot. cholelithiasis) – tulžies pūslėje ir latakuose atsiranda akmenukų iš cholesterino, tulžies pigmento ir kitų medžiagų, randamų tulžyje.

Nuorodos

v • a • r

Žmogaus organų sistemos

Virškinimo sistema

Burna - Ryklė - Stemplė - Skrandis - Kasa - Tulžies pūslė - Kepenys - Plonoji žarna - Storoji žarna - Išangė