Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia
54°40′41.70″ š. pl. 25°16′58.30″ r. ilg. / 54.6782500°š. pl. 25.2828611°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Vilniaus |
| Dekanatas | Vilniaus I |
| Savivaldybė | Vilniaus miestas |
| Gyvenvietė | Vilnius |
| Adresas | Šv. Mikalojaus g. 4 |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | iki 1387 m. |
| Stilius | gotika |
Kitos reikšmės – Šv. Mikalojaus bažnyčia.
Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia – bažnyčia, esanti Vilniaus senamiestyje, Šv. Mikalojaus gatvėje. Tai viena seniausių Romos katalikų bažnyčių Lietuvoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Šv. Mikalojaus bažnyčia pirmą kartą paminėta 1387 metais (Jogailos privilegijoje).[1] Jau tuomet bažnyčia buvo mūrinė, raudonų plytų mūro. Spėjama, kad pirmoji katalikų bažnyčia dabartinės Šv. Mikalojaus bažnyčios vietoje pastatyta dar didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais į Vilnių atvykstančių pirklių bei amatininkų reikmėms; dabartinis jos pastatas sumūrytas XV amžiuje. Nuo to laiko bažnyčia daug kartų restauruota, tačiau išlaikė gotikinį pavidalą.[2][3][4]
XVI a. medines bažnyčios lubas pakeitė tuomet sumūryti skliautai su stulpais, bažnyčia įgijo vėlyvosios gotikos bruožų. Po 1749 m. gaisro bažnyčia ilgai stovėjo be stogo, šalo jos skliautai ir sienos. Atstatant bažnyčią po minėto gaisro, sumanyta daug išorės architektūros ir interjero pakeitimų – pažemintas stogo kraigo aukštis, suformuotas trikampis frontonas, performuotas galinis frontonas, vėlyvojo baroko stiliumi permūryti langai, užmūryti trys langai apsidėje, viduje pastatyti trys vėlyvojo baroko altoriai, rokoko stiliaus vargonų choras. 1812 m. bažnyčią niokojo prancūzų kariuomenė, šventovė buvo paversta sandėliu. Po 1812 m. ji vėl remontuota, prie jau 1808 m. stovėjusios keturkampio plano barokinės varpinės pristatyta dviaukštė zakristija.[1][5]
1864 m. uždarius Vilniaus pranciškonų vienuolyną, šv. Mikalojaus bažnyčia priskirta šv. Jono parapijai, nuolatinio kunigo neturėjo; pamaldos joje buvo laikomos tik tam tikromis dienomis. XIX a. dalis bažnyčios fasadų buvo nudažyti.[1]
Dar iki 1897 m. Vilniaus miesto lietuviai katalikai rūpinosi turėti savo bendruomenės bažnyčią. Maždaug nuo 1900 m. jie rinkdavosi apleistoje šv. Mikalojaus bažnyčioje giedoti bažnytinių giesmių. Paprašius Peterburgo dvasinės akademijos kunigams ir paraginus Mogiliovo arkivyskupui B. Klopatovskiui, 1901 m. gruodžio 31 d. S. A. Žvėravičius atidavė bažnyčią lietuvių bendruomenei ir paskyrė kunigą Juozapą Kuktą jos klebonu. Pagrindiniai šv. Mikalojaus bažnyčios perėmimo lietuvių žinion iniciatoriai buvo Donatas Malinauskas, miškininkas Povilas Matulionis ir gydytojas Andrius Domaševičius. Buvo sukurta taip vadinama „12 Vilniaus apaštalų kuopa", kuri rūpinosi bažnyčios atgavimu. Leidimas oficialiai naudoti bažnyčią lietuviškoms pamaldoms buvo gautas 1901 m. gruodžio 8 d. Atgauta bažnyčia buvo apleista, be langų, grindų. Buvo suremontuoti langai, sudėtos iki šiol išlikusios keraminių plytelių grindys, nutinkuotos ir perdažytos sienos, sutvarkyti altoriai, padaryti bažnyčios suolai.[2][1][6]
Po 1902 m. bažnyčia buvo suremontuota, suaukojus lėšų (inž. Juozas Skripkus). Joje imta giedoti ir pamokslus sakyti lietuviškai. Bažnyčioje buvo suburtas choras, prie jos įsteigta mokykla, tarpusavio pagalbos draugija, prieglauda. Prie bažnyčios būrėsi lietuviai kunigai, tarp jų 1907–1911 m. ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Pamaldos lietuvių kalba išliko ir tarpukario metais.[1][6]
1921 m. šv. Mikalojaus bažnyčia gavo parapijos teises ir tapo nepriklausoma nuo kitų parapijų. Jai galėjo priklausyti visi Vilniaus lietuviai. Tuo laikotarpiu šventovėje įrengti didesni vargonai (autorius V. Bernackis).[2][6]
1930 m. Vilniaus miesto lietuvių pastangomis šv. Mikalojaus bažnyčioje 500-ųjų mirties metinių proga pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. 1930 m. spalio 27 d. šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo laikomos iškilmingos pamaldos, paminklą Vytautui Didžiajam pašventino Trakų dekanas kanauninkas Klemensas Maliukevičius, paminklą atidengė Laikinojo Komiteto pirmininkas K.Stašys.[2][6][3] 1936 m. minėtas paminklas aptvertas baliustrada.[2][6]
Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo remontuota 1933 metais jos klebono Kristupo Čibiro pastangomis. Tuo laikotarpiu atsirado penkios altorių statulos (šventųjų: Juozapo, Kristupo, Teresės, Pranciškaus ir Klaros), kurias sukūrė skulptorius Rapolas Jakimavičius. Lietuvių Labdarybės draugijos audykloje buvo nuausta 25 metrų ilgio šv. Mikalojaus vėliava, skirta bažnyčios atgavimo sukaktuvėms pažymėti.[6]
1942 m. rusų lėktuvams bombarduojant Vilnių, buvo sunaikintas šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos namas su garsiąja šv. Mikalojaus sale, kurioje įvyko daug lietuvių renginių, žuvo sėdėjęs už rašomojo stalo klebonas Kristupas Čibiras. Vokiečių okupacijos metais iš bažnyčios buvo atimti du paminkliniai varpai. Po II pasaulinio karo bažnyčia suremontuota.[1][5]
Sovietiniais metais, nusavinus arkivyskupijos rūmus, šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje įsikūrė lietuviškosios Vilniaus arkivyskupijos dalies valdytojo kanceliarija. 1959 m. bažnyčios šventoriuje pastatyta skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurta Šv. Kristoforo skulptūra. šv. Kristoforas pavaizduotas per vandenį nešantis kūdikėlį Jėzų. Dėl šios skulptūros dailininkas ir skulptorius Antanas Kmieliauskas buvo pašalintas iš pretendentų į tuometinę Dailininkų sąjungą sąrašo. Tais pačiais metais pagal architekto Brunono Bakaičio projektą buvo pastatytas klebonijos namas. 1974 m. šv. Mikalojaus bažnyčios interjere atidengti keli nedideli gotikinio mūro fragmentai.[2][3]
Šv. Mikalojaus bažnyčia remontuota 1988 metais. Buvo pakeista bažnyčios išorė, atkurti frontono stulpeliai, kurie pakeitė bažnyčios fasadą. 1989 m. atstatytas laiptuotasis frontonas, atkurtos gotikinės sienų nišos, išryškintos užmūrytos angos, jas nutinkuojant baltai. Languose atstatyti vitražai, kurie buvo išbyrėję 1942 m. kovo 23 d. sovietų lakūnams į šventorių numetus bombą.[1][2]
Nuo 1901 m. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje rektoravo Juozapas Kukta, 1901–1906 m. ir 1907–1909 m. dirbo kunigas Antanas Viskantas, 1906–1907 m. dirbo kunigas Jurgis Januškevičius, 1909–1911 m. – kunigas Petras Kraujelis, 1914–1924 m. rektoriavo Vladas Jezukevičius, 1924–1942 m. – kunigas Kristupas Čibiras, kartu su juo nuo 1936 m. dar dirbo kunigai Vincentas Taškūnas, Edmundas Basys ir Kazimieras Pukėnas. Taip pat šv. Mikalojaus parapijos namuose gyveno ir arkivyskupas Mečislovas Reinys. Po kunigo Kristupo Čibiro žūties čia klebonavo kunigai Pranas Bieliauskas, Stanislovas Valiukėnas, Česlovas Krivaitis, L.Pavilionis, J. Saulius, J.Poškus, A.Rutkauskas, R. Blažys, Kovarskis, P.Kučinskas, K.Valeikis, K.Kindurys, vėliau klebonais buvo kun. Juozas Tunaitis, kun. E. Rudokas, kun. E.Paulionis; 2004–2014 m. klebonavo kun. Medardas Čeponis; 1997–2001 m. čia dirbo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.[6][7]
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Eksterjeras
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnyčia gotikinė, su mūrine, tinkuota šventoriaus tvora, kurią skaldo arkų nišos. Tvora padengta čerpėmis. Joje yra įvažiavimo vartai su arka ir nedidelis arkinis įėjimas. Bažnyčia stovi centre, ji stačiakampio plano, vienabokštė, su trisiene apside ir zakristija, prijungta prie jos koridoriumi. Bažnyčia sumūryta iš raudonų ir geltonų įvairaus formato plytų. Dominuoja raudona spalva. Bažnyčios fasadai paprasti, pagrindiniame fasade yra laiptuotas trikampis frontonas, frontoną skaido trys smailiaarkių nišų grupės. Į bažnyčią patenkama pro nedidelį XIX a. pristatytą prieangį.[1][2][4]
Portalą puošia plytų apvadas, virš jo yra barokinis arkos langas. Apsidės sienose yra po aukštą arkinę nišą. Pastogės frizą sudaro plytų eilė ir tinko juosta. Stogą dengia čerpės. Sienas kai kur papuošia juodos, perdegintos plytos.[1][2][5] Bažnyčios varpinės bokštas barokinis, bokšto tarpsnius skiria karnizai. Varpinės bokšte yra trys nedideli žalvariniai varpai. Virš bokšto ir priekinio frontono yra kryžiai.[1][5]
Už bažnyčios apsidės, šventoriaus centre stovi akmeninė šv. Kristoforo skulptūra. Pietinėje bažnyčios pusėje už šv. Kristoforo skulptūros veikia dviejų aukštų parapijos namai, pastatyti 1958 m.[1] 2016 m. lapkričio 18 d. prie šv. Mikalojaus bažnyčios pastatyta jos ir parapijos globėjo Šv. Mikalojaus skulptūra, kurią sukūrė tretininkas skulptorius Juozas Genevičius. Gruodžio 4 d. švenčiant šv. Mikalojaus atlaidus ir minint bažnyčios perdavimo Vilniaus lietuviams 115-sias metines, paminklas buvo pašventintas.[8]
Interjeras
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnyčios interjeras vėlyvosios gotikos, bažnyčia turi tris navas, kurias skiria keturios ant pjedestalų pastatytos aštuoniakampės kolonos, laikančios žvaigždiškus arba tinklinius gotikinius skliautus. Bažnyčioje stovi trys altoriai.[1][2] [5] Didžiajame altoriuje yra kryžius, atgabentas iš Švenčionėlių parapijos Račkiškės koplyčios. Altoriaus viršų puošia du paauksuoti angelai ir dviejų šventųjų skulptūros: šv. Klaros Asyžietės (kairėje) ir šv. Pranciškaus Asyžiečio (dešinėje). Žemutiniame tarpsnyje stovi keturių šventųjų statulos: šv. Kristupo ir šv. Marijos Magdalietės (kairėje) ir šv. Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus ir šv. Juozapo su Jėzumi (dešinėje).[1][2] [5]
Dešiniajame šoniniame altoriuje yra Švč. Dievo Motinos Sopulingosios medinis horeljefas, kuris paauksuotas ir pasidabruotas. Viršutiniame altoriaus tarpsnyje tarp dviejų angelų sienoje yra 1903 m. nutapyta šv. Pranciškaus Asyžiečio freska. Kairiajame šoniniame altoriuje yra XVI a. kaustytas bažnyčios globėjo šventojo Mikalojaus paveikslas, atkeltas iš didžiojo altoriaus, nutapytas ant medžio lentų. Šventojo figūra padengta metaliniu rūbu. Abipus paveikslo pastatytos šv. Pranciškaus Ksavero su kryžiumi ir šv. Ignoto (Ignaco) Lojolos medinės statulos. Viršutiniame altoriaus tarpsnyje yra 1903 m. šv. Antano Paduviečio freska, abipus freskos stovi angelų statulos.[1][2] [5] Be altoriuose esančių skulptūrų, bažnyčioje stovi XVI a. gotikinė medinė šv. Liudviko statula su kalaviju. šv. Antano Paduviečio statula pastatyta prie presbiterijos. Presbiteriją nuo viduriniosios navos atskiria smaili triumfo arka. Presbiterijoje kabo 1942 m. drobėje nutapytas šv. Kazimiero paveikslas, autorius Vytautas Kasiulis. Ten pat kabo nežinomo dailininko nutapytas paveikslas „Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimas”.[1][2][5]
Bažnyčios vargonų tribūna rokoko stiliaus, joje yra 1913 m. įrengti aštuonių registrų vargonai. Vargonų prospektas vėlyvojo baroko stiliaus, dekoruotas auksuota ornamentų dažyba.[1][2][5]
Bažnyčios dešiniosios sienos nišoje, inkrustuotoje dirbtiniu marmuru, ant aukšto marmurinio postamento pastatytas skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus sukurtas LDK Didžiojo kunigaikščio Vytauto biustas, kuris bažnyčioje įrengtas, minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį (1930 m.). Biustas nulietas iš bronzos. Vytautas Didysis pavaizduotas su karūna, šarvais ir apsiaustu. Postamente iškalti ilgi įrašai, bylojantys apie tai, jog šį biustą kunigaikščio 500-ųjų mirties metinių proga pastatė Vilniaus krašto lietuviai. Paminklas aptvertas baliustrada.[1][2] [5]
-
Vytauto Didžiojo biustas profiliu -
Vytauto Didžiojo biustas -
Įrašai Vytauto Didžiojo biuste -
Įrašai Vytauto Didžiojo biuste
Ant bažnyčios sienų kabo Jėzaus Kristaus Kryžiaus Kelio 14 stočių, padarytų iš gipso 1975 m. Bažnyčioje pakabintas Švč. Mergelės Marijos su Jėzuliu paveikslas, nutapytas 1598 m. nežinomo dailininko iš Vengrijos Budos miesto. Paveikslas perimtas iš Šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčios.[1][2] [5] Bažnyčioje kabo paminklinė lenta, skirta 1942 m. tragiškai žuvusiam bažnyčios klebonui Kristupui Čibirui prisiminti. Paminklinėje lentoje iškaltas kunigo bareljefas ir įrašas: „Kunigas Krištapas Čibiras, Teologijos magistras, nuo 1924 m. šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, su dideliu pasiaukojimu visą savo gyvenimą dirbo Bažnyčios ir Tautos gerovei, žuvo prie darbo stalo, bombarduojant Vilnių. 1883-XII-14 d.-1942-II-23 d.”.[1][2][5]
Po vargonų tribūna yra mūrinė klausykla, taip pat bažnyčioje stovi trys medinės XIX a. vietos meistrų darbo neobarokinės klausyklos, ketvirtoji klausykla – kitų meistrų darbo. Klausyklos išpuoštos girliandų ir lapų drožiniais. Bažnyčios suolai pagaminti 1975 m. pagal Jono Zibulio projektą.[1][2] [5]
Bažnyčios darbo valandos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šv. mišios vyksta šiokiadieniais 18.00 val., šeštadienį (ir valstybės šventėse) – 9.00 val., sekmadieniais – 8.00, 10.00 (su vertimu į gestų kalbą), 14.00 val. Bažnyčia atidaryta: šiokiadieniais: 15.30 iki 18.30 val., sekmadienį: 7.15 iki 15.00 val.[9]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 1,18 1,19 Viktoras Petkus. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia. Vilnius: Petro ofsetas, 2004. ISBN 9955-534-83-4.
- ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 2,14 2,15 2,16 2,17 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
- ↑ 4,0 4,1 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
- ↑ 5,00 5,01 5,02 5,03 5,04 5,05 5,06 5,07 5,08 5,09 5,10 5,11 5,12 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
- ↑ Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos informacija.[[1]]
- ↑ Vilniaus šv. Mikalojaus parapijos informacija apie šv. Mikalojaus skulptūrą. Skelbta svetainėje [2]
- ↑ Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos informacija.[[3]]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |