Anabiozė

Anabiozė (angl. anabiosis, rus. анабиоз) – reiškinys, kada organizmo gyvybiniai procesai (gyvybė) tiek grįžtamai sulėtėja, kad organizmas atrodo nebegyvas. Pasikeitus sąlygoms organizmo gyvybiniai procesai vėl ima spartėti, ir organizmas grįžta į normalios gyvybės būseną (biozę).

Anabiozės (šį terminą pasiūlė C. Bernard (1878) ir Preyer (1891)) yra kelios formos. Anhidroanabiozę ir krioanabiozę sukelia išoriniai veiksniai, o kriptoanabiozę – vidiniai.

Anhidroanabiozė arba anhidrobiozė

Anhidroanabiozė (angl. anhydroanabiosis, rus. ангидроанабиоз) – anabiozės atvejis, kai anabiozę sukelia vandens kiekio mažėjimas organizme (dehidratacija), besibaigiantis išdžiūvimu. Mažėjant vandens kiekiui biocheminės ir kitos cheminės reakcijos lėtėja, todėl lėtėja ir medžiagų apykaita, kol visiškai sustoja. Vanduo prarandamas sausėjant aplinkai (atmosferai, dirvai).

Sudrėkus aplinkai vanduo vėl ima skverbtis į organizmą, skystėjant citozoliui, organizmo vidinei terpei vėl aktyvėja medžiagų apykaita. Kad organizmas atsigautų nepatirdamas žalos, jis turi būti prisitaikęs. Pvz., baltymai drėkstant turi ištirpti ir renatūruotis ir atgauti natyvią sandarą.

Nemažai organizmų atlaiko anhidroanabiozę. Viena žinomiausių tokių grupių – kerpės, kurios aktyviai gyvena tik būdamos drėgnos. Pvz., Lietuvoje ant šiferio stogo ar mūro sienos auganti kerpė karštą dieną visiškai išdžiūsta ir pereina į anhidroanabiozę. Nukritus rasai ar palijus jos metabolizmas atsigauna, kerpė atgyja. Taip kerpės daug kartų pereidinėja iš anhidroanabiozės į biozę ir atgal. Dykumų kerpių biozės laikotarpiai reti, o didžiąją metų dalį jos praleidžia anhidroanabiozėje.

Terminą anhidrobiozė 1934 m. pasiūlė Monterosso.

Krioanabiozė

Krioanabiozė (angl. cryoanabiosis, rus. криоанабиоз) – anabiozės atvejis, kai anabiozę sukelia žemėjanti kūno temperatūra, besibaigianti ląstelių ir kūno skysčių užšalimu. Krintant temperatūrai biocheminės ir kitos cheminės reakcijos lėtėja, todėl lėtėja ir medžiagų apykaita, kol visiškai sustoja. Kylant temperatūrai ląstelės skysčiai atitirpsta ir cheminės reakcijos vėl suaktyvėja.

Kad organizmas galėtų grįžti į normalią biozę, jos fermentų sistema turi per daug nesutrikti veikdama žemoje temperatūroje, žemesnėje nei normali fiziologinė. O užšalant organizmas turi slopinti ledo kristalų susidarymą, kad šie nesudraskytų membranų ir nesuardytų ląstelių.

Gryna krioanabiozė, kai organizmas bet kurio gyvenimo momentu yra „pasiruošęs“ užšalti ir išlikti gyvas, yra palyginti reta. Ji būdinga organizmams, visą gyvenimą gyvenantiems temperatūroje apie 0 °C. Tuo tarpu Lietuvos organizmai krioanabiozės gebėjimą įgyja rudenį, artėjant šalčiams. Tuomet organizmas ima gaminti medžiagas, apsaugančias membranas nuo užšalančio vandens kristalų. Tuo tarpu vasarą tokių medžiagų jie negamina, ir užšaldyti vasarą jie žūtų ar bent būtų smarkiai pažeisti.

Krioanabiozės tyrimais užsiima kriobiologija. Ją domina ir tokie klausimai, kaip medicinininė krioanabiozė (pvz., kaip išlaikyti užšaldytus mirštančius žmones iki laikų, kai medicina galės išgydyti ligas, dėl kurių jie miršta).

Kriptoanabiozė arba kriptobiozė

Kriptoanabiozė (angl. cryptoanabiosis, cryptobiosis, rus. криптоанабиоз, криптобиоз) – anabiozė, sukelta vidinių fiziologinių procesų. Organizmas ima gaminti medžiagas, kurios leidžia jam iškęsti nepalankų laikotarpį, kuomet jis neišgyventų dėl šalčio, vandens, šviesos ar maisto stygiaus. Organizmo metabolizmas lėtėja dėl šių gaminamų medžiagų kaupimosi, o ne dėl tiesioginio aplinkos veiksnių poveikio, kaip kitais anabiozės atvejais.

Kriptoanabiozė dažnai susijusi su ypatingais išgyvenimo ir/ar dauginimosi dariniais (sėklos, cistos, sporos, kiaušinėliai, žiemojančios lėliukės ir pan.). Šie dariniai būna prisitaikę tiek fiziologiškai, tiek anatomiškai, savo sandara. Apie tai 1986 m. rašė Alejev'as, išskirdamas kriptobiontų ekomorfas.

Kriptobiozės terminą 1959 m. pasiūlė Keilin.

Biozė

Biozė (angl. biosis, rus. биоз) – normalios gyvybinės veiklos būsena, priešinga anabiozei.

Literatūra

• Ушатинская Р.С. (1990) Скрытая жизнь и анабиоз. М., 182 стр.
• Алеев Ю.Г. (1986) Экоморфология. Киев, 424 стр.