Naujoji žiniasklaida

Naujoji žiniasklaida, arba naujosios medijos, dažniausiai atitinka turinį, pasiekiamą internetu pagal poreikį naudojantis bet kokiu skaitmeniniu įrenginiu ir kurį paprastai sudaro vartotojų atsiliepimai bei kūrybiškas dalyvavimas. Naujųjų medijų pavyzdžiais galima laikyti naujienų svetaines, tinklaraščius, vikius, kompiuterinius žaidimus ir socialinę žiniasklaidą. Esminė naujosios žiniasklaidos charakteristika yra dialogas. Naujoji žiniasklaida transliuoja turinį per ryšį ir pokalbį. Ji leidžia viso pasaulio žmonėms dalintis, komentuoti ir diskutuoti įvairiausiomis temomis. Skirtingai nei praeities technologijos, naujoji žiniasklaida yra pagrįsta interaktyvia visuomene.

Dauguma technologijų, apibūdinamų kaip „naujosios medijos“, yra skaitmeninės, dažnai galinčios būti manipuliuojamos, sujungiamos į tinklą, tankios, suglaudžiamos ir interaktyvios. Tai gali būti ir internetas, tinklalapiai, kompiuterinė multimedija, kompiuteriniai žaidimai, virtuali realybė, išplėstinė realybė, optiniai diskai. Kaip priešingybė naujajai žiniasklaidai yra įvardijama „senoji žiniasklaida“, pavyzdžiui, televizija, radijas ir spausdintinė žiniasklaida, nors komunikacijos ir žiniasklaidos sričių mokslininkai kritikuoja griežtą skirstymą, paremtą amžiumi. Į naująją žiniasklaidą neįtraukiamos televizijos programos (transliuojamos analoginiu būdu), filmai, žurnalai, knygos (nebent jas sudaro ir technologijos, įgalinančios skaitmeninius kūrybos ar interaktyvius procesus). Vikipedija, internetinė enciklopedija, yra pavyzdys, sujungiantis internetu pasiekiamą skaitmeninį tekstą ir vaizdus, nuorodas, kūrybišką autorių dalyvavimą, interaktyvius vartotojų atsiliepimus ir dalyvaujančių redaktorių visuomenės formavimą į vieną visumą dėl žmonių, nesančių minėtoje visuomenėje naudos. Facebook yra socialinės žiniasklaidos modelio pavyzdys, kuriame dauguma vartotojų yra ir dalyviai. Wikitude technologija yra papildytos realybės pavyzdys, rodantis informaciją apie vartotojo aplinką mobiliosios kameros regimame vaizde. Naujosios žiniasklaidos „naujumas“ yra nuolatos ginčijamas ir dažnas nusistatymas atsiriboti nuo „gryno“ šios žiniasklaidos naudojimo paskatino „atvirosios žiniasklaidos“ koncepcijos, kuri pasinaudoja naujosios žiniasklaidos mutacijomis, bet lieka atvira senajai žiniasklaidai, atsiradimą.

Istorija

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje sąsajos tarp kompiuterinių skaičiavimų ir radikalaus meno ėmė stiprėti. Tik devintajame dešimtmetyje Alan Kay ir jo bendradarbiai iš PARC pradėjo teikti asmeninio kompiuterio skaičiavimo galimybės individui užuot leidę didelei organizacijai tam vadovauti. „Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje mes pastebime kitokią lygiagrečių sąryšių tarp socialinių pokyčių ir kompiuterių dizaino rūšį. Nors tai priežastiniais ryšiais nesusiję, konceptualiai yra logiška, jog Šaltasis karas ir kompiuterinio tinklo kūrimas vyko tuo pačiu metu.“

Rašytojai ir filosofai, kaip Marshall McLuhan, buvo reikalingi žiniasklaidos teorijos vystimuisi šiuo laikotarpiu. Jo garsus pareiškimas, jog „medija yra pranešimas“ atkreipė dėmesį į per dažnai ignoruojamą pačių medijų ir technologijų įtaką žmonių pasaulio suvokimui ir visuomenei plačiąja prasme.

Iki pat devintojo dešimtmečio medijų teorija rėmėsi visų pirma spausdinimo ir analoginio transliavimo, kaip televizijos ir radijo, modeliais. Pastaruosiuos dvidešimt penkerius metus regime transformaciją į žiniasklaidą, kuri grindžiama skaitmeninių technologijų, pavyzdžiui, interneto ar kompiuterinių žaidimų, naudojimu. Tiesa, šie pavyzdžiai tėra maža naujosios žiniasklaidos dalis. Kompiuterių naudojimas pakeitė likusią „senąją“ žiniasklaidą, kas yra pastebima nuo skaitmeninės televizijos ir elektroninių publikacijų iškilimo. Net tradicinės žiniasklaidos formos, kaip spausdinimo mašina, buvo pakeistos pasitelkiant technologijas – tokias, kaip vaizdų manipuliavimo programa Adobe Photoshop ir maketavimo įrankiai.

Andrew L. Shapiro tvirtina, jog „naujų, skaitmeninių technologijų atsiradimas signalizuoja potencialiai radikalų poslinkį to, kas kontroliuoja informaciją, patirtį ir resursus“. W. Russell Neuman siūlo, jog kol naujoji žiniasklaida turi technines galimybes patraukti į vieną pusę, ekonominės ir socialinės jėgos traukią į priešingą. Pasak Neuman, „mes stebime universalaus garsinės, vaizdinės ir elektroninio teksto komunikacijų tinklo evoliuciją, kuri sumažins skirtumus tarp tarpasmeninės bei masinės komunikacijos ir tarp viešos bei privačios komunikacijos“. Neumanas teigia, jog naujoji žiniasklaida:

• pakeis geografinio atstumo sampratą;
• įgalins milžinišką bendravimo apimties didėjimą;
• suteiks galimybę pagreitinti bendravimą;
• suteiks progas interaktyviam bendravimui;
• leis bendravimo formoms, kurios anksčiau buvo atskiros, persidengti ir susijungti.

Dėl šios priežasties mokslininkai Douglas Kellner ir James Bohman tvirtino, jog naujoji žiniasklaida, ypač internetas, suteikia galimybę atsirasti viešai demokratinei postmodernistinei sferai, kurioje piliečiai gali dalyvauti informatyviuose nehierarchiniuose debatuose ir išlikti ištikimi savoms socialinėms struktūroms. Šiems teigiamiems naujosios žiniasklaidos socialinės įtakos vertinimams prieštarauja Ed Herman ir Robert McChesney, kurie teigia, jog perėjimas prie naujosios žiniasklaidos leido išvysti, kaip kelios tarptautinės telekomunikacijų korporacijos pasiekė globalios įtakos lygį, kuris lig šiol buvo neįsivaizduojamas.

Kai kurie mokslininkai, kaip Martin Lister, pabrėžė tiek teigiamas, tiek neigiamas galimas ir esamas naujosios žiniasklaidos technologijų pasekmes. Jie teigia, jog dalis pradinio įnašo į naujosios žiniasklaidos teoriją yra kalta dėl technologinio determinizmo, kai žiniasklaidos poveikiai buvo nustatyti ne sekant sudėtingus socialinius tinklus, kurie valdė bet kurios technologijos plėtrą, finansavimą, implementaciją ir ateities plėtrą, o nustatyti pačios technologijos.

Remiantis argumentu, jog žmonės turi ribotą kiekį laiko, skirtą skirtingų medijų vartojimui, pakeitimo teorija tvirtina, jog tam tikros žiniasklaidos priemonės žiūrimumas ar skaitomumas veda prie mažesnio laiko kiekio, skirto kitai. Todėl naujosios žiniasklaidos, pvz., interneto, atsiradimas sumažina praleisto laiko kiekį vartojant esamą „senąją“ žiniasklaidą, kas ilgainiui lems tokios tradicinės žiniasklaidos galą.

Apibrėžimas

Nors naujoji žiniasklaida gali būti apibrėžta keliais būdais, knygos „The New Media Reader“ įžangoje Lev Manovich naująją žiniasklaidą apibrėžia pagal šiuos teiginius:

1. Naujoji žiniasklaida prieš kompiuterinę kultūrą – Kompiuterinė kultūra yra įvairūs socialiniai reiškiniai, siejami su internetu ir tinklo komunikacijomis (tinklaraščiais, internetiniais žaidimais), o naujoji žiniasklaida labiau susijusi su kultūriniais objektais ir paradigmomis (nuo skaitmeninės iki analoginės televizijos, iPhone telefonų).
2. Naujoji žiniasklaida kaip kompiuterinė technologija, naudojama kaip platinimo platforma – Naujoji žiniasklaida yra kultūriniai objektai, naudojantys skaitmenines kompiuterines technologijas platinimui ir demonstravimui, pavyzdžiui, internetas, tinklalapiai, multimedijos, Blu-ray diskai ir pan. Tačiau yra problema, jog šis apibrėžimas turi būti atnaujinimas kas kelerius metus. „Naujosios žiniasklaidos“ terminas nebebus „naujas“, nes dauguma kultūros formų bus platinamos pasitelkiant kompiuterius.
3. Naujoji žiniasklaida kaip skaitmeniniai duomenys, kontroliuojami programinės įrangos – Naujųjų medijų kalba yra paremta prielaida, jog visi kultūriniai objektai, kurie remiasi skaitmenine reprezentacija ir kompiuteriais paremtu pristatymu, turi kelias bendras savybes. Naujoji žiniasklaida yra sumažinta iki skaitmeninių duomenų, kurie gali būti manipuliuojami programinės įrangos kaip bet kurie kiti duomenys. Dabar tie patys veiksmai gali sukurti kelias skirtingas to paties objekto versijas. Pavyzdžiui, paveikslas, saugomas kaip duomenų matrica, gali būti keičiamas pagal papildomus algoritmus, pvz., koreguojamos spalvos, rastrizacija.
4. Naujoji žiniasklaida kaip esamų kultūrinių ir programinės įrangos konvencijų mišinys – Šiandien naujoji žiniasklaida gali būti suprasta kaip mišinys tarp senesnių ir naujesnių kultūrinių konvencijų duomenų reprezentavimui, prieigai bei manipuliacijai. „Senieji“ duomenys yra vizualios realybės ir žmogiškosios patirties reprezentacija, o „naujieji“ duomenys tėra skaitmeniniai. Kompiuteris yra atskiriamas nuo kertinių „kūrybinių“ sprendimų, o pastarieji yra paliekami tik žmogui-technikui.
5. Naujoji žiniasklaida kaip estetika, kuri lydi kiekvienos naujosios moderniosios žiniasklaidos ir komunikacijų technologijos ankstyvąją stadiją – Nors ideologiniai tropai vėl pasirodo gana dažnai, dauguma estetinių strategijų gali pasirodyti tik du ar tris kartus. Norint, kad šitas aspektas tikrai būtu naudingas, nepakanka tik išvardinti strategijas bei tropus ir tik saugoti jų atsiradimo momentus; vietoje to mums reikia išvystyti labiau įvairiapusiškesnę analizę, kuri sietų technologijų istoriją su socialine, politine, ekonomine istorija ar moderniuoju laikotarpiu.
6. Naujoji žiniasklaida kaip greitesnis algoritmų, anksčiau vykdytų rankiniu būdu ar pasitelkiant kitas technologijas, vykdymas – Kompiuteriai yra daug greitesni už ankstesnes rankines technologijas. Dramatiškas vykdymo pagreitinimas įgalino anksčiau neįmanomą reprezentacijos techniką. Tai taip pat suteikė galimybę atsirasti naujoms medijų meno formoms, pvz., interaktyviai multimedijai ar kompiuteriniams žaidimams. Iš vienos pusės, modernus skaitmeninis kompiuteris tėra greitesnis skaičiuotuvas, ir mes neturėtume ignoruoti kitos, jog tai yra ir kibernetinės kontrolės prietaisas.
7. Naujoji žiniasklaida kaip modernistinio avangardo kodavimas; naujoji žiniasklaida kaip metamedija – Manovich teigia, jog trečiasis dešimtmetis padarė didžiausią įtaką naujajai žiniasklaidai. Metamedija sutampa su postmodernizmu, nes tiek viena, tiek kita perdirba senus darbus užuot kūrę naujus. Naujosios medijos avangardas yra apie naujus informacijos prieigos ir manipuliacijos būdus (pvz., hipermedija, duomenų bazės, paieškos varikliai…). Metamedija yra pavyzdys, kaip kiekybė gali pasikeisti į kokybę kaip ir naujosios medijos technologijos ir manipuliavimo technikos gali perkoduoti modernistinę estetiką į itin besiskiriančią postmodernistinę estetiką.
8. Naujoji žiniasklaida kaip lygiagreti panašių idėjų artikuliacija mene po Antrojo pasaulinio karo ir moderniuosiuose skaičiavimuose – Menas po Antrojo pasaulinio karo, arba kombinatorika, apima vaizdų kūrimą keičiant vienintelį parametrą. Tai veda prie nepaprastai panašių atvaizdų ir erdvinių struktūrų. Tai iliustruoja, jog algoritmai, esminė naujosios žiniasklaidos dalis, nepriklauso tik nuo technologijų, bet gali būti vykdomi ir žmonių.

Globalizacija

Naujosios žiniasklaidos iškilimas taip pat iškėlė ir bendravimą tarp žmonių visame pasaulyje bei internetą. Tai leido žmonėms išreikšti save tinklaraščiuose, tinklalapiuose, vaizdo klipuose, paveiksluose ir kitose vartotojų sugeneruotose medijose.

Terry Flew teigė, jog „naujųjų medijų technologijų evoliucijos rezultatas yra globalizacijos atsiradimas“. Globalizacija yra paprastai apibrėžta kaip „daugiau nei veiklų plėtra už tam tikrų nacionalinių valstybių ribų“. Globalizacija sumažina atstumus tarp žmonių dėka elektrinių komunikacijų ir Cairncross išreiškia šį didelį vystymąsi kaip „atstumo žuvimą“. Naujoji žiniasklaida „radikaliai sunaikina ryšį tarp fizinės vietos ir socialinės vietos, padarydama fizinės lokacijos svarbą daug mažiau įtakingą mūsų socialiniams santykiams“.

Tiesa, naujosios žiniasklaidos aplinkos pokyčiai sukuria įtampą „viešosios sferos“ koncepcijoje. Pasak Ingrid Volkmer, „viešoji sfera“ apibrėžiama kaip procesas, per kurį viešoji komunikacija tampa restruktūrizuota ir dalinai išlaisvinta nuo nacionalinių, politinių ir kultūrinių institucijų. Ši globalizuotos viešosios sferos tendencija nėra tik apie tautos plėtrą pasaulyje, bet tai taip pat pakeičia santykį tarp visuomenės, žiniasklaidos ir valstybės.

„Virtualios bendruomenės“ kuriasi internete ir peržengia geografines ribas, panaikindamos socialinius apribojimus. Howard Rheingold apibūdina šias globalizuotas visuomenes kaip savarankiškai apibrėžtus tinklus, kurie primena tai, ką mes darome realiame gyvenime. „Žmonės virtualiose bendruomenėse juokauja ir ginčijasi, dalyvauja intelektualiose diskusijose, vykdo komerciją, planuoja, mąsto, liežuvauja, įsimyli, sukuria šiek tiek meno ir daug tuščiažodžiauja“. Anot Sherry Turkle, „sielos atradimas mašinoje gali visiškai pakeisti santykį tarp žmonių“. Naujoji žiniasklaida gali sujungti panašiai mąstančius individus visame pasaulyje.

Nors ši perspektyva siūlo, jog technologija lemia globalizacijos procesą, teiginiams, apimantiems technologinį determinizmą, įprastuose žiniasklaidos tyrimuose yra paprastai nepritariama. Vietoje to akademikai koncentruojasi į įvairovę procesų, kurių dėka technologijos yra finansuojamos, tyrinėjamos ir gaminamos, taip sudarydamos grįžtamąjį ryšį: technologijos yra naudojamos ir dažnai keičiamos pačių vartotojų, kas toliau daro įtaką procesams, kuruojantiems jų vystymąsi ateityje.

Apžvalgininkai kaip Manuel Castells palaiko „minkštąjį determinizmą“: „Technologija nelemia visuomenės. Kaip ir visuomenė nelemia technologinių pokyčių krypties, kadangi daug faktorių, apimančių individualų išradingumą ir verslumą, kišasi į mokslinio atradimo, techninio inovatyvumo ir socialinio pritaikymo procesą, todėl galutinis rezultatas priklauso nuo sudėtingo sąveikos modelio. Išties technologinio determinizmo dilema tikriausiai yra netikra problema, kadangi technologija yra visuomenė ir visuomenė negali būti suprasta be savo technologinių įrankių.“ Tačiau tai vis dar skiriasi nuo teiginio, jog visuomeniniai pokyčiai yra pakurstyti technologijų plėtros, kas primena Marshall McLuhan tezes.

Manovich ir Castells tikino, jog kai masinė žiniasklaida „atitiko industrinės visuomenės logiką, kuri vertina atitikimą standartams vietoje individualumo“, naujoji žiniasklaida laikosi postindustrinės ir globalios visuomenės logikos, pagal kurią „kiekvienas pilietis gali susikurti savą gyvenimo būdą ir pasirinkti savo ideologiją iš didelio kiekio pasirinkimų. Vietoje tų pačių objektų propagavimo masinėje visuomenėje, dabar prekyba stengiasi taikytis į kiekvieną individualiai“.

Socialinių pokyčių priemonė

Socialinio judėjimo medijos turi turtingą istoriją, kuri kito sparčiu tempu nuo tada, kai naujoji žiniasklaida pradėta naudoti plačiai. Čiapaso (Meksika) Sapatistų Nacionalinė Išlaisvinimo armija buvo pirmasis didelis judėjimas, efektyviai naudojęs naująją žiniasklaidą oficialiems pranešimams ir organizacijai 1994 metais. Nuo tada socialiniai judėjimai naująją žiniasklaidą ėmė plačiai naudoti edukaciniais, organizavimo, komunikavimo ir panašiais tikslais. 1999 metų protestai Pasaulio Prekybos Organizacijos ministrų konferencijos metu tapo daro vienu proveržiu naujosios žiniasklaidos naudojime, kai ši tapo priemone socialiniams pokyčiams skatinti. PPO protestai naudojo medijas organizuoti pačiam įvykiui, informavimui ir komunikavimui su kitais protesto dalyviais, taip pat kaip alternatyvų informacijos šaltinį. Indymedia judėjimas taip pat kilo iš šių įvykių ir buvo gera priemonė informacijos demokratizavimui, kuris yra dar vienas plačiai aptariamas naujosios žiniasklaidos aspektas. Kai kurie mokslininkai į šią demokratizaciją žiūri net kaip į „radikalios, sociotechninės paradigmos, metančios iššūkį dominuojančiam, neoliberaliam ir technologiškai deterministiniam informacinių ir komunikacijos technologijų modeliui“ kūrimo indikaciją. Mažiau radikalus požiūris yra, jog žmonės naudojasi internetu siekdami sukurti „mėgėjišką“ globalizaciją, antineoliberalią ir centruotą į žmones, o ne kapitalo judėjimą. Chanelle Adams, interneto naujienų portalo The Media feministė redaktorė mano, jog yra svarbu teikti naujausią informaciją vien dėl to, kad jos indėlis į neengiančią feministinę veiklą liktų aktualus. Adams ir kitoms feministėms, skleidžiančioms savo žinutes visuomenei, naujoji žiniasklaida tampa itin svarbi siekiant pasiektį šį tikslą, kadangi ji leidžia žmonėms greitai pasiekti šio judėjimo naujienas. Žinoma, kai kurie yra skeptiški naujosios žiniasklaidos vaidmens socialiniuose judėjimuose atžvilgiu. Daug mokslininkų pabrėžia nelygias naujosios žiniasklaidos pasiekiamumo galimybes kaip kliūtį plataus masto judėjimuose, kartais net engiančią judėjimo dalį. Kiti skeptiškai dvejoja, kiek tai iš tikrųjų yra demokratiška ir naudinga socialiniams judėjimams.

Naujoji žiniasklaida taip pat naudojama mažiau radikaliuose judėjimuose, pavyzdžiui, nemokamų apkabinimų judėjime. Tinklalapiai, tinklaraščiai ir vaizdo įrašai internete naudojami judėjimo efektyvumui demonstruoti. Greta šio pavyzdžio, didelės apimties tinklaraščiai suteikė galimybę įvairiems požiūriams ir veikloms plisti bei gauti daugiau visuomenės dėmesio. Kitas pavyzdys yra tebevykstanti Tibeto laisvės rėmimo kampanija, kuri yra matoma eilėje tinklalapių bei turinti šiokių tokių sąsajų su grupe „Gorillaz“, kurių pagrindinis atlikėjas 2D vaizdo klipe „Gorillaz Bitez“ kartu su protestuotojais sėdi proteste. Dar vienas naujosios žiniasklaidos inicijuotas socialinis pokytis yra mados tendencijos ir subkultūrų atsiradimas.

Sekant mados tendencijas naujoji žiniasklaida taip pat skatina madingus socialinius pokyčius. Ledinio vandens kibiro iššūkis yra to pavyzdys. Siekiant rinkti pinigus šoninei amiotrofinei sklerozei, dalyviai yra nominuojami savo draugų Facebook ar Twitter socialiniuose tinkluose ir turi arba ant savęs užsiversti kibirą ledinio vandens, arba paaukoti ALS asociacijai. Tai tapo didžiule tendencija Facebook tinkle, leidžiančiame pažymėti būsimus nominantus naujame įraše. Vaizo įrašai greitai paplito po draugų naujienų srautus ir ši tendencija sparčiai paplito visame pasaulyje. Ji padėjo surinkti per 100 milijonų JAV dolerių aukų ir padidino aukų skaičių per 3500%.

Nacionalinis saugumas

Naujoji žiniasklaida taip pat neseniai tapo aktuali pasaulinei žvalgybos bendruomenei, nes ši medija yra lengvai pasiekiama elektroniniu būdu ir dėl to gali būti padirbta valdžios institucijų. Žvalgybos bendruomenes ypač domina Facebook ir Twitter socialiniai tinklai, dvi svetainės, kuriose vartotojai lengvai atskleidžia savo asmeninius duomenis, kurie vėliau yra atrenkami ir išsaugomi vėlesniam panaudojimui kuriant tam tikrų asmenų bylas.

Naujoji žiniasklaida taip pat yra svarbi tiek organizacijoms, tiek tautoms, norinčioms skleisti savo tikslus ir vertybes. Kai kurios bendruomenės mano, jog tai yra vienas iš „taikios evoliucijos“ požiūrių, kuris gali suardyti savos tautos vertybių tinklą ir galiausiai sukompromituoti nacionalinį saugumą.

Interaktyvumas

Atsiradęs dėl sparčios interneto prieigos taškų sklaidos, medijų skaitmenizacijos ir medijų susiliejimo, interaktyvumas tapo svarbiu terminu eilėje naujosios žiniasklaidos panaudojimo sričių. 1984 metais Rice naująją žiniasklaidą apibrėžė kaip komunikacijos technologijas, leidžiančias ar palengvinančias interaktyvumą tarp vartotojų ir interaktyvumą tarp vartotojo ir informacijos. Toks apibrėžimas tradicinės masinės komunikacijos vienas daugeliui modelį pakeičia galimybe egzistuoti daugelis daugeliui komunikacijos tinklui. Bet koks individas su tinkama technologija dabar gali kurti savo kompiuterinį turinį ir naudoti atvaizdus, tekstą, garso įrašus apie bet ką.Todėl naujų komunikacijos metodų susiliejimas su naujomis technologijomis pakeičia masinės komunikacijos modelį ir radikaliai pakeičia būdus sąveikauti ir bendrauti tarpusavyje. Darbe "What is new media? " Vin Crosbie apibūdino tris skirtingas komunikacijos medijų rūšis. Jis įsivaizdavo tarpasmeninę mediją kaip vienas kitam, masinę žiniasklaidą kaip vienas daugeliui ir naująją žiniasklaidą kaip individualizacijos mediją, arba daugelis daugeliui.

Kai mąstome apie interaktyvumą ir interaktyvumo sąvokos reikšmę, mes darome prielaidą, jog tai yra pastebima tik pokalbio akis į akį dinamikoje. Šis nuomonės apribojimas neleidžia mums įžvelgti interaktyvumo forumuose. Interaktyvumas egzistuoja ir tam tikruose programavimo darbuose, pavyzdžiui, kompiuteriniuose žaidimuose. Jis taip pat galimas ir tradicinėje žiniasklaidoje. Dešimtojo dešimtmečio viduryje filmų kūrėjai ėmė naudoti nebrangias skaitmenines kameras filmų kūrimui. Tai ir laikotarpis, kai išsivystė judančių paveikslų technologija, kuri leido būti peržiūrima kompiuterio ekrane kaip vaizdo įrašas. Ši naujosios žiniasklaidos technologijos plėtra tapo nauju metodu menininkams platinti savo darbus ir sąveikauti su pasauliu. Kitas galimas interaktyvumo aplinkas sudaro radijo ir televizijos pokalbių laidos, laiškai redakcijai, klausytojų įtraukimas į laidas ir kompiuterinis bei technologinis programavimas. Interaktyvi naujoji žiniasklaida tapo didele nauda kiekvienam, nes žmonės šiuolaikinių technologijų dėka gali išreikšti savo kūrybą daugiau nei vienu būdu ir nebelieka ribų mūsų kūrybiškumui.

Interaktyvumas gali būti suprastas kaip centrinė koncepcija siekiant suvokti naująją žiniasklaidą, bet skirtingos medijų formos turi ar įgalina skirtingus interaktyvumo laipsnius, o kai kurios suskaitmenintų ir susiliejusių medijų formos iš tiesų nėra nė kiek interaktyvios. Tony Feldman pateikia skaitmeninę palydovinę televiziją kaip naujųjų medijų technologijos, kuri nekeičia žiūrovo potyrių ir kuri dėl to nėra interaktyvi, pavyzdį. Taigi išlieka teiginys, jog interaktyvumas nėra būdinga visų naujosios žiniasklaidos technologijų charakteristika, priešingai nei skaitmenizacija ir konvergencija.

Terry Flew teigia, jog „globali interaktyvių žaidimų industrija yra didelė ir auganti ir yra daugelio reikšmingų inovacijų naujosiose medijose priešakyje“. Interaktyvumas yra garsus internetiniuose kompiuteriniuose žaidimuose kaip „World of Warcraft“, „The Sims Online“ ir „Second Life“. Šie žaidimai, kurie yra naujųjų medijų tęsiniai, leidžia vartotojams megzti naujus ryšius ir patirti priklausomumo jausmą, kas viršija tradicines žemiškąsias ir dvasines ribas (pavyzdžiui, žaidėjai iš skirtingų pasaulio kraštų gali laisvai komunikuoti). Šie žaidimai gali būti naudojami siekiant atitrūkti nuo realaus pasaulio, kurti savo trokštamą gyvenimą. Will Wright, „The Sims“ kūrėjas, yra sužavėtas, kaip kai kurie žaidėjai taip prisirišo prie jo žaidimo, jog ėmė gyventi savo gyvenimą jame. Naujoji žiniasklaida sukūrė virtualias bendruomenes, kurios tampa virtualiais realaus gyvenimo tęsiniais. Sukūrus „Second Life“ ir „Active Worlds“ prieš tai, žmonės gali dar labiau kontroliuoti šį virtualų pasaulį, tokį, kur bet kas gali tapti realybe.

Dabar iškyla naujos naujųjų medijų formos, tokios, kaip antrosios kartos žiniatinklio tinklalapiai Facebook ir YouTube, taip pat kompiuteriniai žaidimai ir žaidimų konsolės jiems žaisti. Žaidėjai YouTube talpina vaizdo įrašus apie žaidimus, kuriuos jie mėgsta žaisti ir kuriuos žmonės mėgsta žiūrėti. Kultūriniai pokyčiai vyksta, nes žmonės gali įkelti vaizdo įrašus į socialinius tinklus ir taip skleisti informaciją visam pasauliui. Žaidimų konsolės Xbox One ir PlayStation 4 turi WiFi prieigą ir pokalbių kambarius daugumoje jų žaidimų, kas įgalina bendravimą tarp žaidėjų visame pasaulyje. Konsoles taip pat galima sujungti su YouTube tinklu, tad jei jos transliuoja/įrašinėja žaismą, viską iš karto galima įkelti į YouTube platformą ir parodyti tai visam pasauliui. Net senesnės žaidimų konsolės tampa naująja medija, nes YouTube galima žiūrėti tuos pačius žaidimų įrašus. Žaismas YouTube evoliucionuoja, nes kai kurie YouTube vartotojai gauna pinigus už jų įkeltą turinį. Kuo daugiau žmonių tampa YouTube vartotojais, tuo YouTube darosi populiaresnis ir tuo dažniau tampa tikru naujosios žiniasklaidos šaltiniu kartu su kompiuteriniais žaidimais ir konsolėmis. Šios konsolės populiarėja labiausiai, nes jos ne tik labiausiai pažengusios, bet dėl joms kuriamų žaidimų, kuriuos didžioji žaidėjų bendruomenės dalis nori pirkti, žaisti ir žiūrėti. Senesnės konsolės ir žaidimai taip pat gauna dalį populiarumo, tačiau daugiausiai dėl YouTube suteikiamos galimybės kelti turinį iš jų. Senesni žaidimai darosi populiarūs dėl keliamos nostalgijos ir senovinės grafikos bei žaismo, kas leido pamatyti, kaip senovinė technologija buvo geriausia savo laiku. Facebook taip pat padeda viskam populiarėti. Žmonės taip pat gali kelti tuos pačius vaizdo įrašus ir į Facebook. Šis socialinis tinklas yra daug didesnis su daug daugiau vartotojų, tad žmonės lygiai taip pat naudojasi Facebook siekdami skleisti savo kūrinius pasaliui. Šis Facebook ir YouTube naudojimas platinti kuriamam turiniui leidžia naujųjų medijų svajonei tapti realybe. Žaidimai su konsolėmis bei YouTube pradeda tapti geriausiais bei labiausiai paplitusiais dalykais naujųjų medijų industrijoje.

Industrija

Naujosios žiniasklaidos industrija siejasi su dauguma rinkos dalių tokiose srityse, kaip programinės įrangos ar žaidimų kūrimas, televizija, radijas, mobilieji telefonai, filmai, reklama ir marketingas, kur tam tikros industrijos siekia išlošti iš dvipusio dialogo su potencialiais vartotojais. Televizijos industrija siekdama išplėsti savo programą ir turinį naudoja naująsias medijas ir internetą kaip idėjų, koncepcijų ir intelektinių nuosavybių šaltinius. Reklamos industrija taip pat naudojasi naujųjų medijų sparčiu plitimu, t. y., didžiosios agentūros investuoja milijonus į atskirus interaktyvios reklamos filialus. Išpopuliarėjo interaktyvios interneto svetainės ir kioskai. Nemažai reklamos agentūrų turi atskirus skyrius naujųjų medijų tyrinėjimui. Viešųjų ryšių firmos taip pat naudojasi naująja žiniasklaida praktikuodamos interaktyvią viešųjų ryšių veiklą. Ši veikla apima socialinių tinklų panaudojimą, kas padeda pasiekti didelę žmonių masę.

Kartu su interneto iškilimu atsirado daug naujų karjeros galimybių. Prieš šį iškilimą, dauguma techninių darbų atrodė nuobodūs. Intenetas privedė prie kūrybingo darbo, į kurį žiūrima kaip į ramų ir įvairų tarp lyties, rasės ir lytinės orientacijos. Tinklalapių dizainas, žaidimų dizainas, internetinės transliacijos, tinklaraščių rašymas ir animacija – visa tai yra naujos karjeros galimybės, atsiradusios su šiuo interneto iškilimu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog naujųjų medijų sritis yra moderni, įdomi, kūrybiška ir laisva. Tačiau daug kas pamiršta, jog darbas šioje srityje yra varginantis. Dauguma dirbančių šioje srityje neturi nuolatinio darbo, o pats darbas tapo paremtas projektais. Didžioji dalis individų iš karto dalyvauja kelių projektų kūrime skirtingose kompanijose. Nepaisant didelio skaičiaus projektų, dirbantys šioje industrijoje gauna nedidelį atlyginimą, kas itin skiriasi nuo technologiškai išprususio milijonieriaus stereotipo. Iš išorės tai atrodo kaip gyvenimas be rūpesčių, nors iš tikro taip nėra. Naujųjų medijų darbuotojai dirba ilgai dėl menko atlyginimo ir praleidžia iki 20 valandų per savaitę ieškodami naujų projektų.

Naujųjų medijų karjeros kaip egalitarinės ir bestresės aplinkos ideologija yra mitas. Tai yra žaidimas, kuriame reikia nuolat megzti naujas pažintis ir mokėti puikiai išnaudoti savo galimybes. Dauguma darbuotojų susiduria su darbo vietos nestabilumu. Nelygybė šioje srityje atsiranda dėl neformalumo ir lankstumo pačioje karjeroje ir darbe.

Jaunimas

Remiantis Kaiser Family Foundation penkerių metų intervalais (1998–99 m., 2003–04 m., ir 2008–09 m.) atliktais tyrimais, atsiradus technologijai, suteikiančiai prieigą prie medijų kone visą parą, laikas, kurį jaunimas praleidžia prie pramoginių medijų, sparčiai išaugo. Tai ypač pastebima tarp afroamerikiečių ir ispanakalbių. Šiandien, 8-18 metų amžiaus vaikai vidutiniškai skiria 7 valandas ir 38 minutes per parą (daugiau nei 53 valandas per savaitę) pramoginių medijų vartojimui – maždaug tiek pat, kiek laiko per dieną suaugę žmonės praleidžia darbe. Kadangi dauguma šio laiko praleidžiama naudojantis daugiau nei viena medijų terpe tuo pačiu metu, iš tikrųjų jaunimas suvartoja apie 10 valandų ir 45 minutes medijų turinio per dieną. Pasak Pew Internet & American Life Project, 96 % 18–29 metų amžiaus ir 75 % paauglių šiais laikais turi mobilųjį telefoną, 88 % kurių susirašinėja trumposiomis žinutėmis, 73 % amerikiečių paauglių, turinčių prieigą prie interneto, naudojasi socialiniais tinklais. Apklausus 25 tūkst. 9–16 metų amžiaus vaikų iš 25 Europos valstybių išsiaiškinta, jog dauguma nepilnamečių naudojasi socialiniais tinklais nepaisydami jų nurodyto amžiaus cenzo ir didelė dalis jaunimo neturi pakankamai įgūdžių saugiai naudotis socialiniais tinklais.

Mobiliųjų telefonų atliekamas vaidmuo nebesuteikia galimybės būti socialiai izoliuotiems ir net gali griauti santykius tarp žmonių. Telefonai aktyvuoja salą smegenyse, kuri yra siejama su meilės jausmu. Žmonės jaučia panašius jausmus savo telefonams kaip ir savo draugams, šeimai ar mylimiesiems. Nesuskaičiuojamas kiekis žmonių daugiau laiko praleidžia prie savo telefonų kitų žmonių apsuptyje užuot leidę laiką kartu su tais pačiais žmonėmis.

Taip pat skaitykite

• Antrosios kartos žiniatinklis
• Daugialypė terpė
• Išplėstinė realybė
• Nuotolinis mokymas
• Socialinė medija
• Žiniasklaida

Papildomam skaitymui

• Poynter Institute: New Media Timeline (1969–2010) created by David B. Shedden, Library Director at Poynter Institute
• Wardrip-Fruin, Noah and Nick Montfort, red. (2003). The New Media Reader. The MIT Press. ISBN 0-262-23227-8.
• Leah A. Lievrouw, Sonia Livingstone (ed.), The Handbook of New Media, SAGE, 2002
• Logan, Robert K. (2010) Understanding New Media: Extending Marshall McLuhan, New York: Peter Lang Publishing.
• Croteau and Hoynes (2003) Media Society: Industries, Images and Audiences (third edition) Pine Forge Press: Thousand Oakes.
• Timothy Murray, Derrick de Kerckhove, Oliver Grau, Kristine Stiles, Jean-Baptiste Barrière, Dominique Moulon, Jean-Pierre Balpe, Maurice Benayoun Open Art, Nouvelles éditions Scala, 2011, French version, ISBN 978-2-35988-046-5
• Flew and Humphreys (2005) „Games: Technology, Industry, Culture“ in Terry Flew, New Media: an Introduction (second edition), Oxford University Press: South Melbourne.
• Holmes (2005) „Telecommunity“ in Communication Theory: Media, Technology and Society, Cambridge: Polity.
• Scharl, A. and Tochtermann, K., Eds. (2007). The Geospatial Web – How Geobrowsers, Social Software and the Web 2.0 are Shaping the Network Society. London: Springer.
• Turkle, Sherry (1996) "Who am We? " Wired magazine, 4.01, published January 1996,[2]
• Andrade, Kara, Online media can foster community Archyvuota kopija 2008-05-13 iš Wayback Machine projekto., Online News Association Convention, October 29, 2005.
• Mark Tribe and Reena Jana, New Media Art, Taschen, 2006. ISBN 3-8228-3041-0.
• Robert C. Morgan, Commentaries on the New Media Arts Pasadena, CA: Umbrella Associates,1992
• Foreword. Manovich, Lev. The Language of New Media, Cambridge: MIT Press/Leonardo Books, 2001. ISBN 0-262-63255-1.
• Kennedy, Randy. „Giving New Life to Protests of Yore“, The New York Times, July 28, 2007.
• Immersive Ideals / Critical Distances : A Study of the Affinity Between Artistic Ideologies Based in Virtual Reality and Previous Immersive Idioms by Joseph Nechvatal 1999 Planetary Collegium
• Why New Media Isn’t: A Personal Journey by David Shedden (2007)