Alžyras
- Šis straipsnis apie valstybę. Apie miestą skaitykite straipsnyje Alžyras (miestas).
Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika arab. الجمهورية الجزائرية الديمقراطية الشعبية al-Jumhūrīyah al-Jazāʾirīyah al-Dīmuqrāṭīyah al-Shaʿbīyah |
|||||
---|---|---|---|---|---|
| |||||
Himnas: „Pažadas“ | |||||
Alžyras žemėlapyje | |||||
Valstybinė kalba | Arabų, berberų, prancūzų (de facto)[a] | ||||
Sostinė | Alžyras | ||||
Didžiausias miestas | Alžyras | ||||
Valstybės vadovai • Prezidentas • Ministras pirmininkas |
Abdelmadjid Tebboune Nadir Larbaoui | ||||
Plotas • Iš viso • % vandens |
2 381 741 km2 (10) 1,1 % | ||||
Gyventojų • 2021 • Tankis |
44 700 000[1] (32) 17,7 žm./km2 (168) | ||||
BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2022 191,941[2] mlrd. $ (58) 4 294[2] $ (130) | ||||
Valiuta | Alžyro dinaras (DZD) | ||||
Laiko juosta • Vasaros laikas |
UTC+1 (CET) netaikomas | ||||
Nepriklausomybė Paskelbta
|
nuo Prancūzijos 1962 m. liepos 5 d. | ||||
Interneto kodas | .dz الجزائر. | ||||
Šalies tel. kodas | +213 | ||||
Kirčiavimas | Alžỹras[3] |
Alžyras (arab. الجزائر = al-Jazāʾir, pranc. Algérie), oficialiai Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika (arab. الجمهورية الجزائرية الديمقراطية الشعبية = al-Jumhūrīyah al-Jazāʾirīyah al-Dīmuqrāṭīyah al-Shaʿbīyah, pranc. République algérienne démocratique et populaire) – valstybė Šiaurės Afrikoje. Alžyras yra didžiausia plotu Afrikos valstybė ir dešimta didžiausia pasaulyje. Alžyras rytuose ribojasi su Tunisu ir Libija, pietryčiuose – su Nigeriu, pietuose – su Maliu ir Mauritanija, vakaruose – su Maroku ir Vakarų Sachara. Šiaurėje krantus skalauja Viduržemio jūra. Alžyras yra turtingas gamtiniais ištekliais – Alžyre glūdi šešiolikti pagal dydį naftos ir devinti pagal dydį gamtinių dujų ištekliai, o šalies ekonomika daugiausia paremta energijos eksportu. Sonatrach, valstybinė naftos bendrovė, yra didžiausia įmonė Afrikoje, tiekianti Europai didelius kiekius gamtinių dujų. Alžyro kariuomenė yra viena didžiausių Afrikoje ir turi didžiausią gynybos biudžetą žemyne.
Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Alžyras.
Alžyras yra pusiau prezidentinė respublika, administraciškai suskirstytas į 58 provincijas ir 1541 komuną. Alžyras yra regioninė galia Šiaurės Afrikoje. Ji turi aukščiausią žmogaus raidos indeksą iš visų Afrikos žemyne esančių šalių ir yra vieną didžiausių žemyno ekonomikų. Alžyras nuo savo nepriklausomybės nuo Prancūzijos 1962 m. yra Afrikos Sąjungos ir Arabų Lygos narys, OPEC narys nuo 1969 m.
Istorija
redaguotiAlžyro teritorijoje žmonės gyvena nuo priešistorinių laikų. Yra išlikę nemažai urvų, su senoviniais piešiniais (svarbiausias – Tasilio Adžere). Viduržemio jūros pakrantėje kūrėsi finikiečių kolonijos, tarp jų didžiausia – Kartagina. III a. pr. m. e.–II a. pr. m. e. Alžyre klestėjo berberų sukurta Numidijos valstybė. Ją 47 m. pr. m. e. užgrobė Romos valstybė ir pavertė savo kolonija. V a. dabartinės šalies teritorijoje įsitvirtino vandalai, kurie naikino romėnų įkurtus miestus. VI a. bizantiečiai išvijo vandalus iš Šiaurės Afrikos. VII a. į Alžyrą ėmė skverbtis arabai, teritorija prijungta prie Arabų kalifato. Vykdyta islamizacija ir arabizacija. 1518 m. Ispanija užėmė Alžyro pakrantes. Krašto gyventojai sudarė sąjungą su turkais ir tapo Osmanų imperijos dalimi. 1711 m. kraštas pasiekė faktinę nepriklausomybę nuo Turkijos. 1830 m. prasidėjo Prancūzijos okupacija. Po ilgų kovų, trukusių iki XIX a. pabaigos, prancūzai įsitvirtino šalyje ir jos šiaurėje pradėjo kolonizaciją. 1848 m. Prancūzija Alžyrą paskelbė savo protektoratu.
Antrojo pasaulinio karo metais Alžyre vyko kovos tarp nacių ir JAV bei Prancūzijos armijų. 1954 m. Liaudies Išsivadavimo Frontas pradėjo ginkluotą nepriklausomybės kovą. Iki 1962 m. truno Alžyro karas, pareikalavęs daugybės aukų. 1962 m. liepos 1 d. šalis paskelbia nepriklausomybę, prasidėjo masinė prancūzų emigracija. Po 1965 m. karinio perversmo į valdžią atėjo prosocialistinė Huari Bumedjeno vyriausybė.
Politinė sistema
redaguotiPagal 1976 m. Konstituciją (pakeista 1979 m. ir papildyta 1988 m., 1989 m., 1996 m. ir 2016 m.) Alžyras yra demokratinė prezidentinė respublika. Faktiškai didelę įtaką turi kariškiai. Pagal 1976 m. konstituciją – Alžyras daugiapartinė valstybė. Šalyje įregistruota virš 40 partijų.
Vyriausybės vadovas prezidentas, renkamas visuotinio, tiesioginio ir slapto balsavimo būdu 5 metų kadencijai. Vykdomąją valdžią taip pat sudaro ministrų taryba ir Aukščiausioji saugumo taryba. Prezidentas skiria ministrą pirmininką.
Alžyro parlamentas sudarytas iš dviejų rūmų: Nacionalinės Liaudies Asamblėjos, turinčios 389 narius, kurie renkami tiesioginiais visuotiniais rinkimais 5 metų kadencijai, ir Nacionalinės Tarybos su 144 nariais.
Tarptautiniai santykiai
redaguotiNuo nepriklausomybės nuo Prancūzijos paskelbimo 1962 m. Alžyras vykdo aktyvią užsienio politiką. XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais Alžyras rėmė Trečiųjų pasaulio šalių politiką ir nepriklausomybės judėjimus.
Alžyras priklauso JTO, Arabų lygos, Afrikos sąjungos, Arabų Magrebo sąjungos, OPEC organizacijoms.
Šalis yra užmezgusi diplomatinius santykius su daugiau nei 100 užsienio valstybių, 90 jų Alžyro sostinėje turi atidariusios diplomatines misijas.
Alžyras ir Lietuva diplomatinius santykius užmezgė 1994 m. balandžio 15 d., abiejų valstybių yra akredituoti trečiose šalyse reziduojantys ambasadoriai, yra įvykusios dvišalės politinės konsultacijos. Lietuvoje gyvena nedidelis skaičius Alžyro piliečių.
Karinės pajėgos
redaguotiAlžyro karinės pajėgos yra vienos didžiausių Afrikoje, o karinis biudžetas yra didžiausias tarp visų žemyno šalių.
Alžyro karines pajėgas sudaro Liaudies nacionalinė armija, Alžyro nacionalinis karinis laivynas ir Alžyro oro pajėgos.[4] Moderniųjų karinių pajėgų tiesioginis pirmtakas – Nacionalinė išsivadavimo armija (pranc. Armée de Libération Nationale), sukarintas Nacionalinio išsivadavimo fronto, kovojusio prieš Prancūziją kovos už nepriklausomybę laikais, falangas.
Karines pajėgas sudaro 147 000 aktyvių, 150 000 rezervo karių ir 187 000 sukarinto personalo (2008 m. duomenimis).[5] Tarnyba kariuomenėje privaloma 19–30 metų vyrams ir trunka 12 mėnesių. 2012 m. karinės išlaidos sudarė 4,3 % bendrojo vidaus produkto. Alžyro kariuomenė antra pagal dydį Šiaurės Afrikoje ir turinti didžiausią gynybos biudžetą Afrikoje (10 mlrd. JAV dolerių).[6] Daugumą ginklų Alžyras perka iš Rusijos, Alžyro sąjungininkės.[7]
Administracinis suskirstymas
redaguotiAlžyro Liaudies Demokratinė respublika padalinta į 48 vilajas, 553 apskritis (dairas) ir 1541 savivaldybes (baladijas). Šie administraciniai vienetai vadinami pagal jų administracinių centrų vardus. Vilajoms vadovauja provincijų liaudies parlamentai, vadovaujami gubernatoriaus (vali). Dabartinis šalies administracinis skirstymas yra nuo 1983 m. Alžyro karo metu šalyje buvo vos 6 vilajos.
Geografija
redaguotiAlžyras yra šiaurės vakarų Afrikoje, palei Viduržemio jūrą, priklauso Magribo šalims. Šiaurės vakaruose ribojasi su Maroku (1559 km), vakaruose – su Vakarų Sachara (42 km), pietvakariuose – su Mauritanija (463 km), pietuose – su Maliu (1376 km) ir Nigeriu (956 km), rytuose – su Libija (982 km), o šiaurės rytuose – su Tunisu (965 km). Bendras sausumos sienų ilgis 6343 km. Šiaurėje Alžyras ribojasi su Viduržemio jūra (kranto linijos ilgis 998 km). Krantai lėkšti, daug nedidelių įlankų.
Alžyro šiaurinę dalį kerta centrinė Atlaso kalnų dalis. Išsiskiria du svarbiausi kalnagūbriai: Pakrantės kalnagūbris (arba Tel Atlasas) ir Sacharos Atlasas. Kalnagūbrius skiria plačios tarpukalnių lygumos. Likusią šalies dalį užima Sacharos dykuma su šalies pietryčiuose iškilusiu Achagaro kalnynu (aukštis iki 3003 m, Tahato k., aukščiausia Alžyro vieta). Be to, dykumoje iškilusios El Eglabo, Tanezrufto, Tademaito ir kitos plynaukštės. Dauguma Sacharos dykumos – ergas (smėlio dykuma; Didysis Rytų Ergas, Didysis Vakarų Ergas) ir hamada (uolingoji dykuma). Šalies šiaurėje siauru ruožu driekiasi pajūrio žemuma.
Klimatas šiaurėje – subtropinis; Viduržemio jūros tipo. Vidutinė sausio temperatūra 5–12 °C (nors kartais nukrenta žemiau 0 °C), liepos 25 °C. Kritulių iki 1200 mm per metus (pajūryje), 400–800 mm Tel Atlase, 200–400 mm tarpukalnių lygumose. Klimatas Sacharoje tropinis; žemyninis. Kritulių kiekis nesiekia 50 mm per metus, dažnai kelerius metus iš eilės kritulių nebūna. Šiaurėje didžioji dalis kritulių iškrinta žiemą (dažniausiai lietaus pavidalu). Sacharoje būdingi stiprūs sezoniniai vėjai (samumas, sirokas).
Upių tinklas labai retas, dauguma upių vagų pasipildo tik po lietaus (vadės). Pagrindinė upė – Šelifas. Yra druskingų ežerų. Didžiojoje šalies dalyje vyrauja dykumų dirvožemiai, o šiaurėje – subtropikų rudžemiai. Šalies šiaurėje vyrauja subtropikų krūmynai (makija), kalnuose – spygliuočių ir mišrieji miškai, sausosios stepės, likusioje Alžyro dalyje – dykumos. Miškingumas 1,7 %.
Alžyro nacionalinis gyvūnas – Vulpes zerda. Dalis gyvūnų rūšių, kadaise paplitusių šalyje, yra išnykusios – berberinis liūtas, atlastinis rudasis lokys, krokodilų rūšys.[8]
Ekonomika
redaguotiValiuta - dinaras. Turi vieną mažiausių užsienio skolų tarp pasaulio valstybių - vos 2% šalies BVP. Energetikos sektorius yra Alžyro ekonomikos pagrindas, pajamos už iškasamas energetines žaliavas sudaro 60 proc. biudžeto pajamų, 30 proc. šalies BVP ir net 95 proc. viso eksporto. Šalyje yra 14 pagal dydį pasaulio naftos rezervai, taip pat šalyje yra dideli gamtinių dujų ištekliai (6 pagal dydį pasaulyje).
Gyventojai
redaguoti2019 m. šalyje buvo 42 005 390 gyventojų. Apie 70 % alžyriečių gyvena šiaurinėje šalies dalyje, daugiausiai pakrantėje.[9] Pietinėje šalies dalyje, kur driekiasi Sacharos dykuma, gyventojų tankumas yra mažas ir dauguma ten gyvenančių žmonių yra susitelkę oazėse. Maždaug 1,5 milijono gyventojų yra klajokliai arba tik iš dalies sėslūs.
Arabiškoms šalims neįprastą padėtį Alžyre užima moterys. Jos dominuoja medicinoje, sudaro 70 % Alžyro teisininkų bei 60 % universiteto studentų.[10] Šiuo požiūriu Alžyras išsiskiria iš kitų arabiškų valstybių, kur šiose srityse tradiciškai dominuoja vyrai. Nepaisant to, šalyje vis dar galioja įstatymas, draudžiantis moterims ištekėti be giminaičio vyro sutikimo ir parašo.[11]
2002 m. duomenimis, vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas Alžyre yra 69,9 % (79,6 % vyrams ir 60,1 % moterims). Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo – 75,27 metų (2010-2015 m.)[12] Gyventojų amžiaus struktūra (2017 m. apsk.):[13]
- 0-14 metų: 30,54 %
- 15-64 metų: 62,79 %
- virš 65 metų: 6,67%
Etninė sudėtis
redaguotiPasak enciklopedijos Encarta, 83 % alžyriečių yra arabai, 16 % – berberai, mažiau nei 1 % – europiečiai.[14] Oficialių duomenų nėra, nes Alžyre įstatymai draudžia surašymus pagal etninius, religinius ar lingvistinius kriterijus.[15]
Beveik visi Alžyro europiečiai gyvena miestuose. Šiuo metu jie sudaro mažiau nei procentą Alžyro populiacijos, bet kolonijiniu periodu jų buvo daug daugiau (1962 m. – 15,2 %). Daugiausiai tai buvo prancūzai, taip pat ispanai (šalies vakaruose), italai bei maltiečiai (rytuose). Europiečių populiacija buvo susikoncentravusi pakrantėje, kur jie sudarė 60 % Orano gyventojų ir didelę dalį tokių miestų kaip Alžyras ir Anaba populiacijos. Alžyrui tapus nepriklausomam daugelis europiečių išvyko.
Kalbos
redaguotiArabų kalba yra gimtoji daugiau nei 55 % Alžyro gyventojų. 72 % iš jų kalba alžyrietiška arabų kalba.[16] Taip pat ją daug kas moka kaip antrą kalbą. Nepaisant to, žiniasklaidoje ir oficialiomis progomis kalbama standartine arabų kalba. Berberai kalba įvairiais berberų kalbų dialektais.
Oficialios kalbos yra arabų ir po ilgos kovos su arabizacija ir konstitucinės reformos – berberų.[17]
Populiariausia užsienio kalba Alžyre yra prancūzų. Ja laisvai kalba daug alžyriečių, bet ji paprastai nėra naudojama kasdieninėse situacijose. Nuo nepriklausomybės paskelbimo valdžia stengėsi į švietimą ir biurokratiją įvesti arabų kalbą, bet daug universitetų ir toliau moko prancūziškai. Prancūzų kalba taip pat yra plačiai naudojama žiniasklaidoje.
Religija
redaguotiDominuojanti religija yra islamas. Anot 2021 m. CŽV sudarytos World Factbook, išpažįstantys sunistų islamo atšaką sudaro 99% visų gyventojų.[4] Kitais duomenimis, sunistų islamo išpažinėjai sudaro 97,9% visų šalies gyventojų.[18]
Gardajoje esančiame Mzabo slėnyje gyvena apie 290 000 ibadistų. Krikščionių skaičius šalyje, remiantis skirtingais šaltiniais, gali būti 20 000–200 000[19] Alžyro piliečiai krikščionys dažniausiai yra protestantai. Pastaraisiais metais protestantų bažnyčios ne kartą patyrė spaudimą iš šalies vyriausybės ir buvo priverstos užsidaryti.[19] 1996 m., vykstant pilietiniam karui šalyje, buvo pagrobti ir neaiškiomis aplinkybėmis[20] nužudyti netoli Medėjos įsikūrusiame vienuolyne gyvenę septyni trapistų vienuoliai. Žinia apie šiuos įvykius plačiai pasklido, 2010 m. buvo sukurtas įvykius vaizduojantis filmas „Dievui ir žmonėms“, o vienuoliai kartu su dar dvylika kankinių mirtimi karo metu žuvusiais Alžyro katalikais 2018 m. pačiame Alžyre vykusiose iškilmėse paskelbti palaimintaisiais.[21][22]
Nors oficialiai absoliuti dauguma Alžyro gyventojų yra musulmonai, auga netikinčiųjų skaičius. 2019 m. birželį BBC atlikto tyrimo metu netikinčiaisiais save laikančių Alžyro gyventojų dalis nuo 2013 m. išaugo nuo 8% iki maždaug 15%.[23] To paties tyrimo metu nustatyta, kad labiausiai tokį pokytį lemia jaunoji karta – joje kas ketvirtas save laiko netikinčiu.[24]
Iš Alžyro kilo šie islamo pasaulyje žinomi mąstytojai: Emiras Abdelkaderis, Abdelhamidas Ben Badis, Muludas Kacemas Naitas Belkacemas, Malekas Benabis ir Mohamedas Arkunis.
Kultūra
redaguotiLiteratūra, menas ir kinas
redaguotiAlžyro kultūrą labai stipriai veikia islamas, pagrindinė šalies religija.
Šiuolaikinė Alžyro literatūra yra suskilusi į tris dalis: prancūzišką, arabišką ir berberišką. Tai lėmė naujausia šalies istorija. Žymiausi iš Alžyro kilę XX a. rašytojai: Mohamedas Dibas, Alberas Kamiu, Katebas Jasinas, Ahlamas Mosteghanemis ir Asia Džebar. Žymiausi pastarųjų laikų romanistai – Rachidas Mimunis, taip pat ėjęs žmogaus teises ginančios organizacijos Amnesty International viceprezidento pareigas, ir Tahadas Džautas, dėl savo sekuliarių pažiūrų 1993 metais nužudytas islamistų.[25]
Taip pat Malekas Benabis ir Francas Fanonas žymūs savo idėjomis apie dekolonizaciją. Iš dabartinės Alžyro teritorijos kilę vienas žymiausių ankstyvųjų krikščionių filosofų Šv. Augustinas (gimė Tagastėje (dabartinis Suk Ahrasas) ir lotynų rašytojas Apulėjus (gimė Madaure, tuometėje Romos provincijoje Numidijoje. Taip pat Alžyre gyvendamas savo žymų veikalą „Mukadima“ parašė Ibn Chaldūnas. Alžyro teritorijoje ikikolonijiniais laikais gyveno įtakinga Sanusių giminė, kolonijiniais laikais – Emiras Abdelkaderas ir islamo reformatorius, salafių judėjimo atstovas šeichas Ben Badis.
Šiuolaikiniam Alžyro kinui būdinga žanrų ir temų įvairovė. Senesniuose kino filmuose buvo dažna kovos už nepriklausomybę tematika.[26]
Sportas
redaguotiSenovėje Alžyre buvo paplitę įvairūs sportiniai žaidimai, pvz. vietinės šachmatų atmaina – El Kherba arba El khergeba, taip pat kortų žaidimai, šaškės. Populiarios sportinės pramogos – lenktynės žirgais (vadinama fantasija) ir sportinis šaudymas.[27]
Olimpietis iš Alžyro Bughera El Uafis tapo pirmuoju auksą iškovojusiu Alžyro ir visos Afrikos medalininku. Tai jis padarė maratono rungtyje 1928 m. vasaros olimpinės žaidynėse. Antrą aukso medalį iškovojo Alenas Mimunas 1956 m. vasaros olimpinėse žaidynėse. Kiti tituluoti Alžyro olimpiečiai – vidutinių nuotolių bėgikai Nuredine Morseli, Hasiba Bulmerka, Nurija Mera Benida ir Taufikas Machlufis.[28]
Populiariausia sporto šaka Alžyre laikomas futbolas. Žymiausi iš Alžyro kilę futbolininkai – Lachdaras belumis, Rachidas Mechlufis, Hasenas Lalmas, Rabahas Madžeras, Rijadas Mahrezas, Salahas Asadas ir Džamelas Zidanas. Alžyro vyrų futbolo rinktinė įveikė atranką ir žaidė 1982, 1986, 2010 ir 2014 m. pasaulio futbolo čempionatuose. Prestižiškiausi Alžyro futbolo klubai – ES Sétif ir JS Kabylia. Nacionalinę rinktinę kontroliuoja ir lygų bei taurės varžybas organizuoja Alžyro futbolo federacija.[29]
Kita informacija
redaguotiPastabos
redaguoti- ↑ Nors prancūzų kalba nėra oficialiai pripažinta, ji išlieka dažnai vartojama kalba, suprantama daugumai gyventojų.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ „Démographie“ [Demography] (PDF). Office National des Statistiques (prancūzų). 2020-05-18. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2020-07-21. Nuoroda tikrinta 2020-10-03.
- ↑ 2,0 2,1 „World Economic Outlook Database“. IMF.org. Tarptautinis valiutos fondas. Nuoroda tikrinta 2021-10-22.
- ↑ „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
- ↑ 4,0 4,1 „The World Factbook – Algeria“. CŽV. 2013-12-04. Nuoroda tikrinta 2013-12-24.
- ↑ Hackett, James, red. (2008-02-05). The Military Balance 2008. Tarptautinis strateginių studijų institutas. Europa. ISBN 978-1-85743-461-3. Suarchyvuota iš originalo 2013-07-25. Nuoroda tikrinta 2008-07-16.
- ↑ „Algeria buying military equipment“. United Press International. Suarchyvuota iš originalo 2013-11-13. Nuoroda tikrinta 2013-12-24.
- ↑ „The Nuclear Vault: The Algerian Nuclear Problem“. Gwu.edu. Suarchyvuota iš originalo 2013-03-02. Nuoroda tikrinta 2013-03-14.
- ↑ „Crocodiles in the Sahara Desert: An Update of Distribution, Habitats and Population Status for Conservation Planning in Mauritania Archyvuota kopija 2018-08-10 iš Wayback Machine projekto.“. PLOS ONE. 2011-02-25.
- ↑ bestcountryreports.com: Alžyro gyventojų tankumo žemėlapis[neveikianti nuoroda]
- ↑ „A Quiet Revolution in Algeria: Gains by Women (Published 2007)“. nytimes.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2024-02-13.
- ↑ spiegel.de straipsnis apie moterų padėtį Alžyre (angl.)
- ↑ „World Population Prospects - Population Division - United Nations“. esa.un.org. Suarchyvuotas originalas 2016-09-19. Nuoroda tikrinta 2018-08-26.
- ↑ „Demographic and Social Statistics: Demographic Yearbook System“. Jungtinių Tautų statistikos skyrius.
- ↑ Encarta [1] Archyvuota kopija 2009-04-11 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ UNHCHR
- ↑ http://www.tlfq.ulaval.ca/AXL/ Archyvuota kopija 2010-01-24 iš Wayback Machine projekto., Jacques Leclerc, L’aménagement linguistique dans le monde. CIRAL (Centre international de recherche en aménagement linguistique) (pranc.)
- ↑ Algeria. Approvate le riforme costituzionali, iš nena-news.it.
- ↑ „Religion in Algeria“. Global Religious Futures. Pew Research Center's Religion & Public Life Project. 2010. Suarchyvuota iš originalo 2013-12-16.
- ↑ 19,0 19,1 „Algeria“. JAV Valstybės departamentas (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2021-04-06.
- ↑ „Algerian army accused in massacre of French monks“. France 24. 2009-07-07. Suarchyvuotas originalas 2009-07-07.
- ↑ „Catholic Monks Killed in Algeria's Civil War Are Beatified“. The New York Times. 2018-12-08. Nuoroda tikrinta 2018-12-08.
- ↑ Wooden, Cindy (2018-09-14). „Algerian martyrs to be beatified in Algeria Dec. 8“. Catholic News Service. Suarchyvuotas originalas 2018-09-14. Nuoroda tikrinta 2018-09-15.
- ↑ „The Arab world in seven charts: Are Arabs turning their backs on religion?“. Arab Barometer, BBC News. 2019-06-23. Nuoroda tikrinta 2021-07-17.
- ↑ „Young Arabs are Changing their Beliefs and Perceptions: New Survey“. Fanack. 31 December 2019. Suarchyvuotas originalas 2020-09-24. Nuoroda tikrinta 2021-07-17.
- ↑ „Tahar Djaout“. French Publishers' Agency. Suarchyvuota iš originalo 2017-06-20. Nuoroda tikrinta 2013-01-17.
- ↑ „Short guide to contemporary Algerian cinema“. Mapping Contemporary Cinema. Suarchyvuotas originalas 2014-03-11. Nuoroda tikrinta 2013-01-01.
- ↑ „Sports and recreation“. Suarchyvuota iš originalo 2012-03-28. Nuoroda tikrinta 2012-12-09.
- ↑ „Algeria“. BBC Sport. Suarchyvuota iš originalo 2013-03-09. Nuoroda tikrinta 2012-12-09.
- ↑ „Algeria national football team“. Sky Sports. Suarchyvuota iš originalo 2012-11-02. Nuoroda tikrinta 2012-12-09.
Nuorodos
redaguoti- Alžyro Prezidento svetainė
- Alžyro naujienų tarnyba Archyvuota kopija 2006-09-11 iš Wayback Machine projekto.
- Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Rekomendacija keliaujantiems į Alžyrą Archyvuota kopija 2011-01-02 iš Wayback Machine projekto.