Bosnijos karas
| Bosnijos karas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Jugoslavijos karai | |||||||||
 Degantis parlamento pastatas Sarajeve 1992 m. gegužės mėn.; Ratko Mladičius su savo daliniais; Norvegijos JTO kareivis Sarajeve. | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 Bosnija ir Hercegovina |
 Serbų respublika Jugoslavija
| ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| ~400 tankų ~270 000 pėstininkų |
600–700 tankų 102 000 pėstininkų | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 36 709 kareivių žuvo 35 234 civilių žuvo[1] |
20 649 kareivių žuvo 4 075 civilių žuvo | ||||||||
Bosnijos karas buvo ginkluotas konfliktas vykęs Bosnijoje ir Hercegovinoje nuo 1992 m. kovo mėn. iki 1995 m. lapkričio mėn. Kare dalyvavo keletas etniniu pagrindu susikūrusių karinių grupių: bosniai, serbai ir kroatai, taip pat nedidelė grupė vakarų Bosnijoje vadovaujama Fikreto Abdičiaus. Skirtingais karo etapais šios grupės keletą kartų keitė savo tikslus ir sąjungininkus.
Kadangi Bosnijos karas buvo susijęs su įvykiais platesniame buvusios Jugoslavijos regione, o kaimyninės šalys (Kroatija ir Jugoslavija) aktyviai kišosi į karo eigą, šis karas kartais laikomas ne pilietiniu, o tarptautiniu karu, prasidėjusiu dėl Jugoslavijos agresijos. Neabejotinai tarptautinį pobūdį karas įgavo 1995 m. NATO vykdant operaciją „Operation Deliberate Force“ prieš Serbų respublikos armijos pozicijas.
Per trejus metus trukusį karą pagal pirminius paskaičiavimus žuvo apie 200 000 žmonių, o apie 2 mln. tapo pabėgėliais. Pagal naujesnius skaičiavimus žuvusiųjų buvo apie 150 000, o pabėgėliais tapo apie 1,8 mln. Kare plačiai naudoti etniniai valymai. Didžiausios žudynės vyko Šiaurės Bosnijoje prie Brčko ir rytuose prie Srebrenicos. Karą sukėlė sudėtingas politinių, socialinių ir saugumo krizių kompleksas susidaręs po Šaltojo karo pabaigos ir komunizmo buvusioje Jugoslavijoje žlugimo. Karas buvo užbaigtas pasirašius Deitono taikos sutartį Paryžiuje, 1995 m. rugsėjo 21 d.[2]
Bosnijos karas yra artimai susijęs su Jugoslavijos žlugimu. Nuo 1988 m. pabaigos – 1989 m. pradžios Jugoslavijos komunistų partija ėmė prarasti savo ideologinę viršenybę, kurią ėmė išstumti nacionalizmas ir separatizmas. Šis pasikeitimas buvo ypač ryškus Serbijoje ir Kroatijoje, vėliau Bosnijoje ir Hercegovinoje ir šiek tiek mažiau Slovėnijoje ir Makedonijoje
1989 m. politinėje scenoje pasirodė Slobodanas Miloševičius, kuris savo politinį iškilimą grindė nacionalistine ideologija, ypač išnaudojant serbų padėties Kosove klausimą. Miloševičius taip pat bandė užimti dominuojančią padėtį Jugoslavijos federacijoje. Jam pavyko pakeisti kabinetus Vojvodinoje ir Juodkalnijoje sau palankiais bei išvaikyti Kosovo vyriausybę, dominuojamą albanų. Tai paskatino separatistinius procesus Kroatijoje ir Slovėnijoje bei šiek tiek vėlesnius įvykius Bosnijoje, kurie vedė prie Bosnijos karo.
Vienas iš pirmųjų taikos planų buvo 1993 m. gegužę sudarytas Vance-Owen planas,[3] kuris numatė Bosnijos padalinimą į kantonus, iš esmės atsižvelgiant į realią karo frontų padėtį, o ne prieškarinį etninį pasiskirstymą. Pagal šį planą serbams turėjo atitekti 52 % valstybės teritorijos, nors prieš karą jie sudarė tik 31 % gyventojų. Kariaujančios pusės šio plano nepriėmė.
Po 1995 m. liepos mėn. vykdytų NATO bombardavimų sekė musulmonų ir kroatų puolimas vakarų Bosnijoje. Didžioji dalis čia gyvenusių serbų pasitraukė su besitraukiančia serbų armija, prie jų prisidėjo ir serbai iš Krajinos. Faktiškai pagal 1995 m. rudens frontų linijas buvo sudaryta Deitono taikos sutartis, nes po masinių gyventojų perkėlimų ir žudynių nebebuvo įmanoma atsižvelgti į prieškarinę etninę situaciją. Pagal Deitono taikos sutartį Bosnija turi būti vieninga valstybė susidedanti iš dviejų sudėtinių dalių: bosnių ir kroatų Bosnijos ir Hercegovinos federacijos ir Serbų respublikos.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Rezultati istraživanja "Ljudski gubici '91–'95"“. Research and Documentation Center Sarajevo. Suarchyvuotas originalas 2012-02-04. Nuoroda tikrinta 2013-02-02.
- ↑ „Dayton Peace Accords on Bosnia“. US Department of State. 1996-03-30. Suarchyvuota iš originalo 2011-05-22. Nuoroda tikrinta 2006-03-19.
- ↑ Shrader 2003, p. 13.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Shrader, Charles R. (2003). The Muslim-Croat Civil War in Central Bosnia: A Military History, 1992–1994. College Station, Texas: Texas A&M University Press. ISBN 978-1-58544-261-4.
|
Šis straipsnis apie karą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |