Burgundai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Burgundai – rytų germanų gentis, kuri tikriausiai iš Skandinavijos pusiasalio emigravo į Bornholmo salą, kuri senovės skandinaviškai vadinosi Burgundarholmr („Burgundų sala“) ir iš ten į Europos žemyną. Þorsteins sagoje Víkingssonar, vesetai apsigyveno saloj, kuri vadinosi Borgundo sala t. y. Bornholmu. Alfredo Didžiojo Orosius vertime naudojamas Burgenda šalies pavadinimas. Poetas ir anktyvasis mitologas Viktoras Rydbergas (1828–1895 m.) (Mūsų tėvų dievo saga) tvirtino remdamasis anstyvu viduramžių šaltiniu Vita Sigismundi, kad burgundai išlaikė kalbinę tradiciją apie jų kilmę iš Skandinavijos.

Istorija

Genties kilmė

Burgundų skandinavišką kilmę remia vietovardžiai ir archeologiniai kasinėjimai. Daugelis šią nuomonę laiko teisinga. Tikriausiai todėl, kad Skandinavija, buvo už anktyvųjų Romos šaltinių horizonto, įskaitant Tacitą (kuris pamini tik vieną skandinavų gentį – Suiones), romėnai nenurodė iš kur kilę burgundai ir pirmieji paminėjimai nurodo juos esant į rytus nuo Reino. Jie manė, kad tai tik dar viena rytų germanų gentis.

Apie 300 m. imperatorius Valentinianas I pamini jų paramą kare su kita germanų gentim, alemanais. Tuo metu burgundai tikriausiai gyveno Vyslos baseine pagal VI a. gotų istoriką Jordaną. Praėjus kiek laiko po karo su alemanais, burgundai buvo nugalėti Fastidos, gepidų karaliaus, ir buvo sutriuškinti, beveik sunaikinti.

Po maždaug keturiasdešimt metų burgundai vėl pasirodo. Po to, kai Stilichas patraukė karius kautis su Alariko I vizigotais 406–408 m., prasidėjo Völkerwanderung t. y. germanų migracija, kai šiaurinės gentys persikėlė per Reiną ir įsiveržė į Romos imperiją. Tarp jų buvo alanai, vandalai, svebai ir tikriausiai burgundai, kurie patraukė į vakarus ir įsikūrė Reino slėnyje.

Tuo metu buvo draugiški santykiai tarp burgundų ir hunų. Buvo hunų paprotys moterims dirbtinai pailginti kaukoles tvirtai aprišant kaukoles kūdikio amžiuje. Germanų kapai kartais randami su tokiom kaukolėm ir hunų ornamentais, bet į vakarus nuo Reino tik burgundų kapai turi daug tokių kaukolių.

Ankstyvieji santykiai su romėnais

Iš pradžių jų tarpusavio santykiai buvo audringi: romėnai naudodavosi burgundais apsiginti nuo kitų germanų genčių, bet patys burgundai irgi plėšikaudavo pasienyje ir bandydavo išplėsti savo įtaką.

Karalystės

411 m. burgundų karalius Gundaharas ar Gundikaras su Goaru, alanų karaliumi, pasodino į sostą jiems paklusnų imperatorių Joviną. Su jo autoritetu Gundaharas įsikūrė kairiajam Reino krante ir įkūrė pirmąją burgundų karalystę, kuri klestėjo iki 437 m.

Vėliau burgundai atkūrė valstybingumą, įkurdami antrąją burgundų karalystę, kuri egzistavo iki 534 m., kol buvo nugalėta Frankų karalystės ir įjungta į jos sudėtį. Burgundų gyvenamos vietos ir karalystės teritorijos vėliau tapo žinomos kaip Burgundija.

Religija

Kažkur rytuose burgundai priėmė Arijaus krikščionybės formą, o tai kėlė Vakarų Romos imperijos katalikų nepasitikėjimą. Nesutarimas išnyko apie 500 m., kai Gundobadas, vienas paskutiniųjų burgundų karalių, palaikė glaudžius asmeninius ryšius su Avitu, Vienės vyskupu. Be to jo sūnus ir įpėdinis Zigizmundas buvo katalikas ir yra daug įrodymų, kad daug burgundų atsivertė į katalikybę, įskaitant valdančios šeimos keletą moterų.