Vydas Dolinskas
|
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
| Vydas Dolinskas | |
|---|---|
| Gimė | 1970 m. gegužės 8 d. Jonava |
| Veikla | Lietuvos istorikas, kultūros istorikas, muziejininkas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Vydas Dolinskas (g. 1970 m. gegužės 8 d. Jonavoje) – Lietuvos istorikas, kultūros istorikas, muziejininkas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1977–1988 m. mokėsi Jonavos 3-oje vidurinėje mokykloje, 1988–1993 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 1992 m. studijavo Zalcburgo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete ir Meno istorijos institute. 1993–1998 m. buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas. 1994–1996 m. doktoranto studijas tęsė Berlyno laisvojo universiteto Friedrich Meinecke institute ir Meno istorijos institute; rinko medžiagą Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne. 2006–2008 m. stažavosi Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje – Nacionaliniuose meno rinkiniuose.
Mokslinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1993–1997 m. dirbo Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vyriausiuoju laborantu, 1998–2008 m. – Lietuvos dailės muziejuje vyriausiuoju muziejininku, Mokslinių publikacijų ir leidybos skyriaus vedėju, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėju, filialo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ vedėju.
Nuo 1996 m. dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, o nuo 2001 m. yra Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros lektorius, 2002 m. rinko medžiagą Vatikano slaptajame archyve ir Vatikano apaštalinėje bibliotekoje. Nuo 2009 m. – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius.
1999–2003 m. buvo Lietuvos dailės muziejaus surengtos Lietuvos tūkstantmečio programos parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ tarybos sekretorius ir katalogo leidybos koordinatorius. Nuo 2005 m. yra Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos tarybos narys, 2007–2009 m. buvo Lietuvos tūkstantmečio programos Ekspertų komisijos narys, nuo 2010 m. – Lietuvos kultūros tyrimų instituto tarybos narys.[1]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1763–1794 m., Vilnius, 2003 (disertacijos pagrindu parengta publikacija-monografija).
Nuo 1994 m. paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių, mokslo populiarinimo ir informacinių publikacijų, vertimų iš vokiečių ir lenkų kalbų Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Baltarusijoje lietuvių, lenkų, vokiečių, anglų ir kt. kalbomis; sudarė arba buvo bendraautoris daugiau negu 10 katalogų, mokslinių straipsnių rinkinių, šaltinių ir kitų publikacijų, parodų vadovų.[2]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2002 m. Lietuvos tūkstantmečio programos jaunųjų mokslininkų tiriamųjų darbų konkurso premija
2014 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi
2014 m. Vytauto Andriaus Graičiūno nominacijos laureatas
2015 m. apdovanotas Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Kavalieriaus kryžiumi
2015 m. apdovanotas Švedijos Karališkuoju Šiaurinės Žvaigždės ordinu
2016 m. apdovanotas Italijos Žvaigždės ordino Karininko laipsniu
2021 m. Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžius
2022 m. profesoriaus Aleksandro Gieysztoro apdovanojimas