Nuno Álvares Pereira
Nunas Alvarešas Pereira (Nuno Álvares Pereira, 1360 m. liepos 24 d. – 1431 m. balandžio 1 d.) buvo garsus Portugalijos generolas, sėkmingai kovojęs per 1383–1385 m. krizę, nulėmusią Portugalijos nepriklausomybę nuo Kastilijos karalystės. Vėliau jis tapo mistiku.
Jaunystė
redaguoti
Nuno Álvares Pereira gimė Kinta do Bonžardine, Sernaše de Bonžardino parapijoje, netoli Sertos centrinėje Portugalijoje. Jo tėvai buvo donas Álvaro Gonçalves Pereira, Krato vienuolyno vyresnysis, ir Iria Gonçalves do Carvalhal. Jo senelis buvo Gonçalo (Gonçalves) Pereira, 97-asis Bragos archivyskupas (1326–1349 m.), o senelė – Teresa Peres Vilarinho. Jis priklausė senai Portugalijos ir Galicijos didikų giminei.
17 metų jis vedė Leonor de Alvim, João Pires de Alvim ir jo žmonos Branca Pires Coelho dukrą ir Vasco Gonçalves Barroso našlę be vaikų (jis pats buvo Mécia Rodrigues de Vasconcelos našlys be vaikų) Vila Nova da Rainha parapijoje netoli Azambujos. Visi jie įskaitant patį Nuno buvo Karolio Didžiojo ir Ferdinando I, Ispanijos karaliaus, palikuonys.
Karinė karjera
redaguotiNuno karinė karjera prasidėjo labai anksti. Jis buvo armijoje 13 metų ir 1373 m. dalyvavo stabdant Kastilijos invaziją. Tačiau, pasak jo paties, jo pirmos karinės kampanijos buvo tik susirėmimai Portugalijos pasienyje. Jis buvo karštakošis ir drąsus jaunuolis, greitai pasireiškęs kaip geras lyderis.
Vėliau, mirus Portugalijos karaliui Fernando I 1383 m. ir jam nepalikus įpėdinio neskaitant Beatričės, kuri buvo ištekėjusi už Kastilijos karaliaus Chuano I, iškilo grėsmė Portugalijos nepriklausomybei. Nuno buvo vienas pirmųjų kilmingųjų, parėmusių Fernando brolio Jono I pretenzijas į sostą. Tiesa, kad Jonas I buvo Portugalijos karaliaus Petro I pavainikis, bet jis buvo geresnis pasirinkimas nei prarasti nepriklausomybę. Po Nuno pirmos pergalės prieš kastiliečius Atoleiros mūšyje (1384 m. balandį) Jonas Nuno paskyrė Portugalijos antruoju konstebliu (Condestável do Reino) ir protektoriumi t. y. Portugalijos armijos vadu ir trečiuoju Oreno grafu. Nuno tuomet buvo tik 23 metų.
1385 m. balandį karalystės susirinkimas (Cortes) pripažino Joną Avizą Portugalijos karaliumi Jonu I. Tai sukėlė Kastilijos invaziją, nes Chuanas I norėjo apginti savo žmonos teisę į sostą. Nuno Álvares Pereira kovojo su kastiliečiams ištikimais Portugalijos miestais, kurių dauguma buvo šiaurėje. Rugpjūtį jis vadovavo portugalams Aljubarrota mūšyje, po kurio kastiliečiai pasitraukė. Po 1383–1385 m. krizės Jonas I suteikė Nuno antrojo Arraiolos grafo ir septintojo Barcelos grafo titulus. Tuo metu Portugalijoje buvo tik trys grafystės ir titulai buvo atimti iš Kastilijai ištikimų kilmingųjų. Jis taip pat tapo 38-uoju šalies Mordomo-Mór.
Neleisdami Chuanui atsikvėpti portugalai kelis kartus nusiaubė Kastilijos miestus ir jo saugojosi, kol 1390 m. Ispanijos karalius mirė. Galutinė taika ir nepriklausomybės pripažinimas atėjo 1411 m. spalio 30 d. pasirašius Ayton-Segovia sutartį.
Nuno Álvares Pereira su žmona Leonor de Alvim susilaukė tik vienos dukters Beatriz Pereira de Alvim, kuri ištekėjo už Alfonso, pirmojo Barcelos ir pirmojo Bragancos grafo Jono I sūnaus. Taip per moterišką liniją Nuno tapo Bragansų, kurie valdė Portugaliją 1640–1910 ir Braziliją 1822–1889 m. protėviu.
Religinis gyvenimas
redaguotiPo žmonos mirties Nuno tapo karmelitu (įstojo į ordiną 1423 m.) Karmo bendruomenėje, kuri jį tenkino ir pasivadino Šventos Marijos vienuoliu Nuno. Čia jis gyveno iki mirties 1431 m. Jis pasižymėjo malda, atgaila ir atsidavimu Dievo Motinai.
Per paskutinius jo gyvenimo metus jį aplankė karalius Jonas I ir paskutinį kartą apkabino. Jis verkė, nes laikė Nuno geriausiu savo draugu.
Nuno kapas dingo per 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimą.
Kanonizavimas
redaguoti1918 m. sausio 23 d. popiežius Benediktas XV jį paskelbė palaimintuoju. Jo atminimo diena yra balandžio 1 d. 1940 m. popiežius Pijus XII norėjo jį kanonizuoti, bet pagal Karmelitų ordino pareiškimą, Portugalija iškėlė diplomatinių problemų ir kononizavimas neįvyko[1]. Kanonizavimo procedūra vis dar vyksta.
Išnašos
redaguoti- ↑ Statement by the Postulator General Archyvuota kopija 2008-05-17 iš Wayback Machine projekto. Centrum Informationalis Totius Ordinis Carmelitorum, No. 3 – May-June 2000 (English edition)
