Turkų osmanų kalba
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Turkų osmanų kalba لسان عثمانى | |
| Kalbama | Osmanų imperija |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | nebevartojama |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
| Kilmė | Altajaus – tiurkų – ogūzų – osmanų |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-2 | ota |
| ISO 639-3 | ota |
Turkų osmanų kalba (لسان عثمانى, Lisân-ı Osmânî) – išnykęs turkų kalbos variantas, vartotas Osmanų imperijos laikais. Tai buvo oficiali raštų ir literatūrinė imperijos kalba. Nuo šiuolaikinės turkų kalbos skyrėsi arabiškų ir persiškų skolinių gausa bei arabiškos abėcėlės naudojimu. Osmanų kalba naudota daugiausia oficialiame lygmenyje, tuo tarpu kaimo žmonės naudojo kalbą su mažiau skolinių ir artimesnę šiuolaikinei turkų kalbai.
Pagal socialines klases vartoti trys osmanų kalbos variatai:
- iškalbingoji (Fasih Türkçe) – poezijos, administracinė kalba
- vidurinioji (Orta Türkçe) – aukštuomenės, prekybinė kalba
- šiurkščioji (Kaba Türkçe) – žemutinių klasių kalba
Istoriškai osmanų kalba skirstoma į šiuos vytymosi etapus:
- senoji osmanų kalba – naudota iki XVI a. seldžiukų bei turkų beilikuose;
- klasikinė osmanų kalba – vartota nuo XVI iki XIX a., įprasčiausia osmanų kalbos forma;
- naujoji osmanų kalba – vėlyvosios Osmanų imperijos (XIX–XX a. pr.) kalba, paveikta vakarietiškų kalbų.
1923 m. žlugus Osmanų imperijai Mustafa Kemalis Atatiurkas radikaliai pakeitė kalbą, atsisakydamas arabiškų ir persiškų skolinių, arabų rašto bei dalies gramatinių ypatybių, atkeliavusių iš persų.