Antanas Sniečkus

Antanas Sniečkus
1970 m. lapkričio 7 d. Vilniuje
Gimė	1903 m. sausio 7 d. Būbleliai, Šakių raj.
Mirė	1974 m. sausio 22 d. (71 metai) Druskininkuose
Palaidotas (-a)	Antakalnio kapinėse
Tėvas	Juozas
Motina	Marija
Sutuoktinis (-ė)	Mira
Vaikai	Vladas, Marija
Religija	Ateizmas
Pareigos	Pirmasis sekretorius (1936-74)
Partija	Lietuvos komunistų partija (1920-74)
Žymūs apdovanojimai
Socialistinio darbo didvyris (1973)
Vikiteka	Antanas Sniečkus

Paminklas A. Sniečkui (Grūto parkas)

Antanas Sniečkus (1903 m. sausio 7 d. Būbleliuose – 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose) – 1936–1974 m. Lietuvos komunistų vadovas.

Vienintelis sovietinių respublikų okupacinis vadas, išsilaikęs tarybinėje politikoje Stalino / N. Chruščiovo / L. Brežnevo laikais.

Biografija

Iki okupacijos

Augo pasiturinčių Suvalkijos valstiečių šeimoje. Tėvas buvo valsčiaus viršaičiu, seniūnu. 1914 m. įstojo į gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metu tėvai buvo pasitraukę į Rusiją, A. Sniečkus mokėsi Voronežo gimnazijoje. 1919 m. jo šeima grįžo į Lietuvą.

1920 m. tapo bolševikų partijos nariu. 1921 m. už antivalstybinę, komunistinę veiklą suimtas, tačiau po poros mėnesių paleistas už užstatą. 1921 m. liepą, rekomendavus LKP CK, nelegaliai emigravo į Sovietų Rusiją ir iki 1925 m. gyveno Smolenske. Čia baigė universiteto darbininkų fakultetą, LKP CK spaustuvėje dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, dalyvavo ČON (časti osobovo naznačenija – ypatingos paskirties dalinių) – operacijose prieš maištingai nusiteikusius valstiečius ir kitus „antitarybinius“ elementus.

1924 m. tapo Z. Angariečio pavaduotoju. 1925 m. įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą, tuo pačiu metu dirbdamas LKP atstovybėje prie Kominterno vykdomojo komiteto.

Po keturių LKP vadovų sušaudymo, siekdama sustiprinti Lietuvos komunistų organizacinį branduolį, Maskva nelegaliam darbui į Lietuvą pasiuntė keletą žmonių, tarp jų ir A. Sniečkų. Perėjęs sieną, 1927 m. sausio 6 d. jis buvo kooptuotas į LKP CK narius ir išrinktas LKP CK sekretoriato nariu, atsakingu už agitacinį–propagandinį ir organizacinį darbą. Praktiškai tai buvo pirmojo sekretoriaus funkcijos, nors iki 1936 m. visi partiniai reikalai buvo tvarkomi kolegialiai. 1936 m. išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi ir su maža pertrauka juo išbuvo iki 1974 m.

Lietuvos komunistų partija buvo paskelbta nelegalia, todėl A. Sniečkus buvo dukart įkalintas. Pirmąsyk 1930–1933 m., nors buvo nuteistas 15 metų, tačiau iškeistas į Lietuvos politinius kalinius Sovietų sąjungoje. Kalėjime buvo nepaklusnus, daug kartų baustas. Antrąsyk 1939 m. gruodį – 1940 m. birželį, nors buvo nuteistas 8 metams, ir paleistas prasidėjus okupacijai.

Įtikėjęs Sovietų sąjungos proletariato išvaduojamosios misijos neišvengiamumu, visada palaikė sovietus ir nematė Lietuvos be jų globos. „Taip, mes Tarybų Sąjungos pusėje, – kalbėjo A. Sniečkus teisiamųjų suole 1931 m. – Negailėdami jėgų ir gyvybės mes ginsime ją – viso pasaulio darbininkų Tėvynę“. Manyta, kad išspręsti visus Lietuvai iškilusius klausimus galima tik didesnės valstybės padedami, šiuo atveju – Sovietų sąjungos.

1937 m. gegužės 21 d. A. Sniečkus su savo kolegomis buvo iškviestas į Maskvą. Kominterno vykdomajame komitete buvo priimta rezoliucija „Organizaciniu klausimu“, numatanti visų LKP CK grandžių, LKP rajonų bei Kauno miesto komiteto patikrinimą ir „apvalymą“. Terminas – 6 mėnesiai. Konfidencialiame pokalbyje su vienu iš Kominterno sekretorių M. Triliseriu A. Sniečkui buvo pasiūlyta nutraukti visus ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų.

1938 m. tiesioginiu J. Stalino nurodymu buvo paleista Lenkijos komunistų partija, pakeistos Estijos, Latvijos, Jugoslavijos, Rumunijos, Vengrijos ir kitų kraštų komunistų partijos vadovybės. 1938 m. kovo 27 d. suimtas Z. Angarietis. Panašaus likimo susilaukė daugelis Sovietų sąjungoje gyvenusių lietuvių politinių emigrantų.

Okupacija

Kapas Antakalnio kapinėse

1940 m. birželio 19 d. tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. 1940 m. rugpjūčio 15 d. nukreiptas į partinį darbą ir išrinktas LKP CK I sekretoriumi.

1975–1992 m. jo pavarde vadintas Visaginas.

Genocidas

Šiose pareigose pradėjo organizuoti pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus (vien 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta daugiau kaip 17,5 tūkst. žmonių, tarp jų moterų ir vaikų). Ištrėmė ir savo giminaičius su mažamečiais vaikais, nekreipdamas dėmesio į šeimos narių prašymus atšaukti sprendimą. Dėl šių savo sprendimų nei Sniečkus, nei jo žmona niekuomet neapgailestavo.

Smulkmeniškai žinojo ir palaikė čekistų Lietuvoje vykdomus kankinimus.

Kova su religija

Itin fanatiškai A. Sniečkus kovojo su religija ir Bažnyčia, kartais net pranokdamas Maskvos užmačias. Apie tai istorikas V. Tininis rašo: „Visą savo gyvenimą A. Sniečkus buvo karingas ateistas, fanatiškai nekentė religijos ir dvasininkų. Su jo pritarimu pokario metais buvo tremiami kunigai ir uždaromos katalikų bažnyčios. Čia jis rodė kur kas daugiau iniciatyvos, negu to reikalavo Maskva.“

1956 m. atsiradus galimybei grąžinti tikintiesiems Vilniaus arkikatedrą, A. Sniečkus pats sutrukdė tai padaryti. Panašiai pasielgė ir tikinčiųjų lėšomis pastatytos Klaipėdos Taikos karalienės bažnyčios atžvilgiu. Uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų. Buvo nuolat stiprinamas ateistinis auklėjimas mokyklose. 1944-1953 m. buvo suimti ir teisti 362 kunigai, t. y. apie trečdalis visų Lietuvos kunigų, sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius.

Šeima

Bolševikinės A. Sniečkaus pažiūros nuo jaunystės sėjo rimtus konfliktus su tėvais, broliais ir seserimis, kol galop savo šeimos A. Sniečkus išsižadėjo.

Broliai Viktoras (jo dukra Kanados aktorė Naomi Snieckus, sūnus chemikas Viktoras Algirdas Sniečkus), Zigmas, Juozas, Motiejus. Seserys Česlava, Gražina.

Vedė savo bendražygę, Kauno hebrajų mokyklos mokytojo dukrą, atsidavusią revoliucionierę Mirą Bordonaitę.

Motina Marija 1944 m. pasitraukė į Vakarus, atmesdavo sūnaus kvietimus grįžti į Lietuvą, o žurnalisto paklausta paaiškino: „iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į tėvynę.“ Mirė 1948 m. Hanau, Vokietijoje (žinia A. Sniečkų pasiekė tik dešimtmečio).

Susilaukė sūnaus Antano Vlado (1945-?) bei dukros Marijos (1948).

Mirtis

A. Sniečkus mėgo medžioklę ir 1974 m. sausio žiemą su kitais funkcionieriais medžiojo Lazdijų rajono medžioklės plotuose. Po to „Lietuvos“ sanatorijai priklausiusiose senosiose gydyklose esančiose karštose voniose jam buvo atliekama įprastinė sveikatinimo procedūra. Jos metu A. Sniečkus pasijuto blogai, sustojo širdis. Pastangos jį atgaivinti buvo nesėkmingos ir 1974 m. sausio 22 d. A. Sniečkus mirė.^{[reikalingas šaltinis]}

Nuorodos

• Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – Vilnius: Mintis, 2019, 460 p. : iliustr. ISBN 978-5-417-01111-5

Politinis postas
Prieš tai: Justas Paleckis	Lietuvos TSR pirmasis sekretorius 1940–1974 m.	Po to: Petras Griškevičius
Partijos politinės pareigos
Prieš tai: Karolis Požėla	LKP CK pirmasis sekretorius 1926–1931 m.	Po to: Motiejus Šumauskas
Prieš tai: Motiejus Šumauskas	LKP CK pirmasis sekretorius 1936–1974 m.	Po to: Petras Griškevičius