Šventoji
- Kitos reikšmės – Šventoji (reikšmės).
Šventoji | |
---|---|
Šventosios Mikierių kilpa (Anykščių raj.)
| |
Ilgis | 246 km |
Baseino plotas | 6888,8 km² |
Vidutinis debitas | 55,1 m³/s |
Ištakos | Dūkšto ežeras |
Žiotys | Neris |
Šalys | Lietuva |
Vikiteka | Šventoji |
Šventoji – upė Rytų Lietuvoje; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė nuo ištakų iki žiočių yra ilgiausia tekanti vien tik Lietuvoje.
Tėkmė
redaguotiIštakos – Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Dūkšto ežeras[1] (apie 5 km į šiaurę nuo Dūkšto). Aukštupyje prateka Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44,5 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.
Salpos plotis 200–700 m. Slėnio plotis aukštupyje siekia 400–700 m, vidurupyje 400–900 m, žemupyje – ~1 km. Vagos plotis iki Paščio ežero 20–40 m, tarp Paščio ežero ir Virintos žiočių 40–50 m, toliau 60–80 m. Vyraujantis vagos gylis ~1,5 m. Vidutinis nuolydis – 51 cm/km, tačiau tarp ežerų nuolydis labai skiriasi. Vaga nuo ištakų iki Dūkšto ežero sureguliuota. Iš visų Lietuvos upių Šventoji turi daugiausiai salų – 79; salingumas – 3,08 %.[2].
Baseinas
redaguotiŠventosios baseinas užima 6888,8 km² (iš jų 88,1 Latvijoje)[3] plotą. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas (25 % baseino ploto), Svėdasų ir Širvintų plynaukštes (54 %) ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos (21 %). Baseinas asimetriškas, kairioji baseino dalis platesnė už dešiniąją. 10 % baseino teritorijos užima miškai, 9 % – pelkės, 3 % – ežerai. Upės maitinimas mišrus: požeminis vanduo sudaro trečdalį bendro nuotėkio, kitą dalį – lietaus ir sniego tirpsmo vandenys. Ežerai išlygina nuotėkį, todėl Šventoji net ir vasarą yra vandeninga.
Didžiausi intakai:
Hidrologija
redaguotiŠventosios srovės greitis 0,2-0,5 m/s. Metinė vandens lygio svyravimų amplitudė aukštupyje 1,3 m, žemupyje iki 5,3 m. Žemupyje (ties Baltromiške) metinis vandens nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį 45 %, vasarą 15 %, rudenį 20 %, žiemą 20 %.
Debitas, m³/s | ties Antaliepte | ties Anykščiais | ties Ukmerge | ties Baltromiške |
---|---|---|---|---|
Vidutinis | 4,29 | 25,8 | 39,3 | 56,1 |
Didžiausias | 38,6 | 423 | 594 | 794 |
Minimalus | 0,17 | 2,1 | 3,9 | 7,63 |
Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo žiočių, susidariusios Antalieptės marios) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km Šventosios-Nevėžio kanalu sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys veikia Anykščiuose ir Ukmergėje[4]. Ukmergėje matuojama: vandens lygis, vandens temperatūra, vandens debitas. Anykščiuose papildomai matuoja vandens būklę ir (jei yra) ledo storį[5].
Tiltai
redaguotiŽymesni tiltai, pasroviui:
- Užpalių Vytauto Didžiojo tiltas
- Vaižganto tiltas
- Mickūnų tiltas
- Mikierių tiltas
- Sedeikių tiltas
- Andrioniškio tiltas
- Anykščių geležinkelio tiltas
- Vyskupo Antano Baranausko tiltas
- Kavarsko tiltas
- Radiškio tiltas
- Magistralės A2 tiltas per Šventąją
- Ukmergės pėsčiųjų tiltas
- Ukmergės tiltas
- Veprių tiltas
- Upninkų tiltas
Reikšmė
redaguotiŠventosios baseinas gyvenamas nuo seno, manoma, kad jame pradėjo formuotis Lietuvos valstybė (žr. Voruta). Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas[6]), nors galimai pirminė žodžio „šventas“ reikšmė galėjo būti „šviesus“.[7][8] Šventoji minima Šventupės vardu (Swyntoppe) XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose[9].
Šventosios pakrantės vaizdingos, ypač ties Mikieriais, kur upė sudaro kilpas. Vaga vandeninga, srauni, todėl tinkama vandens turizmui. Aplink upę įkurti 3 regioniniai parkai: Gražutės, Sartų ir Anykščių.
Upės ruožas nuo Jaros žiočių iki Pelyšos žiočių – Šventosios kraštovaizdžio draustinis. Į pietvakarius nuo Ukmergės, tarp Galbos ir Armonos žiočių, Šventosios slėnio su atodangomis ruožas – Armonos geologinis draustinis[10].
Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.
Galerija
redaguoti-
Šventoji prie Drobiškių (Zarasų raj., Gražutės regioninis parkas)
-
Šventosios žemupys ties Vepriais
-
Šventoji ties Šventupe
-
Šventoji ties Anykščiais
-
Šventosios vaizdas Anykščiuose iš bažnyčios bokšto
-
Šventosios vaizdas nuo Anykščių Lajų tako
-
Algimanto apygardos partizanai šalia Šventosios 1947 m.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ uetk.am.lt
- ↑ Aldona Baubinienė, „Lietuvos didžiųjų upių salų kartometrinė analizė“, Geografijos metraštis 31 t., 236–244 (1998).
- ↑ Šventoji. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ http://www.meteo.lt/steb_hidro_tinklas.php Archyvuota kopija 2009-12-12 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.meteo.lt/lt/stebejimu-tinklas
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
- ↑ Владимир Николаевич Топоров. Об одном архаичном индоевропейском элементе в древнерусской духовной культуре – *svęt-. Iš: Языки культуры и проблемы переводимости. Москва: Наука, 1987.
- ↑ Dainius Razauskas. Lietuviškosios šventumo sąvokos kilmė. Liaudies kultūra, 2016, Nr. 4 (169), p. 13–18
- ↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 435 psl.
- ↑ Šventoji. Šventoji. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013