Lietuvos geografija

Lietuva - didžiausiai ir gausiausiai gyvenama iš trijų Baltijos valstybių, turinti beveik 100 km² smėlėtų paplūdimų prie Baltijos jūros. Geografiškai Lietuva labai plokščia, išskyrus kalvotas lygumas rytuose ir vakaruose, nesiekiančias 300 m virš jūros lygio. Lietuvos plotas - 65,3 tūkst. km². Gausu ežerų ir pelkių, miškai dengia apie 30% šalies teritorijos.

Dirbama žemė daugiausia smėlėta ir molinga. Pagrindiniai gamtiniai ištekliai - smėlis, molis, žvyras, taip pat yra apie 1,6 milijonų m³ naftos, pietrytyniuose rajonuose - geležies rūda ir granitas.

Klimatas - pereinantis iš jūrinio į žemyninį, drėgnas tiek žiemą, tiek ir vasarą. Žemiausias taškas - Baltijos jūra (0 m), aukščiausias - Juozapinės kalnas(293,84 m).

Nustatyta, kad 26 km į šiaurę nuo Vilniaus, prie Purnuškių kaimo, yra Europos geografinis centras.

Lietuvos geografinės koordinatės:

• Šiaurėje - 56°27' šiaurės platumos;
• Pietuose - 53°54' šiaurės platumos;
• Vakaruose - 20°56' rytų ilgumos;
• Rytuose - 26°51' rytų ilgumos.

Aukščiausių kalvų absoliutūs aukščiai, m:

1. Juozapinė — 293,6;
2. Kruopinė — 293,4;
3. Nevaišiai — 288,9;
4. Būdakalnis (Ažušilis) — 284,8;
5. Pavištytis — 282,4;
6. Gedanonys — 257,4;
7. Žiezdriai (Piliakalnis) — 247,0;
8. Medvėgalis — 234,6;
9. Šatrija — 228,7;
10. Girgždutė — 228,0.

Upės

Nemunas prie Alytaus

Neris Vilniaus centre

Lietuvoje yra apie 29 tūkst. vandentakių, ilgesnių kaip ¼ km. Yra 4418 upių ir upelių, ilgesnių kaip 3 km. Per Lietuvą teka 17 upių, ilgesnių kaip 100 km: Nemunas (bendras ilgis – 937 km), Neris (510 km), Venta (343 km), Šešupė (298 km), Šventoji (246 km), Nevėžis (209 km), Merkys (203 km), Minija (202 km), Nemunėlis (199 km), Jūra (172 km), Mūša (157 km), Lėvuo (140 km), Šušvė (135 km), Dubysa (131 km), Širvinta (129 km), Šešuvis (115 km), Mituva (102 km). Ilgiausia upė, visa telpanti Lietuvos žemėse, yra Šventoji.

Lietuvoje prasideda dar keletas didelių upių, tačiau Lietuvos teritorijoje esantis jų ruožas – trumpesnis nei 100 km. Tai – Dysna (173 km), Švėtė (118 km), Katra (109 km), Bartuva (101 km).

Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje – net 76,8 tūkst. km. Hidrografinio tinklo tankumas Lietuvoje – 0,98 km² (įskaitant magistralinius melioracinius kanalus – 1,18 km²). Didžiausias upelių tankumas yra Mūšos–Nemunėlio baseine (Šiaurės Lietuvoje) – apie 1,38 km/km². Mažiausias upių tinklo tankumas yra miškingoje ir smėlingoje Pietryčių Lietuvos lygumoje bei ežeringuose kalvynuose.

Hidrografiniuose draustiniuose saugoma apie 800 km upių vagų.

Esama 14 vandeningų upių, kurių vidutinis debitas yra daugiau nei 10 m³/s. Visos jos (išskyrus Žeimeną) yra ilgesnės kaip 100 km. Vandeningiausios upės: Nemunas, kurio vaga žemupyje vidutiniškai prateka 616 m³/s (per potvynius – iki 6820 m³/s) vandens; Neris (190 m³/s); Šventoji (55 m³/s); Venta (44 m³/s); Jūra (42 m³/s); Minija (39 m³/s); Nevėžis (33 m³/s); Merkys (32 m³/s); Žeimena (27 m³/s); Mūša (26 m³/s); Nemunėlis (24 m³/s); Šešuvis (16 m³/s); Dubysa (13 m³/s); Bartuva (13 m³/s).

Lietuvos upių paviršiaus plotas – 332 km².

Ežerai

Trakų pilis prie Galvės ežero

Dėl drėgmės pertekliaus ir ledynų „palikimo“ Lietuvoje gausu ežerų. Jų esama apie 6000, o bendras ežerų plotas – 914 km². Dar esama apie 1335 senvagių ežerų upių slėniuose ir apie 300 itin smulkių karstinių ežerėlių žemės įgriuvose. Vidutinis Lietuvos teritorijos ežeringumas yra 1,4%, tačiau ežerai pasiskirstę labai netolygiai. Dauguma (2/3) ežerų telkšo dubakloniuose (ledyno išgraužtuose giliuose kloniuose). Aukštumose gausu nedidelių, bet gilių termokarstinių ežerų, susidariusių ištirpus požeminiams ledo luitams. Didžiausi ežerai susidarė ledyno liežuvių įspaustose ir moreninių darinių patvenktose daubose. Ežeringiausios yra Baltijos aukštumos, ypač – šiaurės rytinė jų dalis, kur ežerai užima dešimtadalį paviršiaus. Šiuose kraštuose susidarė didžiuliai Zarasų, Molėtų ir kiti ežerynai. Mažiausia ežerų yra Pietryčių Lietuvoje, kurios paviršių sudarė priešpaskutinis apledėjimas, bei Vidurio ir Šiaurės Lietuvos lygumose: šių kraštų upės nudrenavo poledyninius vandens telkinius, o seklūs ežerai jau virto pelkėmis. Apie 35% Lietuvos ežerų yra pratakūs, 12% – vandenskyriniai, o daugiausia (52%) yra nenuotakių ežerų. Įvairiose Lietuvos vietose aptinkama nedidelių periodiškai išnykstančių ir vėl atsirandančių ežerų. Ypatingas ežeras yra Krokų Lanka (ties Nemuno žiotimis), susidaręs upės nešmenims atitvėrus Kuršių marių dalį. Didžiausias (40 ha) salpinis ežeras – Merguva – driekiasi Nemuno žemupyje net 3,5 km.

Dauguma ežerų – nedideli: net pusė ežerų yra mažesni nei 5 ha. Tik 160 ežerų yra didesni nei 100 ha. Didžiausias Lietuvos ežeras yra šiaurrytiniame Lietuvos kampe tyvūliuojantys Drūkšiai (4480 ha, iš jų apie 250 ha priklauso Baltarusijai; kitais duomenimis, ežero plotas yra nuo 4226 iki 4900 ha). Jame sukaupta ir daugiausia vandens – 368 mln. m³. Dideli yra Dysnų (2439 ha), Dusios (2334 ha), Vištyčio (Lietuvos – Rusijos pasienyje, apie 1800 ha, Lietuvai priklauso tik apie 40 ha), Sartų (1332 ha), Luodžio (1302 ha), Metelio (1286 ha), Avilio (1258 ha), Platelių (1204 ha), Rėkyvos (1185 ha), Alaušo (1054 ha), Žuvinto (1027 ha), Lūksto (1018 ha), Asvejos (1015 ha) ežerai. Didžiausią baseiną (vandens surenkamąją teritoriją) turi Sartai – net 1363 km².

Daugumos Lietuvos ežerų gylis – iki 10 m. Giliausi yra dubakloniuose ir prieledyninių krioklių išmuštose daubose telkšantys ežerai. Iš ištirtų ežerų giliausias yra Tauragnų ežeras – 60,5 m. Gilesni kaip 40 m yra didieji Vištyčio, Asvejos, Platelių, Alaušo ežerai, o taip pat mažytis (20 ha) Malkėstaičio ežeras (Molėtų rajone), kurio gylis – net 57 m.

Lietuvos ežerų dubenų formos yra labai įvairios. Sudėtingiausios jos – aukštumose. Apskaičiuota, kad bendras Lietuvos ežerų pakrantės ilgis yra net 6240 km. Ežerus puošia apie 300 salų.

Lietuvos ežeruose sukaupta daugiau nei 5,2 mlrd. m³ vandens. Dažniausiai jis mažai mineralizuotas (<0,3 g/l ištirpusių medžiagų). Įprastas Lietuvos ežerų skaidrumas – 1–4 m, tačiau švariuose termokarstiniuose ežeruose jis siekia ir 7 m.

Visi Lietuvos ežerai žiemą užšąla (vidutiniškai – 118 dienų). Ežerų vasara (kai vandens temperatūra paviršiuje yra daugiau nei 10° C) Lietuvoje trunka vidutiniškai 152 dienas.

Klimatas

Lietuvos klimatą lemia mūsų šalies geografinė padėtis, globaliniai veiksniai bei vietinės gamtos sąlygos. Vis didesnę įtaką daro ir žmonių veikla. Šalis priskiriama vidutinių platumų šiaurinei daliai, klimatas iš jūrinio pereina į žemyninį.

Dažniausiai mūsų respubliką veikia vidutinių platumų oro masės (80-87%): pavasarį ir vasarą dažniau žemyninės, o rudenį ir žiemą - jūrinės. Rečiau mus pasiekia arktinis (6-17%) ir visiškai retai tropinis (1-2%) oras. Vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje lygi 6,2°C. Pajūryje vidutinė metinė oro temperatūra (7,1°C) yra aukštesnė negu Rytų Lietuvoje (5,5°C). Skirtumas tarp šilčiausio liepos ir šalčiausio sausio mėnesių siekia 21,8ºC. Didžiausia temperatūros svyravimo amplitudė per parą susidaro Pietryčių Lietuvoje.

• Aukščiausia temperatūra (37,5ºC) užfiksuota 1994 m. liepos 30 d. Zarasuose.
• Žemiausia temperatūra (–42,9ºC) užfiksuota Utenoje 1956 m. vasaro 1 d.

Pagal kritulių kiekį Lietuva yra perteklinio drėkinimo zonoje (iškrinta daugiau, negu išgaruoja). Vidutiniškai per metus Lietuvoje būna 661,5 mm kritulių, bet teritorijoje jie pasiskirstę nevienodai. Daugiausia kritulių iškrinta priešvėjiniuose pietvakariniuose ir vakariniuose Žemaičių aukštumos šlaituose (apie 900 mm per metus), mažiausia - lygumose (Šiaurės Lietuvoje – tik 520 mm per metus). Lietingiausi mėnesiai Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis (79–77 mm), mažiausiai kritulių iškrinta vasarį ir kovą (33–36 mm). Apie 75% kritulių yra skysti, 17% – mišrūs, o 8% – kieti (sniegas, ledas). Vidutiniškai per metus krituliai krinta 1000 – 1300 valandų.

Anksčiausiai – vidutiniškai apie lapkričio 15 dieną – sniego danga susiformuoja šiauriniuose ir rytiniuose Lietuvos rajonuose, o vėliausiai (vidutiniškai 10 dienų vėliau) – pajūryje. Sniegingomis žiemomis didžiausias sniego dangos storis siekia net 90 cm (Žemaičių aukštumoje). Paprastai sniego danga išnyksta iki kovo 25 dienos, tačiau kartais, įsiveržus arktinėms oro masėms, sniego tirpsmas užsitęsia. Per meteorologinių stebėjimų istoriją Lietuvoje vėliausiai sniego danga išnyko 1928 m. birželio 2 dieną.

Per metus į Lietuvos oro erdvę atkeliauja apie 327 km³ drėgmės. Didžiausias santykinis oro drėgnumas (daugiau nei 90%) būna žiemos pradžioje, o mažiausias (apie 70%) – gegužę. Itin sausų dienų (santykinis oro drėgnumas mažiau nei 30%) Pietų Lietuvoje būna apie 20 per metus (kitur – 5–7).

Vidutinis debesuotumas Lietuvoje yra 7 balai (t. y. debesuota su pragiedruliais). Didžiausias debesuotumas būna lapkritį, o mažiausias – vasaros pradžioje. Giedrų dienų Lietuvoje per metus būna 6–10 kartų mažiau nei apsiniaukusių. Mažiausiai giedrų dienų būna Rytų Lietuvoje, o daugiausia – pajūryje, Šiaurės ir Pietvakarių Lietuvoje.