Politologija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Politologija (taip pat politikos mokslas arba politikos mokslai) – socialinis mokslas, nagrinėjantis politikos teoriją ir praktiką, aprašantis ir analizuojantis politines sistemas ir politinį elgesį. Kaip moderni atskira mokslo šaka susiformavo XX a. penktajame dešimtmetyje, iki tol dažniausiai laikyta viena iš filosofijos pakraipų, nors politikos analizės ir filosofijos ištakos siekia antiką ir seniausius laikus. Terminas kilo iš senosios graikų kalbos žodžio polis - „miestas, valstybė“, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalais buvo vadinami idiotais).

Tyrimo objektas

Politologija tiria piliečių tarpusavio sugyvenimą ir kaip to sugyvenimo instituciniai, procedūriniai, teisingumo ir moralės aspektai turi būti reguliuojami visuomenės. Svarbiausioms politologijos temoms priskiriamos struktūrinės demokratijos problemos, valstybės valdymo formos ir institucijos, politinės partijos ir socialiniai judėjimai, tarptautiniai santykiai, ekonomikos reguliavimas, politinė filosofija, viešoji nuomonė, žiniasklaida ir rinkiminis elgesys. Svarbi politologijos tyrimų tema yra valstybės ir jos piliečių (pilietinės visuomenės) santykiai.

Politologijos disciplinos apima politinės filosofijos, politinių sistemų, ideologijų nagrinėjimą, žaidimo teoriją, psefologiją (rinkimų sistemos ir rinkėjų elgesys), geopolitiką, komparatyvistinius politinių sistemų tyrimus, globalizacijos studijas, tarptautinius santykius, užsienio politiką, tarptautinę teisę ir tarptautinę politiką, viešąjį administravimą, politinę psichologiją.

Politikos mokslo metodologija yra labai įvairi. Tarp metodologinių prieigų yra klasikinė politinė filosofija, struktūralizmas, biheiviorizmas, racionalizmas, realizmas, pliuralizmas ir institucionalizmas. Priklausomai nuo tyrimo objekto taikomi įvairūs metodai: pirminių šaltinių – istorinių dokumentų ir įrašų nagrinėjimas, naudojimasis antriniais šaltiniais, pvz., moksliniais straipsniais, statistinė analizė, atvejo tyrimas ir modeliavimas.

Istorija

Nors politikos studijos Vakarų istorijoje randamos dar Senovės Graikijos laikais, politologija yra palyginus naujas socialinis mokslas. Nepaisant to, ši disciplina turi aiškius pirmtakus – moralės filosofiją, politinę filosofiją, politinę ekonomiją, istoriją ir kitas mokslo šakas, kurios susijusios su pastangomis sukurti normatyvinį modelį kaip turėtų būti ir dedukcijos būdu nustatyti idealios valstybės charakteristikas ir funkcijas.

• Politines sistemas Antikoje analizavo Platonas („Valstybė“) ir Aristotelis („Politika“).
• Viduramžiais vienu svarbiausiu politinės minties istorijoje laikomas Augustino veikalas „Apie dievo miestą“.
• Renesanso laikotarpiu reikšmingiausi N. Makiavelio darbai „Valdovas“, „Apmąstymai apie pirmajį Tito Livijaus dešimtmetį“. N. Makievelis atsisakė požiūrio į politiką kaip dievo apvaizdos valdomą sferą. Monarchų valdžia nagrinėjama kaip grynai žmogiškas reiškinys. Dėl to, kad Makievelio darbuose aiškiai atskiriama politika ir moralė jis laikomas politikos mokslo pradininku.

Faktiškai politikos mokslas atsirado XIX a. kartu su sociologija, vykstant industrializacijai. Tuo metu politikos mokslas atsiskiria nuo ekonomikos mokslo (anksčiau vadinto politine ekonomija).

Ilgą laiką politologijoje vyravo normatyvizmas, t. y. buvo bandoma nustatyti kaip geriausiai turi būti sutvarkytas piliečių sugyvenimas. Normatyvistinė tradicija atsekama iki Senovės Graikijos filosofų, ypač Platono, darbų ir iki šiol išlieka reikšminga. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio JAV politologija pasuko empirinių tyrimų keliu (kartu su „biheivioristine revoliucija“ socialiniuose moksluose).