Judita

Judita (hebr. ‏יְהוּדִית‏‎ = Yəhûḏîṯ – 'Judė', sen. gr. ′Ioυδíθ) apokrifinėje Senojo Testamento tradicijoje – pamaldi našlė, išgelbstinti miestą nuo asirų antpuolio, pagrindinė Juditos knygos veikėja.

„Judita ir Olofernas“. Karavadžo paveikslas

Kai asirų karaliaus Nabuchodonosoro karvedys Olofernas apgula Judėjos miestą Vetilujų, ir tame mieste išsenka vandens atsargos, gražuolė Judita, apsirengusi savo geriausius rūbus, pasiėmusi su savimi tarnaitę ir maisto atsargų išeina link priešo stovyklos. Ten ji prisistato jos grožio apkerėtam Olofernui ir jam pasakoja, kad atėjusi padėti užkariauti nuodėmėse paskendusį miestą ir nurodo jam tą akimirką, kai miestas Dievo bus perduotas į Oloferno rankas. Karvedys surengia Juditai puikų priėmimą, ir ši pasilieka jo stovykloje, kur maitinasi savo atsineštu maistu, o naktimis eina į slėnį, kur meldžiasi ir apsiprausia. Ketvirtą dieną Olofernas surengia puotą į kurią pakviečia ir Juditą. Jiems palapinėje pasilikus dviese, apgirtęs Olofernas, svajojantis užvaldyti Juditą, krenta į savo guolį, o Judita tada jo paties kalaviju nukerta galvą ir įdeda į krepšį su maisto atsargomis. Vidurnaktį ji kaip įprasta išeina iš stovyklos, bet paskui pasuka į savo miestą. Ten ji iškelia Oloferno galvą ant miesto sienos ir asirų pulkuose prasideda sąmyšis. Asirai priversti atsitraukti iki pat Damasko.

Juditos knyga patenka į Septuagintą, ir tiek stačiatikių, tik katalikų laikoma Senojo Testamento dalimi. Jos nepripažįsta protestantai ir judėjai.