Indijų vicekaralystė

Indijų vicekaralystė (isp. Virreinato de las Indias) ar Indijų gubernija – pirmoji Ispanijos kolonija Naujajame Pasaulyje, egzistavusi 1493–1526 m. Karibų jūros salose ir Pietų Amerikos žemyno šiaurinėse pakrantėse.

Virreinato de las Indias Indijų vicekaralystė
Ispanijos kolonija
← 1492 – 1556 →
Location of Indijų vicekaralystė Kolumbo atradimai Karibų jūroje
Sostinė	Izabela (1493-96) Santo Domingas
Valdymo forma	kolonija
Indijų vicekaralius
1492-1506	Kristupas Kolumbas
1511-1526	Diegas Kolumbas
Era	Imperializmas
- Įkūrimas	1492 m.
- Paversta generalkapitonija	1556 m.
Valiuta	Ispanijos realas

Jos politinis centras buvo Espanjolos saloje (dab. Dominikos Respublika ir Haitis). Kolonija pradžioje buvo vadinta isp. La Española. Ji, pirmasis Ispanijos imperijos administracinis vienetas Naujajame Pasaulyje, buvo ypač svarbi steigiant ispanų kolonijas kitose Naujojo Pasaulio vietose. Ji buvo bazė, iš kurios ispanų konkistadorai vykdavo užkariauti Amerikų.

Politinė raida

1492 m. gruodžio 5 d. Kristupas Kolumbas pirmosios savo ekspedicijos metu pasiekė Haičio salą ir pavadino ją isp. La Española. Vietiniai gyventojai tainai, tikėdami kad europiečiai yra antgamtinės būtybės, juos priėmė labai pagarbiai. Tainų kasikas Guakanagaris (angl. Guacanagari) Kolumbą ir jo vyrus maloniai priėmė, aprūpino viskuo, ko šiems reikėjo.

Kolumbas sudarė sutartį su Guakanagariu. Sudužus laivui „Santa Marija“ Kolumbas nutarė įkurti nedidelį fortą, kuris turėjo patvirtinti jo teises į salą. Fortas buvo pavadintas isp. La Navidad 'Kalėdos', kadangi būtent Kalėdų dieną sudužo laivas ir buvo nutarta įkurti fortą. Forto įgula susiskaidė, labiau agresyvi įgulos dalis ėmė kivirčytis su tainais bei ciguajais (angl. ciguayo) ir makoriksais (angl. macorix), net ėmė grobti jų moteris. Ispanų ir kai kurių saviškių silpnu laikomas Guakanagaris bandė susitaikyti su ispanais, kurie šiuos veiksmus palaikė silpnumo ir pasidavimo požymiu. Galingas maguanų kasikas Kaonabas (angl. Caonabo) atakavo ispanų fortą, ir La Navidad buvo sunaikinta.

Ispanijos karalius Ferdinandas V grįžusiam Kolumbui 1492 m. balandžio 17 d. dokumentu visam laikui atidavė atrastas ir kitas žemes (salas ir žemyną), taip pat suteikdamas jam gubernatoriaus ir vicekaraliaus titulą. 1493 m. į salą atvyko antroji K. Kolumbo ekspedicija, ir Kolumbas įkūrė pirmąją ispanų koloniją Naujajame Pasaulyje – Izabelos miestą (isp. La Isabela; Villa Isabela). 1496 m. K. Kolumbo brolis Bartolomėjus Kolumbas pietinėje Espanjolos salos pakrantėje įkūrė Santo Domingo de Guzmán miestą, kuris tapo nauja ispanų valdų sostine. Apie 400 000 salos gyventojų tainų netrukus buvo pavergti ir priversti dirbti aukso kasyklose. Dėl priespaudos, priverstinio darbo, bado, ligų ir masinių žudymų jų skaičius smarkiai mažėjo, ir, manoma, 1535 m. jų teliko 60 000.

Kolumbas praplėtė gubernijos teritorijas, atrasdamas ir prijungdamas Jamaiką, Puerto Riką, Kubą ir smulkesnes salas. Trečiosios kelionės metu (1498 m.) jis atrado Margaritos ir Trinidado salas bei patį Amerikos žemyną – Parijos pusiasalį. Visa tai išplėtė vicekaralystės teritorijas. Alonso de Ojeda ir Vicente Yáñez Pinzón atradimai Pietų Amerikos pakrantėse leido įkurti naujas gubernijas žemyne ir dar labiau praplėtė vicekaralystės teritorijas.

1500 m. Kolumbui išvykus toliau tyrinėti ir grįžus į Ispaniją, naujų teritorijų gubernatoriumi tapo Fransiskas de Bobadila (isp. Francisco de Bobadilla). Kolonistų kaltinimai, kad Kolumbas netinkamai valdė, dar labiau supainiojo vietinę politinę padėtį. 1502 m. de Bobadilą gubernatoriaus poste pakeitė Nicolás de Ovando, kuris buvo išsikėlęs planą didinti ispanų įtaką regione. Jo politika tainų atžvilgiu buvo itin žiauri. Po Kolumbo mirties (1506 m.) jo sūnus Diegas Kolumbas siekė susigrąžinti jo tėvui ir jam teisėtai priklausiusias žemes, ir pradėjo teisminį procesą. 1509 m. jis paskirtas gubernatoriumi, o 1511 m. susigrąžino vicekaraliaus titulą. Su nedideliais pertrūkiais, jis valdė guberniją iki 1524 m.

Nuo 1500 m. ispanų naujai užimamos teritorijos Centrinėje Amerikoje nebebuvo priskiriamos vicekaralystei, o egzistavo kaip atskiros kolonijos. Todėl vicekarlystės teritorija nebesiplėtė. Be to, 1518 m. nuo vicekaralystės atskilo didžiausia jos sala Kuba (suformuota Kubos generalkapitonija), kuri nustelbė Espanjolos reikšmę tolesnėje konkistoje. Diegui mirus 1526 m. teises į vicekaraliaus titulą paveldėjo jo sūnus Luis Colón y Toledo. Jo mažametystės laikais visos Kolumbų šeimos teisės į naujai atrastas teritorijas ir vicekaralystė buvo panaikintos, o kaip kompensacija 1537 m. šeimai duota nedidelė teritorija dabartinėje Panamoje – Veragvos kunigaikštystė.

Nuo 1526 m. vicekaralystė paversta Santo Domingo generalkapitonija ir (kartu su Kuba) priskirta tuo pat metu įkurtai Santo Domingo audiencijai.

Ekonomika ir visuomenė

1501 m. Ispanijos monarchai (Aragono karalius Ferdinandas II ir Kastilijos karalienė Izabelė I) pirmą kartą suteikė Karibų jūros kolonistams teisę įvežti vergus iš Afrikos, kurie pirmieji buvo atvežti 1503 m. Atvežtieji vergai atsivežė ir savo kultūrą, kuri padarė didelę įtaką dabartinės Dominikos respublikos kultūrai.

1510 m. į Ispanjolą iš Ispanijos buvo atvežta 250 juodųjų ladinų partija. Dar aštuoneriais metais vėliau į Vest Indiją imta masiškai vežti Afrikoje gimusius negrus. Ispanjoloje imta auginti cukranendres, 1516 m. buvo pastatytas pirmas cukraus fabrikas Naujajame Pasaulyje. Didėjantis darbo jėgos poreikis cukranendrių auginimui vedė prie to, kad du dešimtmečius įvežamų vergų iš Afrikos skaičius didėjo eksponentiškai. Pirmas didelis vergų sukilimas Amerikoje įvyko Santo Dominge 1522 m., kai sukilo gubernatoriaus Diego Kolumbo cukranendrių plantacijoje dirbę vergai volofai. Daug sukilėlių sugebėjo pabėgti į kalnus, kur kartu su tainų likučiais sudarė maronų bendruomenes.

Cukranendrių auginimas itin padidino Ispanijos pajamas saloje, bet daug vergų pabėgdavo į salos gilumą, kur sunkiai praeinamuose kalnuose sudarė didėjančias maronų (isp. cimarrónes pažodžiui 'sulaukėję, gyvenantys kalnų viršūnėse') bendruomenes. Apie 1540 m. maronų gaujos buvo tokios gausios, kad kaimo vietovėse tarp plantacijų ispanai galėjo keliauti tik didelėmis ginkluotomis grupėmis.

Nors ankstyvuoju kolonijos laikotarpiu didžiuma vietos indėnų (tainų) buvo sunaikinti, likusieji ėmė vykdyti išsivadavimo kovą. Vienas iš tainų kasikų, Enrikilas (isp. Enriquillo) 1519–1533 m. sėkmingai kovojo su ispanais. Jis vadovavo į kalnus pasitraukusiems tainams, keturiolika metų nepaliaujamai atakavo ispanus. Galų gale ispanai jam pasiūlė taikos sutartį, 1534 m. perdavė jam ir jo pasekėjams miestą. Tačiau šis miestas neilgai egzistavo, nes po kelerių metų vergų sukilimo metu buvo visiškai sudegintas, o gyventojai – išžudyti.

Gubernatoriai ir vicekaraliai

Guberniją su pertrūkiais valdė 2 vicekaraliai iš Kolumbo šeimos, greta kurių dar valdė gubernatoriai. Atskirais laikotarpiais vicekaraliumi ir gubernatoriumi buvo tas pats žmogus. Indijų gubernatoriai buvo šie:

• 1492–1500 Kristupas Kolumbas;
• 1496–1498 Bartolomėjus Kolumbas (adelantado);
• 1500–1502 Francisco de Bobadilla, Indijų gubernatorius;
• 1502–1509 Nicolás de Ovando, Indijų gubernatorius;
• 1509–1518 Diegas Kolumbas, Indijų gubernatorius;
• 1515–1516 Cristóbal Lebrón;
• 1516–1519 Luis de Figueroa, Bernardino de Manzanedo, ir Ildefonso de Santo Domingo;
• 1519–1520 Rodrigo de Figueroa
• 1520–1524 Diegas Kolumbas