Lietuvos komunistų partija

Lietuvos komunistų partija
Pirmasis sekretorius	Antanas Sniečkus (pirmas) Mykolas Burokevičius (paskutinis)
Įkurta	1918 m. spalio 1 d. (1918-10-01)
Panaikinta	1991 m. rugpjūčio 23 d. (1991-08-23)
Įpėdinė	Lietuvos demokratinė darbo partija Socialistinis liaudies frontas
Būstinė	Vilnius
Politinė ideologija	Komunizmas Marksizmas-leninizmas
Nacionalinė narystė	Sovietų Sąjungos komunistų partija (1940–1991)
Tarptautinė narystė	Komunistų internacionalas (1919–1943)
Partijos spalvos	Raudona
Partijos vėliava

LKP centro komiteto būstinė 1948–1982 m. Šiuo metu – prekybos ir verslo centras „GO9“

LKP centro komiteto būstinė 1982–1991 m. Šiuo metu – LR Vyriausybės rūmai

Lietuvos komunistų partija (LKP) – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. Lietuvoje. Valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.). Ideologija rėmėsi Karlo Markso, Frydricho Engelso ir Lenino teorijomis. Seimas 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija.

Istorija

Atsiradimas

XIX a. 8-ajame dešimtmetyje atsirado pirmieji marksistiniai rateliai, iš kurių 9-ajame susikūrė pirmosios socialdemokratinės organizacijos. Komunistų partijos pirmtakai buvo marksistai ir socialdemokratai – revoliucionieriai, kurie perėmė revoliucinės demokratijos ir liaudininkų tradicijas bei metodus, taip pat daug ką iš Lenkijos darbininkų partijos „Proletariatas“ (Lietuvoje veikė 1881–1886 m.), kuri propagavo Markso ir Lenino mokymą bei proletarinį internacionalizmą. Revoliuciniai demokratai tuo metu buvo įsimaišę į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), Lietuvos darbo sąjungą, Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją ir kitas socialdemokratines organizacijas. Pirmojo pasaulinio karo metu socialdemokratai – revoliucionieriai nutraukė ryšius su menševikiškais socialdemokratais ir 1916–1917 m. Rusijoje sukūrė pirmąsias Lietuvos bolševikų organizacijas. 1917 m. rudenį šios organizacijos reorganizuotos į RSDDP(b) (nuo 1918 m. kovo – RKP(b)) Lietuvos sekciją. Aktyvistai pradėjo leisti pirmąją bolševikišką spaudą lietuvių kalba – laikraščius „Tiesa“, „Komunistas“ ir t. t. Didžiausią indėlį Lietuvos sekcijos tapimui atskira partija įnešė Lietuvos sekcijos centrinio biuro nariai Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Z. Angarietis.

Pirmosios atskiros Lietuvos komunistinės organizacijos pradėjo kurtis 1918 m. pavasarį. 1918 m. vasarą įkurta Lietuvos ir Baltarusijos socialdemokratų darbininkų partija, vadovaujama P. Eidukevičiaus. Greitai ji užmezgė ryšius su RKP(b) Lietuvos sekcijos centriniu biuru. 1918 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje surengtas nelegalus Lietuvos socialdemokratų – revoliucionierių suvažiavimas ir įkurta Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija. Buvo planuojama, kad ji veiks Vokietijos okupacijos teritorijoje, t. y. Lietuvoje ir vakarų Baltarusijoje, užimtoje Vokietijos kariuomene 1915 m. rudenį. 1918 m. rugsėjo 15 d. prasidėjo pirmasis Lietuvos komunistinių organizacijų kongresas. Nutarta vadovautis pritaikyta Lietuvai RKP(b) programa. Tais pačiais metais Vilniuje prasidėjo pirmasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partijos suvažiavimas, kuris faktiškai tapo pirmuoju Lietuvos komunistų partijos suvažiavimu, nes Baltarusijos delegacija jame nedalyvavo. Suvažiavimas reorganizavo partiją, išrinko Centrinį komitetą, galų gale sukurta Lietuvos komunistų partija su jai priklausančiais 6 Lietuvos rajonais: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Marijampolės. Partija savo programoje tikslais paskelbė skleisti proletarinio internacionalizmo, socialistinio patriotizmo, komunizmo idėjas ir kovoti su Vokietijos okupacija, buržuazinio nacionalizmo apraiškomis bei darbininkų engimu.
LKP buvo kuriama kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis ir formuojama Rusijos komunistų (bolševikų) partijos idėjiniais-teoriniais bei organizaciniais pagrindais.

Litbelas

Lapkričio 10 d. LKP(b) Centro komitetas Vilniuje įkūrė Karinį-revoliucinį komitetą, skirtą ginkluotam sukilimui, valdžios užėmimui bei perversmui organizuoti. Lapkričio 11 d. CK nutarė apginkluoti visus Lietuvos komunistus, pagal Raudonosios Armijos pavyzdį Tarybų Rusijoje organizuoti kovotojų būrius, pastatyti ginklų sandėlius. LKP paskelbė valdžios miestuose bei kaimuose užėmimą, žemės reformą, ir darbininkų tarybų kūrimą, valdžios organus, kuriuose „dalyvaus darbininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai“ (taip buvo parašyta Centro Komiteto nutarime). Gruodžio 8 d. Vilniuje įsteigta Laikinoji Revoliucinė Darbininkų ir Valstiečių Vyriausybė (pirmininkas – V. Kapsukas), kuri savo Manifestu gruodžio 16 d. paskelbė apie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuose miestuose įvyko pirmieji vietinių Darbininkų deputatų tarybų rinkimai.

1919 m. vasario 27 d. buvo priimtas sprendimas sukurti bendrą valstybę su Baltarusija ir įkurta Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika (Litbelas). 1919 m. kovo 4–6 d. Vilniuje įvyko antrasis (jungtinis) Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijų suvažiavimas. Buvo priimtas nutarimas sujungti partijas ir įkurti vieningą Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partiją. Centro Komiteto pirmininku buvo išrinktas Vincas Mickevičius-Kapsukas, o sekretoriumi – V. Knorinas. Pradėta kova su Vokietijos ir Lenkijos kariuomene ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomene ir policija. Itin sėkmingai su komunistais Lietuvoje kovojo Povilas Plechavičius, faktiškai likvidavęs komunistų židinius Žemaitijoje.

Rugpjūčio mėnesį pralaimintys komunistai pasitraukė į pogrindį. Rugpjūčio 15 d. Kaune įkurtas Lietuvos komunistinių organizacijų centro biuras (sekretorius A. Jakševičius), kiek vėliau Lietuvos-Baltarusijos CB įkurtas ir Vilniuje (žymiausias veikėjas – K. Giedrys). Abiejų CB veiklą koordinavo LBKP CK. Jie veikė teritorijoje, užimtoje lenkų (buvusiose Gardino ir Vilniaus gubernijose), kovojo tiek su lenkų, tiek su nepriklausomos Lietuvos valdžia. Netrukus buvo sukurtas V. Kapsuko vadovaujamas Centrinis biuras nelegaliam darbui prie LBKP CK. Šis biuras turėjo ypatingą reikšmę – jis užtikrino nenutraukiamą komunistinės spaudos leidimą. Taip pat komunistai prisiėmė vadovauti stichiškai prasidėjusiam Kauno garnizono kareivių sukilimui 1920 m. vasarį, skatino darbininkus griebtis ginklų, kurti profsąjungas. Komunistai vadovavo pirmajam Lietuvos Profsąjungų suvažiavimui Kaune 1920 m. liepos 20–22 d. Tą vasarą imta ruoštis naujam ginkluotam perversmui Lietuvoje. Vis dėlto, sąlygos buvusiame Litbele labai smarkiai skyrėsi. Todėl LBKP plenumas priėmė nutarimą dėl partinių Lietuvos ir Baltarusijos organizacijų atskyrimo bei jų reorganizacijos. Didžioji dalis LBKP narių tuo metu veikė Lietuvoje ir Vilniuje, čia įvairiuose miestuose įkurti Centro Biurai, kurie 1921 m. vasario 12 d. susivienijo ir sudarė LKP CK.

1918 m. LKP turėjo 797 narius, 1919 m. – 4322, 1920 m. – 858.

LKP veikla tarpukario Lietuvoje

Po 1920–1922 m., LKP susidūrė su nemaža partijos funkcionavimo problema. Dar labiau partijos gyvenimą apsunkino prasidėjusios Lietuvos valdžios represijos, antikomunistinės opozicijos atsiradimas daugumoje Lietuvos miestų. Komunistai partijos viduje pradėjo propagandinę veiklą, nemažą pagalbą KP suteikė Komunistinis Internacionalas. 1921–1940 m. LKP buvo Komunistinio Internacionalo Lietuvos Sekcija, atstovu prie Komunistinio Internacionalo Vykdomojo Komiteto (KIVK) nuo 1921 m. liepos buvo Zigmas Aleksa-Angarietis, nuo 1923 m. jo pavaduotoju buvo V. Kapsukas (nuo 1924 m. V. Kapsukas išrinktas kandidatu į KIVK narius, nuo 1928 m. – KIVK nariu). V. Kapsuko iniciatyva 1920 m. Maskvoje įkurta Lietuvos sovietinė partinė mokykla. 1921–1936 m. ten apmokė apie 550 komunistų.

LKP Lietuvoje buvo uždrausta, veikė nelegaliai, pagrindiniai jos darbai pokario pradžioje buvo komunistinės spaudos leidimas ir propagandinė veikla, šnipinėjimas TSRS naudai ir kita antivalstybinė veikla, koordinuojama iš Maskvos per pasiuntinybę Kaune. 1926 m. rinkimus Lietuvoje laimėjo dvi didžiausios kairiosios partijos – Lietuvos Socialdemokratų Partija ir Valstiečiai liaudininkai. Be jų kita stipri jėga buvo Krikščionys-demokratai, bet LSDP ir LVL koalicija buvo pakankamai stipri, kad vestų valstybę norimu kursu. Legalizuota Komunistų Partija, pasirašytos kelios bendradarbiavimo sutartys su TSRS. Komunistai kaip legali jėga ėmė rengti mitingus, kaltinti tautininkus ir Krikščionis Demokratus organizuojant valstybinį perversmą ir pačius tautininkus kaltinti nacionalizmu bei fašizmu. 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko tautininkų organizuotas perversmas, Antanas Smetona tapo Lietuvos vadovu, daug socialdemokratų, komunistų ir komjaunuolių suimta (nuteisti 1622 komunistai ir komjaunuoliai, iš jų 146 – sušaudyti), komunistų partija vėl uždrausta. Sušaudyta dauguma Centro Komiteto narių, dėl to netrukus reikėjo rinkti naują Centro Komitetą ir reorganizuoti visą partiją dėl smarkiai sumažėjusio narių skaičiaus.

1925 m. sausį komunistų partijoje buvo 879 nariai. 1926 m. – 412, 1932 m. – 600, 1939 m. – apie 2000.

LKP sovietmečiu (1940–1989)

Sovietmečiu LKP buvo sudedamoji TSKP (iki 1952 m. vadinosi VKP; po – TSKP) dalis.

LKP 1940 m. LKP buvo lemtinga jėga, nulėmusi Lietuvos prisijungimą prie Tarybų Sąjungos. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą. 1941 m. birželio 4 d. Tarybų Sąjungos NKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl antisovietinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo kaimų seniūnai ir komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus.

A. Sniečkus 1956 m. lapkričio 16 d. prašė Tarybų Sąjungos komunistų partijos CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“, nes apie 8 tūkst. žmonių „savavališkai sugrįžo į Lietuvą“. Kadangi Lietuvos TSR KGB sekė visus grįžtančius sovietinio teroro ir naikinimo sistemos liudytojus, LKP CK sekretorius B. Šarkovas pasiūlė padauginti saugumiečių. Jie turėjo garantuoti, kad pro sudaromą draudimų ir apribojimų sieną neprasmuks nė vienas buvęs kalinys ar tremtinys, o jau įsikūrusiems (ir įsikursiantiems) Lietuvoje bus sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. 1957 m. sausio 14 d. Tarybų Sąjungos VRM sprendimu Kaunas buvo pavadintas miestu su ypatingu pasų režimu, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“. 1957 m. sausio 21 d. J. Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, pogrindininkams ir partizanams, atlikusiems bausmę, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Tiems, kurie vis dėlto grįžtų, buvo numatyta nauja bausmė – 5 metai tremties. Šis įsakas pristabdė lietuvių grįžimą, todėl Latvijoje, Gardine ir Karaliaučiaus srityje ėmė augti lietuviškos buvusių kalinių bendruomenės.

Pokario metais LKP organizavo naikintojų batalionų (liaudiškai vadinamų stribų) formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.

1945 m. LKP turėjo 3536 narius, 1950 m. – 27 753 narius, 1970 m. – 116 603, 1986 m. – 197 274.

LKP ir Lietuvos nepriklausomybė

LKP Spalio rajono komitetas, kuriame 1989 m. pab. buvo įkurta LKP (TSKP).

1989 m. gruodžio 20 d. LKP XX suvažiavimo metu LKP atsiskyrė nuo TSKP. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija. 1990–1991 m. tuo pat metu veikė su partijos atsiskyrimu nuo TSKP nesutikusi Lietuvos Komunistų partija ant TSKP platformos, vadovaujama Mykolo Burokevičiaus.

1991 m. sausio 11 d. LKP (TSKP) nusiuntė ultimatumą LR Aukščiausiai Tarybai, reikalavo vesti kovą už nepriklausomybę laikantis okupacinių LTSR ir TSRS konstitucijų (remiantis 69 LTSR Konstitucijos straipsniu: „Lietuvos TSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš TSR Sąjungos“, o TSRS Konstitucija užtikrina tas teises). Kitą dieną po ultimatumo AT vyko balsavimas, kurio metu reikalavimai buvo atmesti. Tą pačią dieną LKP (TSKP) įkūrė Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą, kurio pagrindinė užduotis buvo atkurti Lietuvos TSR ir grąžinti seną LTSR Konstituciją (keitimui prireikus, elgtis pagal tos Konstitucijos nuostatas). LKP taip pat sudarė savo vyriausybę, pasiruošusią perimti valdžią. Po sausio 13-osios įvykių Lietuvoje KP pirmasis sekretorius M. Burokevičius kelis kartus viešai pasisakė už ginkluoto valstybinio perversmo būtinybę, dėl ko LKP buvo apkaltinta valstybinio perversmo organizavimu ir uždrausta. Rugpjūčio 22 d. LKP vadovams ir keliems aktyvistams pateikti kaltinimai dalyvavimu Sausio įvykiuose (tarp jų ir pirmajam sekretoriui). 1999 m. rugpjūčio 23 d. M. Burokevičius su dar keliais aktyvistais nuteistas kalėti 12 metų už žudynių ir valstybinio perversmo organizavimą.

Struktūra ir vadovybė

LKP CK pirmieji sekretoriai

• Pranas Eidukevičius (1918–1919 m.),
• Vincas Mickevičius-Kapsukas (1919–1920 m.; 1919 m. Lietuvos – Baltarusijos TSR I sekretorius),
• Karolis Požėla (1920–1926 m.),
• Antanas Sniečkus (1926–1931 m.),
• Motiejus Šumauskas (1931–1936 m.),
• Antanas Sniečkus (1936–1974 m.),
• Petras Griškevičius (1974–1987 m.),
• Ringaudas Bronislovas Songaila (1987–1988 m.),
• Algirdas Brazauskas (1988–1990 m.),
• Mykolas Burokevičius (1990–1991 m.)

LKP CK biuras

Nariai (1986 m. duomenimis):

Narys	Nuo	Iki
Michailas Afoninas	1953	1956
Vasilijus Aronovas	1952	1954
Vytautas Astrauskas	1981
Vladas Augustinaitis	1954	1956
Albertas Barauskas	1956	1982
Antanas Barkauskas	1961	1985
Juozas Bartašiūnas	1944	1949
Juozas Bernatavičius	1986
Feliksas Bieliauskas	1950 1958	1954 1963
Algirdas Brazauskas	1977
Valerijus Charazovas	1967	1978
Aleksandras Česnavičius	1962	1966
Aleksejus Čistiakovas	1949	1952
Nikolajus Dybenka	1978
Algirdas Ferensas	1967
Stasys Filipavičius	1950	1952
Mečislovas Gedvilas	1940	1956
Piotras Gladkovas	1941	1941
N. Gorlinskis	1949	1949
Nikolajus Gridinas	1941	1944
Juozas Grigalavičius	1941	1946
Petras Griškevičius	1971
Nikolajus Gusevas	1952	1954
Aleksandras Gudaitis-Guzevičius	1940	1949
A. Isačenka	1944	1946
D. Jefimovas	1945	1946
Alfonsas Kairelis	1982
Ksaveras Kairys	1960 1967	1962 1984
P. Kapralovas	1949	1952
Marijonas Kenevičius	1954	1958
Piotras Kondakovas	1952	1954
Piotras Levickis	1956	1958
Kazimieras Liaudis	1944	1960
Kazimieras Mackevičius	1971	1977
Juozas Maniušis	1955	1981
Icikas Meskupas	1940	1942
Vladislovas Mikučiauskas	1984
Vasilijus Morozovas	1941
Anatolijus Moskvinovas	1950	1952
Vladas Niunka	1944	1961
Jonas Novickas	1960	1964
Eduardas Ozarskis	1946 1953	1950 1960
Justas Paleckis	1940	1967
Juozas Petkevičius	1986
Vasilijus Pisarevas	1949	1954
Borisas Popovas	1961	1967
Kazys Preikšas	1940	1954
Antanas Raguotis	1952	1953
Vytautas Sakalauskas	1976 1985	1984
Antanas Sniečkus	1940	1974
Ringaudas Songaila	1962
Borisas Šarkovas	1956	1961
Lionginas Šepetys	1976
Petras Šileikis	1986
Motiejus Šumauskas	1949 1953	1952 1976
Daniilas Šupikovas	1940	1952
Aleksandras Trofimovas	1946	1952
Jonas Vildžiūnas	1953	1954
Genrikas Zimanas	1958	1962

LKP CK sekretoriatas

LKP CK sekretoriais partijos egzistavimo laikotarpiu buvo:

• Antanas Sniečkus, 1-asis sekretorius – iki mirties 1974 m.,
• Icikas Meskupas (Adomas), 2-asis sekretorius 1940–1942 m.,
• Kazys Preikšas, sekretorius propagandai 1940–1948 m.,
• Nikolajus Gridinas, sekretorius kadrams 1944–1945 m.,
• Antanas Petrauskas, sekretorius maisto pramonei 1941 m.,
• Michailas Čiblis, sekretorius pramonei 1941 m.,
• Aleksandras Zubovas, sekretorius transportui 1941 m.,
• Vladas Niunka, 2-asis sekretorius 1944 m. balandžio-gruodžio mėn.; sekretorius propagandai ir agitacijai 1948–1961 m.,
• Aleksandras Isačenka, 2-asis sekretorius 1944–1946 m.,
• Mykolas Junčas-Kučinskas, sekretorius kadrams 1945–1946 m.,
• Kazimieras Liaudis, 3-asis sekretorius 1945–1947 m.; 2-asis sekretorius 1953–1954 m.,
• Eduardas Ozarskis, sekretorius pramonei ir transportui 1947–1950 m.,
• Aleksandras Trofimovas, 2-asis sekretorius 1946–1952 m.,
• Daniilas Šupikovas, sekretorius kadrams 1947–1950 m.,
• Anatolijus Moskvinovas, sekretorius 1950–1952 m.,
• Stasys Filipavičius, sekretorius 1950–1952 m.,
• Feliksas Bieliauskas, sekretorius 1951–1952 m.,
• Vasilijus Aronovas, 2-asis sekretorius 1952–1953 m.,
• Motiejus Šumauskas, 2-asis sekretorius 1954–1956 m.,
• Alfonsas Gailevičius, sekretorius 1954 m.,
• Juozas Maniušis, sekretorius 1955–1967 m.,
• Borisas Šarkovas, 2-asis sekretorius 1956–1961 m.,
• Michailas Afoninas, sekretorius 1956–1957 m.,
• Albertas Barauskas, sekretorius 1957–1965 m.,
• Antanas Barkauskas, sekretorius 1961–1975 m.,
• Ringaudas Songaila, sekretorius 1962–1981 m.; 1-asis sekretorius 1987–1988 m.,
• Borisas Popovas, 2-asis sekretorius 1964–1967 m.,
• Valerijus Charazovas, 2-asis sekretorius 1967–1978 m.,
• Algirdas Ferensas, sekretorius 1967–1977 m.,
• Petras Griškevičius, 1-asis sekretorius 1974–1987 m.,
• Lionginas Šepetys, sekretorius 1975–1989 m.,
• Algirdas Brazauskas, sekretorius 1977–1988 m.; 1-asis sekretorius 1988–1989 m.,
• Nikolajus Dybenka, 2-asis sekretorius 1978–1986 m.,
• Vytautas Astrauskas, sekretorius 1981–1988 m.,
• Nikolajus Mitkinas, 2-asis sekretorius 1986–1988 m.,
• Stanislovas Giedraitis, sekretorius 1988–1989 m.,
• Vladimiras Beriozovas, 2-asis sekretorius 1988–1990 m.,
• Bronislovas Zaikauskas, sekretorius 1988–1989 m.,
• Valerijonas Baltrūnas, sekretorius 1989 m.,
• Kęstutis Glaveckas, sekretorius 1989–1990 m.,
• Justas Vincas Paleckis, sekretorius 1989–1990 m.,
• Povilas Gylys, sekretorius 1990 m.,
• Gediminas Kirkilas, sekretorius 1990 m..

Suvažiavimai

• XX – 1989 m. gruodžio 19–23 d.

Žymiausi veikėjai

• Vincas Mickevičius-Kapsukas,
• Karolis Požėla,
• Juozas Greifenbergeris,
• Kazys Giedrys,
• Rapolas Čarnas,
• Justas Paleckis,
• Antanas Sniečkus,
• Motiejus Šumauskas,
• Petras Griškevičius,
• Algirdas Brazauskas.

Nuorodos

• „Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939–1940 m.“ (straipsnis)
• Nusikalstama okupacinės politikos sistema – okupacinių politinių ir visuomeninių struktūrų vaidmuo ir kolaboravimas su jomis 1940–1941 m.^{[neveikianti nuoroda]} (išvados)
• Nusikalstama okupacinės politikos sistema – okupacinių(represinių) struktūrų vaidmuo ir kolaboravimas su jomis 1944–1953 m.^{[neveikianti nuoroda]} (išvados)