Pereiti prie turinio

Lietuvių nacionalistų partija

Pridėti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvių nacionalistų partija
LyderisJonas Karutis (pirmasis)
Leonas Virbickas (paskutinis iki uždraudimo)
Įkurta1941 m. birželio 28 arba birželio 29 d.
Panaikinta1941 m. gruodžio 17 d.
BūstinėKaunas
Politinė ideologijanacionalizmas,
fašizmas,
nacionalsocializmas (radikaliojo flango)

Lietuvių nacionalistų partija – voldemarininkų vadovauta radikali Lietuvos nacionalistinės krypties politinė partija. Ji vienintelė iš Lietuvos partijų legaliai veikė nacių okupuotoje Lietuvoje. Įregistruota 1941 m. birželio sukilimo metu ir nacių uždrausta 1941 m. gruodžio 17 d.

Partijos ištakos nepriklausomoje Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

1934 m. gegužės 6 d. Kaune slaptos sukarintos Geležinio Vilko organizacijos nariai įsteigė Lietuvių nacionalistų partiją.[reikalingas šaltinis] Jie priešinosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos valdžiai ir dalyvavo 1934 m. birželio 6 d.–7 d. nesėkmingame kariniame perversme.

K. Mačius buvo LNP valdybos pirmininkas nuo 1934 m. iki 1937 m. Naujos kartos tautininkų mintys grindė 1937 m. Lietuvių nacionalistų partijos programą. Antanas Mačiuika buvo valdybos pirmininkas nuo 1937 m. gruodžio 17 d. iki 1940 balandžio mėn. Lietuvių nacionalistų partija pirmą kartą viešai paminėta Antano Mačiuikos laidotuvių metu.[reikalingas šaltinis]

Legali veikla nacių okupuotoje Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. birželio 22 d., nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio sukilimas. Birželio 28 d. Lietuvių nacionalistų partija įregistruota viešais įstatais su centru Kaune ir skyriais provincijoje. Jos vadovybę sudarė Jonas Karutis (laikinasis vadas), Klemensas Brunius, Zenonas Blynas (generalinis sekretorius), Stasys Puodžius, Leonas Virbickas, Izidorius Taunys, Jonas Vokietaitis, Vytautas Stanevičius ir Ignas Vylius-Velavičius.

Lietuvių nacionalistų partija atkūrė „Geležinį vilką“ kaip atskirą padalinį. Jis turėjo tapti panašiu į vokiečių nacių SA (Sturmabteilung) ar SS (Schutzstaffel). Jo štabas įsikūrė Karo muziejaus patalpose. Iš pradžių „Geležinio vilko“ vadas buvo pulkininkas Antanas Gaušas. Vėliau jam vadovavo kapitonas Ignas Vylius-Velavičius, kuris nuo maždaug 1941 m. birželio 29 d. vadovavo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimui. Didelę voldemarininkų dalį sudarė Lietuvos kariuomenės karininkai. Veikė leitenantai Kazys Matulevičius, Vytautas Stanevičius, Petras Skurauskas, kapitonai Vladas Ivanauskas, Stasys Kviecinskas, Ignas Vylius-Velavičius, majorai Jonas Pyragius, Stasys Puodžius, Juozas Matulevičius, pulkininkai Antanas Gaušas, Mykolas Kalmantas, Jonas Navakas, generolai Petras Kubiliūnas, Teodoras Daukantas, taip pat buvęs Policijos departamento direktorius atsargos kapitonas Povilas Dirkis ir kiti.[1]

Kauno burmistas Kazys Palčiauskas po karo prisiminė,

Tokių, kurie galvojo, kad vokiečiai karą laimės, nebuvo daug. Buvo negausi grupė, kuri turėjo psichologinį ryšį su vokiečiais dar nepriklausomos Lietuvos laikais; ji tikėjo vokiečių galios nepažabotumu Europoje. Štai, kad ir toks voldemarininkas Ignas Taunys buvo idealistiniai įsitikinęs vokiečių išrinktosios rasės aukštinimu. Matėsi iš jo akių, iš jo laikysenos, iš jo pasisakymų, kad ir jis pats tokiems priklausė.[2]

Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudyme VII Kauno forte. Sutiko nekelti Lietuvos nepriklausomybės klausimo iki karo pabaigos.[1]

Vokietija nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, nė Lietuvos laikinosios vyriausybės. Voldemarininkai manė, jog buvo klaida veikti nesusitarus su vokiečiais, kad turi būti „lojalus lietuviškojo nacionalizmo bendradarbiavimas su Vokietija nepriklausomos Lietuvos pagrinde“[3] ir skelbė, kad jie priešingi Laikinajai vyriausybei ir laikas jiems vadovauti lietuvių tautai.

Voldemarininkų pučas liepos 23-24 d.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. liepos 23-24 d. naktį, SS pritariant, voldemarininkai rengė pučą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę ir Kauno karo komendatūrą. Laikinoji vyriausybė išsilaikė, tačiau kapitonas Stasys Kviecinskas išleido įsakymą Nr.9 Kauno karo komendatūrai, jog Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimu, jis skiriamas Kauno komendantu vietoj Jurgio Bobelio, ir majoras Kazys Šimkus skiriamas Tautos Darbo Apsaugos bataliono vadu vietoj pulkininko Andriaus Butkūno.[1] Netrukus Vytautas Reivytis buvo paskirtas Lietuvos saugumo policijos vadovu. Taip lietuvių nacionalistų partija perėmė lietuviškas karines institucijas, vėliau – Lietuvių aktyvistų frontui (LAF) priklausančią spaudą. Po pučo žymiai paspartėjo žydų išžudymas.[4] Batalionas ir policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui išžudant Lietuvos provincijos žydus. Prieš pučą per vieną dieną sušaudydavo dešimtis Lietuvos provincijos žydų, o iškart po pučo ėmė per vieną dieną šaudyti šimtus ir tūkstančius, išžudyti ištisas žydų bendruomenes.[5]

Liepos 25 d. naujai sudaryta Kauno miesto valdžia, daugiausia iš voldemarininkų:

Valdžia, su vokiečiais patikslinusi Kauno žydų geto kūrimą, nusprendė leisti jiems pasiimti tik profesijos įrankius ir naujoms gyvenimo sąlygoms būtiną mantą. Visą kitą jų turtą pasisavino Kauno miesto savivaldybė.[6]

Nesutarimas partijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liepos 26 d. Zenonas Blynas atvyko iš Vilniaus į Kauną ir iškart buvo paskirtas partijos generaliniu sekretoriumi. Jis kovojo su LAF dėl pirmavimo, taip pat su vokiečiais dėl Lietuvos valstybės pripažinimo. Zenonas Blynas, Ignas Vylius, Klemensas Brunius ir kiti „nepriklausomybininkai“ susikirto su Jonu Pyragiumi, Ignu Tauniu ir Jonu Vokietaičiu, karo metu nenorinčiais kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimo.[7]

Rugpjūčio 4 d. Zenonas Blynas, Ignas Taunys, Stasys Puodžius ir Klemensas Brunius lydėjo generolą Petrą Kubiliūną pas generalinį komisarą von Rentelną. Petras Kubiliūnas perskaitė kalbą, kuria dėkojo Adolfui Hitleriui už Lietuvos išlaisvinimą iš žydiškojo komunizmo teroro. Lietuvių Nacionalistų Partija siekia pertvarkyti Lietuvą pilna Ašies ideologine linkme, nacionalsocializmo ir fašizmo pagrindais… [8]

Po audringų diskusijų nepriklausomybininkų požiūris įsitvirtino partijos programoje ir kituose dokumentuose. 1941 m. rugpjūčio 10 d. savo dienoraštyje Zenonas Blynas rašė,

…jeigu manęs nebūtų, tai toji LNP būtų tikra oficiali gestapo filija. Aš gi dar turiu čia likti, kad nebūtų blogiau…[3]

Zenonas Blynas buvo itališko fašizmo šalininkas, jo mokėsi Italijoje. Jis išvertė Musulinio „Fašizmo doktrina“ ir ją Lietuvoje išleido. Skirtingai nuo daugelio voldemarininkų, jis priešinosi nacių Vokietijos „rasizmui“ prieš lietuvius. Tuo tarpu jis „nesijaudino kad Lietuvoje neliks žydų, jam tik buvo svarbu, kad karo audroje žūtų kuo mažiau lietuvių.“ Jis atmetė rašytojo Kazio Borutos pasipiktinimą žydų naikinimu: „Geriau lai šaudo žydus, nei lietuvius, manau!“ Jį pykino ne žydų žudynės, o tai, kad vokiečiai patys nežudo „savo“ žydų, o įtraukia į tai lietuvius.

Negaliu pakęsti fakto, kad Lietuva paverčiama lavonine, kapinynu, kad verčia šaudyti reguliariai iš Vokietijos su vizom išvykusius žydus, kad šaudom kitus, kad tampam tik apmokamais budeliais; kad mus filmuoja, o savęs vokiečiai – ne.[3]

1941 m. spalio mėn. majoras Leonas Virbickas tapo Lietuvių nacionalistų partijos vadu.[9] Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas, 1953 m. KGB tardomas, kokia antisovietinė organizacija formavo savisaugos batalionus, aiškino, kad jam

žinoma, jog Lietuvos nacionalistų partija (LNP), kuriai tuo metu vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Valerijonas Verbickas (Leonas Verbickas), suformavo tris batalionus, kuriuos daugiausia sudarė LNP nariai. Šie batalionai nuo kitų skyrėsi tuo, jog jie skaitėsi Ypatingos paskirties batalionais. Šiems trims batalionams vadovavo buvęs aviacijos majoras Kazys Šimkus. Ypatingos paskirties batalionai, vadovaujami mjr. K. Šimkaus, masiškai šaudė sovietinius piliečius Lietuvos teritorijoje. Be šių trijų batalionų, buvo suformuota dar 10 kitų, tačiau su šiais nei V. Verbickas, nei K. Šimkus nieko bendra neturėjo.[10]

Anot Rimanto Zizo, 1941 m. lapkričio 11 d. LNP vadovybė raštu siūlė Petrui Kubiliūnui griežtai protestuoti prieš lietuvių batalionų, ypač 2-ojo (12-ojo), pasiuntimą į Baltarusiją ir panaudojimą žydų žudynėse, kuriuos jie įvertino kaip Lietuvą ir jos kariuomenę kompromituojantį ir žeminantį veiksmą.[11]

Partijos uždraudimas ir pavienių veikėjų veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. gruodžio 17 d. ėmus kelti lietuvių diskriminavimo, stiprėjančios cenzūros, Lietuvos nepriklausomybės klausimus Lietuvių nacionalistų partija uždrausta.[12] Po partijos uždraudimo, dalis narių pasitraukė į antinacinį pogrindį, į Vyriausią lietuvių komitetą, dalis - talkininkavo nacių valdžiai. Klemensas Brunius, Stasys Puodžius už savo veiklą buvo gestapo suimti ir kalinami.

Po karo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klemensas Brunius atstovavo Lietuvių nacionalistų partijai Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete (VLIK) iki 1946 m. vasario mėn.[13] Niurnbergo procese iškilus dokumentui apie voldemarininkų ryšį su naciais 1939 m., anglų žvalgybos pageidavimu partija pašalinta iš VLIK.[reikalingas šaltinis]

1946 m. gegužės – birželio mėn. VLIK'o atstovas Vytautas Stanevičius (Meškis) iš Vakarų Vokietijos prasiveržė į Lietuvą, Lietuvių nacionalistų partijos vardu pasirašė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) steigimo aktą. 1948 m. rugsėjo 25 d. BDPS užsienio delegatūros biuletenyje Bronys Raila gynėsi,

Melas yra, kad BDPS/US yra pavienių neatsakingų asmenų akcija burianti apie save nacionalistinio-fašistinio nusistatymo asmenis. Tiesa yra, kad kaip krašte, taip ir užsienyje BDPS buria visokių krypčių patriotinio nusistatymo asmenis, sutinkančius su bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio linija ir pasiryžusius vienu ar kitu būdu atlikti savo prievolę krašto išlaisvinimo žygiuose.[14]

1950 m. spalio 30 d. į Lietuvą grįžęs Juozas Lukša-Daumantas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariams skirtoje pro memoria peikia BDPS užsienio delegatūros sudėtį:

Didelė dalis delegatūrinio elemento susidėjo iš praeityje žinomų nacionalistų, kita dalis netilpo VLIK'e tik todėl, kad nebuvo patikimi savo charakterio silpnumu, padarę nacių okupacijos metu atatinkamų išdavimų etc.

Jisai Jono Deksnio bendražygį Vytautą Stanevičių (Meškį) vadina „nacionalsocialistų atstovu“, per kurį voldemarininkai norėjo įtakoti VLIK'ą.[15]

Po karo, JAV, Vincas Misiulis pirmininkavo Lietuvių nacionalistiniam komitetui.

Partijos pirmininkai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 „Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 30 d..
  2. ↑ Palčiauskas, Kazimieras (1994). „Vokiečių okupacija“. Kazimieras Palčiauskas. 1941-1944 m. Kaune. Spaudai parengė Antanas Dundzila. Vydūno fondas. p. 21. ISBN 94-060522. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: length (pagalba)
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 „Gediminas Rudis. Įvadas. Zenonas Blynas. Karo metų dienoraštis. 1941–1944 m.“. Suarchyvuotas originalas 2008-09-17. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 4 d..
  4. ↑ „Vidmantas Valiušaitis. Kodėl istorikai bijo faktų?“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 4 d..
  5. ↑ „Holokausto Lietuvoje buhalterija: Karlo Jägerio „Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas““. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 30 d..
  6. ↑ „Kita versija (Dalia Kuodytė, „Vieno dokumento istorija ir ne tik…“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2(8))“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 2 d..
  7. ↑ Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m. Lietuvos istorijos instituto leidykla. ISBN 978-9986-780-98-4. Suarchyvuotas originalas 2009-08-15. Nuoroda tikrinta 2012-09-13.
  8. ↑ Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m. Lietuvos istorijos instituto leidykla. p. 100. ISBN 978-9986-780-98-4. Suarchyvuotas originalas 2009-08-15. Nuoroda tikrinta 2012-09-13.
  9. ↑ Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m. Lietuvos istorijos instituto leidykla. p. 641. ISBN 978-9986-780-98-4. Suarchyvuotas originalas 2009-08-15. Nuoroda tikrinta 2012-09-13.
  10. ↑ „Juozas Jankauskas. Lietuvos kariuomenės karininkai – antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyviai“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 3 d..
  11. ↑ https://partizanai.org/index.php/laisves-kovu-archyvas-14-t-1995-m/3512-savisaugos-batalionu-kariu-laiskai
  12. ↑ Visuotinė lietuvių enciklopedija
  13. ↑ Tautos Fondas (Lithuanian National Foundation, Inc.) 1943-2002
  14. ↑ „Bronys Raila. Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio /BDPS/ užsienio delegatūros biuletenis. Nr. 6. 1948 m. rugsėjo 25 d.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d..
  15. ↑ „Vidmantas Tūtlis. Tragiškų įvykių sūkuryje parašytų memuarų savitumai. A. Ramanausko-Vanago memuarų rašymo laikas ir aplinkybės“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d..
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lietuvių_nacionalistų_partija&oldid=7439568"