Šventaragis

Šventaragis – lietuvių mitologinis kunigaikštis, Utenio sūnus, po mirties sudegintas Neries ir Vilnios santakoje (Šventaragio slėnyje). Kartu su kunigakščiu sudegintas jo sakalas, žirgas, vergas ir kurtas. Šventaragis laikomas papročio, šioje vietoje deginti Didžiųjų Kunigaikščių (Kunigų) palaikus, pradininku.. Minimas Lietuvos metraščiuose, M. Strijkovskio kronikoje.

Šventaragio legenda

Metraščiuose rašoma, kad kunigaikštis Šventaragis buvo ne tik mitinė, bet ir istorinė asmenybė. Tačiau nepasireiškė įprasta kunigaikščių istoriškumo prasme – su juo istorija siejama tik dėl to, jog jis buvo sudegintas vėliau jo vardu pavadintame slėnyje.

Šventaragio žodžio reikšmė metraščiuose perteikiama įvairiai – kaip šventakalnio, sudeginimo vieta. Mistikos kontekste žodžio Šventaragis šaknis ”rag” aiškinama kaip iškili vieta, iškyšulys, į vandenį įsirėžusi kranto dalis.

Šventaragio legenda pasakoja apie tai, kaip didysis kunigaikštis Šventaragis pasirinko labai gražią vietą girioje, kur Vilnia įteka į Nerį ir paprašė savo sūnaus Skirmanto, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų. Įsakė savo sūnui, kad po mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas. Iki tol mirusiųjų kūnus degindavo ten, kur kas būdavo miręs. Davęs paliepimą sūnui Skirmantui, didysis kunigaikštis mirė.

Po tėvo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Žemaičių bei Rusų Kunigaikštystę valdė didysis kunigaikštis Skirmantas. Pagal tėvo įsakymą Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, sudegino savo tėvo kūną, jo žirgą, drabužius, vergą, sakalą, ir jo kurtą.

Nuo to laiko toje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Dėl to ši vieta praminta Šventaragiu pagal didžiojo kunigaikščio vardą.

Legendos reikšmė

Šventaragio vardu pavadinta degintinio laidojimo reforma buvo siekta įvesti Lietuvoje vieningą kultą – sugrįžti į baltiškąjį arealą. Reforma prasidėjo V-VI a., kai Rytų Lietuvoje vyravusius griautinius palaidojimus keitė degintiniai. Šis naujas laidojimo būdas greitai apėmė visas Pietryčiu Lietuvos įtakos zonas – iki pat žemaičių ir kuršių, kuriuos mirusiųjų deginimo banga pasiekė X a. Pakitusio papročio slinkimą į vakarus lėmė Šventaragio palaidojimas ir jo paliepimas mirusius didžiūnus laidoti, deginant būtent Šventaragio slėnyje. Pagal šią analogiją aukštuomenė bei su ja artimai susijęs ar tapatus karių luomas taip pat galėjo pradėti degintinio laidojimo tradiciją.

Šventaragio mitikos kontekste pirmą kartą paminėti žyniai ir burtininkai. Po Šventaragio Lietuvos kunigaikščiai nebeužsiėmė religiniais steiginiais, jų dėmesys koncentravosi į karo žygius, politiką, kol, pasikeitus situacijai, jiems vėl teko mąstyti apie naują religiją, šįsyk – apie krikščionybę.

„Lietuvos krikštas“

Šventaragio religinės reformos būdas iš esmės yra politinis. Ši reforma pirmiausia buvo adresuota tuometinei aukštuomenei, kariams ir valdovams. Tačiau tai nereiškia, kad jam nerūpėjo kiti visuomenės sluoksniai. Nerasdamas būdų paveikti liaudį tiesiogiai, Šventaragis pasistengė, kad šią reformą pirmiausia priimtų valdantieji. Sprendimas buvo sėkmingas – religijos sprendimu užsiėmė pakankamai stiprus pasaulietinės valdžios institutas. Deginimo paprotys apėmė visus luomus – valdančiųjų sluoksnių priimtą religiją priėmė ir pavaldiniai.

Su mirusiųjų deginimo papročio įvedimu V–VI a., sietinas ir vienalaikis kalbinis procesas. Filologų teigimu, lietuvių kalba susiformavo būtent tuo laikmečiu. Galimas daiktas, kad reformos metu bendrinė kalba atsirado kaip misijinės veiklos, aiškinimų ir skelbimų priemonė.

Šventaragis tapo svarbiausia grandimi, mitologizuotą Lietuvos istoriją jungiančia su jau atitrūkusia priešistore. Jis įkūrė religinę tradiciją, pagrindė religinio centro idėją ir tapo tam tikru istoriniu-kultūriniu lūžio tašku, skiriančiu dvi ištisas epochas.

Literatūra

• „Baltų religinės reformos“, Gintaras Beresnevičius, 1995 m.