Liežuvis

Liežuvis (lot. lingua) – judrus, iš skersaruožių raumenų sudarytas ir gleivinės dengiamas stuburinių gyvūnų virškinimo sistemos organas, esantis burnos ertmėje.

Žinduolių liežuvis

Žinduolių liežuvis raumeningas ir lankstus. Juo burnos ertmėje varto maistą, laižo, moduliuoja balsą. Skruzdėdų liežuvis kaip virvė, labai ilgas ir lipnus, juo rankiojami termitai. Atrajotojai liežuviu skina žolę, prispausdami ją prie aštrabriaunių apatinių priekinių dantų. Chameleonų liežuvis labai ilgas ir lipnus, todėl juo lengva pagauti maistą maždaug 50 cm atstumu.

Paukščių

Paukščių liežuvis yra su apragėjusiu galu. Žąsų ir ančių liežuvis mėsingas, o genių – laibas ir gali būti labai toli iškišamas.

Žmogaus liežuvis

Skiriamos šios dalys: šaknis (radix linguae), kūnas (corpus linguae). Liežuvio laisvojoje dalyje yra skonio jutimo receptorių, todėl jo paviršius šiurkštus. Liežuvio kūno ir šaknies riboje išsidėstę siūliniai, lapiniai, grybiniai, kūginiai ir pyliminiai speneliai. Prie burnos dugno apatinis liežuvio paviršius susietas pasaitėliu (frenulum linguae), kurio ilgis ir forma turi reikšmės tariant kalbos garsus. Abipus pasaitėlio atsiveria paliežuvinės ir pažandinės seilių liaukos.

Liežuvis labai paslankus organas. Jis varto, minko, maišo maistą, formuoja kąsnį, padeda maistą nuryti, svarbus tariant įvairius kalbos garsus. Be to, jis yra ir svarbus lytėjimo organas.

Liežuvio raumenys

Visi liežuvio raumenys yra skersaruožiai, skirstomi į dvi grupes - savuosius ir skeletinius. Savieji raumenys prasideda ir baigiasi liežuvyje, o skeletiniai prasideda nuo aplinkinių kaulų ir baigiasi liežuvyje. Liežuvyje yra du jungiamojo audinio dariniai prie kurių tvirtinasi jo raumenys, tai - liežuvio pertvara ir liežuvio aponeurozė. Pertvara yra neištisinė ir nesiekia nei nugarinio paviršiaus nei liežuvio viršūnės, aponeurozė eina horizontaliai po gleivine arčiau nugarinio paviršiaus.

Skeletiniai liežuvio raumenys

1. Smakrinis liežuvio raumuo (m. genioglossus) - prasideda nuo apatinio žandikaulio smakrinio dyglio viršutinio gumburėlio. Raumens skaidulos eina atgal ir į viršų, įeina į liežuvį, jame pasiskirsto, kryžiuojasi su skersiniu liežuvio raumeniu, baigiasi ties viršūne. Raumuo padeda iškišti liežuvį, susitraukus vienos pusės raumeniui liežuvis nukrypsta į priešingą pusę.

2. Poliežuvinis liežuvio raumuo (m. hyoglossus) - prasideda nuo poliežuvinio kaulo didžiųjų ragų ir kūno, eina vertikaliai į viršų, šiek tiek į priekį. Į liežuvį įeina tarp ylinio ir apatinio išilginio liežuvio raumenų, eina iki viršūnės. Visas raumuo traukia liežuvį prie burnos dugno, o susitraukus vienos pusės raumeniui tos pusės kraštelis leidžiasi žemyn.

3. Ylinis liežuvio raumuo (m. styloglossus) - prasideda nuo smilkinkaulio ylinės ataugos, eina į priekį ir žemyn, skyla į du pluoštelius: vidinis perveria poliežuvinį liežuvio raumenį ir susipina su skersiniu raumeniu, šoninis - eina liežuvio kraštais ir susipina su apatiniu išilginiu liežuvio raumeniu. Abiejų pusių raumenys traukia liežuvį į viršų ir atgal, taip pat susitraukus vienos pusės raumeniui tos pusės kraštelis kyla į viršų.

4. Kremzlinis liežuvio raumuo (m. chondroglossus) - prasideda nuo poliežuvinio kaulo mažųjų ragų ir kūno eina į viršų ir tarp poliežuvinio bei smakrinio liežuvio raumenų įeina į liežuvį. Susitraukdamas nuleidžia liežuvį žemyn.

Prie skeletinių raumenų dar priskiriamas gomurinis liežuvio raumuo, kuris paprastai aprašomas prie gomurio.

Savieji liežuvio raumenys

1. Viršutinis išilginis raumuo (m. longitudinalis superior) - prasideda nuo apatinio aponeurozės paviršiaus, ten ir baigiasi. Šis raumuo sutrumpina ir platina liežuvį, priekinė jo dalis - kelia liežuvio viršūnę.

2. Apatinis išilginis raumuo (m. longitudinalis inferior) - prasideda nuo liežuvio šaknies ir eina iki viršūnės. Susitraukdamas sutrumpina liežuvį bei nuleidžia jo viršūnę.

3. Skersinis liežuvio raumuo (m. transversus linguae) - prasideda nuo vieno liežuvio krašto ir eina prie kito. Susitraukdamas jis siaurina, platina ir kiek pailgina liežuvį.

4. Stačiasis liežuvio raumuo (m. verticalis linguae) - prasideda nuo apatinio aponeurozės paviršiaus ir eina link liežuvio apatinio paviršiaus. Susitraukdamas jis plokština, platina ir šiek tiek pailgina liežuvį.