Leonidas Brežnevas
| Leonidas Iljičius Brežnevas rus. Леонид Ильич Брежнев | |||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Tarybų Sąjungos vadovas | |||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||
| Gimė | 1906 m. gruodžio 19 d. Kamianskė, Jekaterinoslavo gubernija (dab. Ukraina) | ||||||||||||||||||
| Mirė | 1982 m. lapkričio 10 d. (75 metai) Zarečjė, Maskvos sritis | ||||||||||||||||||
| Palaidotas (-a) | 1982 m. lapkričio 15 d. Nekropolis prie Kremliaus sienos | ||||||||||||||||||
| Tėvai | Ilja Jakovlevičius Brežnevas ir Natalija Denisovna Mazalova | ||||||||||||||||||
| Sutuoktinis (-ė) | Viktorija Brežneva | ||||||||||||||||||
| Vaikai | Galina Brežneva ir Jurijus Brežnevas | ||||||||||||||||||
| TSKP Centro komiteto generalinis sekretorius | |||||||||||||||||||
| Ėjo pareigas | 1964 m. spalio 14 d. - 1982 m. lapkričio 10 d. (18 metų) | ||||||||||||||||||
| Ankstesnis | Nikita Chruščiovas | ||||||||||||||||||
| Vėlesnis | Jurijus Andropovas | ||||||||||||||||||
| TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas | |||||||||||||||||||
| Ėjo pareigas | 1977 m. birželio 16 d. - 1982 m. lapkričio 10 d. (5 metai) | ||||||||||||||||||
| Ankstesnis | Nikolajus Podgornas | ||||||||||||||||||
| Vėlesnis | Jurijus Andropovas | ||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||
 Vikiteka |
Leonidas Brežnevas | ||||||||||||||||||
| Parašas | |||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||
Leonidas Iljičius Brežnevas (rus. Леонид Ильич Брежнев; 1906 m. gruodžio 19 d. – 1982 m. lapkričio 10 d.) – Tarybų Sąjungos vadovas, TSKP generalinis sekretorius 1964–1982 m., aukščiausiosios tarybos (AT) prezidiumo pirmininkas 1960–1964 m. ir 1977–1982 m.
1958 m. lankėsi Lietuvoje, buvo ant Gedimino kalno.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė 1906 m. gruodžio 19 d. Rusijos imperijos Kamianskės miestelyje (dab. Ukraina), darbininkų šeimoje. Vienuose dokumentuose, įskaitant pasą, nurodoma, kad jis ukrainietis,[1][2][3] o kituose - rusas.[4] Įgavo techninį išsilavinimą, pirmiausiai žemės ūkio, vėliau – metalurgijos srityje. Baigė Dnieprodzeržinsko metalurgijos institutą, vėliau dirbo geležies ir plieno pramonėje rytų Ukrainoje. 1923 m. įstojo į komjaunimą, 1929 m. – į komunistų partiją.[5] 1935–1936 m. tarnavo Raudonojoje armijoje, išėjęs tankų kursus tapo politvadovu tankų fabrike. 1939 m. tapo Dniepropetrovsko partijos sekretoriumi,[6] atsakingu už miesto gynybinę pramonę. Kadangi jis išgyveno Stalino Didįjį valymą 1937–1939 m., Brežnevas galėjo greitai kilti karjeros laiptais dėl daugybės atsiradusių tuščių postų.[5]
Antrojo pasaulinio karo metu buvo atsakingas už Dniepropetrovsko pramonės evakuaciją į Rytus, paskirtas politruku, vėliau – brigados komisaru. 1942 m. persikėlęs į Kaukazą, buvo Transkaukazo fronto politinės administracijos vadovas. 1943 m. balandį tapo 18-osios armijos politinės administracijos vadovu. Ši armija tapo Pirmo Ukrainos fronto dalimi, kai Raudonoji armija stūmė vokiečius į vakarus per Ukrainą.[7] Fronto vyriausias politinis komisaras buvo Nikita Chruščiovas, kuris dar prieš karą pradėjo remti Brežnevą. Jie susitiko Brežnevui įstojus į partiją ir jis tapo Chruščiovo protežė.[8] Karo pabaigoje jis tapo Ketvirtojo Ukrainos fronto vyriausiuoju politiniu komisaru. Brežnevo vadovaujama armija įžengė į Prahą 1945 m. gegužę pasidavus naciams.[9] 1946 m. išėjo iš Raudonosios armijos, turėdamas generolo majoro laipsnį.
Po karo vėl tapo Dniepropetrovsko KP pirmuoju sekretoriumi, 1950 m. išrinktas aukščiausiosios tarybos deputatu, tais pačiais metais paskirtas Moldavijos KP pirmuoju sekretoriumi. 1952 m. tapo KP Centro Komiteto (CK) nariu bei pristatytas kandidatu į prezidiumą (Politbiuras). 1955 m. paskirtas Kazachijos KP pirmuoju sekretoriumi, bet 1956 m. atšauktas į Maskvą, kur buvo atsakingas už gynybinę pramonę, kosmoso programą, sunkiąją pramonę. 1957 m. padėjo Nikitai Chruščiovui kovoje dėl vadovavimo partijai ir tapo Politbiuro nariu.
1959 m. tapo KP CK antruoju sekretoriumi, o 1960 m. paskirtas AT prezidiumo pirmininku. 1963 m. Brežnevas tapo TSKP Centro komiteto sekretoriaus Frolo Kozlovo, kito Chruščiovo patikėtinio, įpėdiniu. Šis postas užtikrino galimą Chruščiovo įpėdinystę. Be to jis buvo paskirtas antruoju generaliniu sekretoriumi.[10]
1964 m. spalio 14 d. Brežnevas su sąjungininkais nuvertė Chruščiovą ir tapo TSKP pirmuoju sekretoriumi. Iš pradžių jam teko nuolaidžiauti Aleksandro Šelepino ambicijoms, bet Brežnevas po truputį mažino jo įtaką KGB ir partijos struktūrose šalindamas jo sąjungininkus, kol Šelepinas prarado įtaką.
Jam valdant TSRS apėmė sąstingis.
Leonido Brežnevo sveikata sušlubavo 1981–1982 m. žiemą. Tuo metu šalį valdė Andrejus Gromyka, Dmitrijus Ustinovas, Michailas Suslovas ir Jurijus Andropovas, o svarbūs Politbiuro sprendimai būdavo priimami be Brežnevo. Buvo svarstomas jo įpėdinystės klausimas, nes visi ženklai rodė, kad Brežnevas miršta. Šį sprendimą galėjo paveikti Suslovas, bet jis mirė 1982 m. sausį. Andropovas užėmė jo vietą ir gegužę tapo akivaizdu, kad jis bandys tapti Brežnevo įpėdiniu. Padedamas KGB kolegų jis pradėjo skleisti gandus, kad valdant Brežnevui išaugo politinė korupcija. Andropovo veiksmai rodė, kad jis nebijojo Brežnevo pykčio.[11]
1982 m. gegužę Brežnevą ištiko širdies smūgis, bet jis atsisakė atsistatydinti. Lapkričio 7 d. Brežnevas pasirodė per kasmetinį karinį paradą ir darbininkų demonstracijas, skirtas Spalio revoliucijai atminti. Po trijų dienų Brežnevas mirė nuo širdies smūgio.[11] Jis buvo palaidotas Nekropolyje prie Kremliaus sienos.[12]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Wikimedia commons: L.I. Brezhnev military card“.
- ↑ „File:Brezhnev LI OrKrZn NagrList 1942.jpg“.
- ↑ „File:Brezhnev LI Pasport 1947.jpg“.
- ↑ „File:Brezhnev LI OrOtVo NagrList 1943.jpg“.
- ↑ 5,0 5,1 Bacon, Edwin; Sandle, Mark (2002). Brezhnev Reconsidered. Palgrave Macmillan. ISBN 978-0333794630. p. 8
- ↑ McCauley, Martin (1997). Who's who in Russia since 1900. Routledge. ISBN 0-415-13898-1. p. 48
- ↑ Murphy, Paul J. (1981). Brezhnev: Soviet Politician. McFarland & Company. ISBN 978-0899500027. p. 80
- ↑ Childs, David (2000). The Two Red Flags: European Social Democracy and Soviet communism since 1945. Routledge. ISBN 978-0415171816. p. 84
- ↑ Green, William; Reeves, W. Robert (1993). The Soviet Military Encyclopedia: A–F. Westview Press. ISBN 978-0813314297. p. 192
- ↑ Taubman, William (2003). Khrushchev: The Man and His Era. W. W. Norton & Company. ISBN 978-0393051445. p. 616
- ↑ 11,0 11,1 Service, Robert (2009). History of Modern Russia: From Tsarism to the Twenty-first Century (3 leid.). Penguin Books Ltd. ISBN 978-0674034938. p. 426. online free to borrow
- ↑ „1982: Brezhnev rumors sweep Moscow“. BBC Online. 10 November 1982. Nuoroda tikrinta 2020-08-09.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |