Orinoko krokodilas
| Crocodylus intermedius |
|---|
 Orinoko krokodilas (Crocodylus intermedius) |
| Mokslinė klasifikacija |
 Orinoko krokodilo paplitimo arealas |
Orinoko krokodilas (Crocodylus intermedius) – krokodilinių (Crocodylidae) šeimos roplių rūšis. Sutinkamas tik Orinoko baseine Venesueloje ir Kolumbijoje.[1]
Tai didžiausias iš Amerikos krokodilų bei didžiausias Pietų Amerikos plėšrūnas. Suaugęs gyvūnas būna 3,6–4,8 m ilgio (kartais iki 5,2 m, skelbiamas atvejis, kad išmatuotas 6,6 m ilgio Orinoko krokodilas XIX a.). Sveria nuo 380 iki 635 kg. Kūnas šviesiai žalsvas, su juodomis dėmėmis, papilvė balkšva. Nuo kitų vietos krokodilų išsiskiria ilgu ir siauru snukiu.
Gyvena Ljanoso krašto gėluose vandenyse, nors manoma, kad kadaise ir Andų pašlaičių upėse. Medžioja įvairiausius gyvūnus, kokius tik pajėgia pagauti – žuvis, bestuburius, vėžlius, paukščius, žinduolius. Pasitaiko kanibalizmo atvejų. Žmogui gali būti mirtinai pavojingas, tačiau užpuolimų reta tiek dėl negausios ir atokiai gyvenančios populiacijos, tiek dėl palyginti nearšaus būdo.
Patelė lizde netoli upės padeda ~40 kiaušinių. Jaunikliai išsirita lietinguoju laikotarpiu. Išsiritę skleidžia garsus, todėl patelė juos atkasa ir burnoje perneša į vandenį.
Orinoko krokodilai laikomi grėsmingai nykstančiais. Daug jų išnaikinta XIX a.–XX a. pr., medžiojant dėl odos. 1970 m. pradėjus rūšį saugoti, populiacija kiek atsigavo, tačiau dabar turi varžytis su gausesniais krokodiliniais kaimanais. Spėjama, kad dabar laukinėje gamtoje jų gyvena tarp 250 ir 1500 (dauguma Venesueloje, Kolumbijoje ~50 Kasanarės departamente). Veisiami zoologijos soduose, specialiuose ūkiuose.