Trojos karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Trojos karas – dešimt metų trukęs legendinis karas, vienas iš pagrindinių įvykių graikų mitologijoje, turėjęs didelę įtaką antikinei kultūrai (literatūra, dramaturgija). Homero „Iliadoje“ aprašomi 51 dienos įvykiai iš dešimt metų trukusio karo graikams (vadinamiems achajais) apgulus Trojos miestą. Trojos karas minimas ir „Odisėjoje“, o vėliau – Vergilijaus „Eneidoje“. „Odisėjoje“ aprašoma vieno iš graikų kariuomenės vadų – Odisėjo – kelionė namo. Vėliau sukurta meninių ir animacinių filmų apie Trojos karą.

Trojos karo istoriškumas

Antikos autoriai karą laikė tikru istoriniu įvykiu ir manė jį vykus 10 kartų iki dorėnų įsiveržimo į Graikiją, tai yra apie 1334–1135 m. pr. m. e. Eratostenas nurodo dažniausiai minimą datą – 1184 m. pr. m. e. Sakoma, kad miestas buvo prie Dardanelų sąsiaurio.

Naujaisiais laikais prancūzų keliautojas Lechevalier 1791 m. nusprendė, kad Troja stovėjusi dabartinio Bunarbašio kaimo, kurio pavadinimas reiškia „šaltinių aukštuma“, vietoje, nes „Iliadoje“ kalbama, kad Troja stovi tarp dviejų upių, kurių vandenys teka į Skamandro upę. Vienos upės vanduo visada karštas, garuoja, o kitos – ledinis, šaltas.

Šiose vietose vykdęs kasinėjimus Henrikas Šlymanas 1870 m. atrado, kaip jis spėjo, Trojos griuvėsius. Šis atradimas atnaujino debatus dėl Homero aprašytų įvykių istoriškumo.

Vienas iš archeologinių sluoksnių rodo miesto sunaikinimą. Tai galėjo įvykti bronzos amžiuje, Mikėnų kultūros klestėjimo laikotarpiu. Laikas nustatytas pagal keramiką ir kitus radinius. Archeologiniai kasinėjimai rodo Troją buvus dideliu prekybos centru, ypač prieš spėjamą karą. Tiesioginis karo siejimas su rastais griuvėsiais yra abejotinas. Laiko nustatymas yra labai ginčytinas, nes toje pačioje vietoje yra rastos bent kelios gyvenvietės, ir patikimų archeologinių duomenų, rodančių, kad toks karas išties vyko, nėra.

Daugelis tyrinėtojų teigia, kad Homero Trojos kare supinami įvairūs Graikijos ir jos kaimynų nesutarimai dėl teisės valdyti Dardanelus. Neatmetamas spėjimas, kad Homeras savo pasakojimą galėjęs grįsti iš tiesų vykusiu karu, nors kada ir kaip vykusiu, nėra nustatyta.

Karo apžvalga

Karą sukėlė Spartos karaliaus Menelajo žmonos Helenės, arba Elenos, pagrobimas. Helenę pagrobė Paris. Ši pagrobimo istorija yra grįsta kitu mitu apie Pario teismą, kai jis dar buvo niekam nežinomas piemuo Idos kalno papėdėje. Per jūrų deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo vestuves nesantaikos deivė Eridė prie durų paliko obuolį su užrašu „Gražiausiajai“. Dėl obuolio susiginčijo trys deivės: Afroditė, Hera ir Atėnė. Dzeusas teisėju paskyrė Parį. Kiekviena deivė stengėsi palenkti Parį į savo pusę, žadėdama jį gausiai apdovanoti. Paris galėjo rinktis vieną iš trijų: Heros siūlytą viešpatavimą visoje Azijoje ir jos turtus, Atėnės siūlytą išmintį ir nenugalimumą arba Afroditės siūlytą gražiausios moters meilę. Paris pasirinko Afroditės pasiūlymą.

Pagrobus Menelajo žmoną, šis į pagalbą pasišaukė savo brolį Argo ir Mikėnų karalių Agamemnoną, kurio vadovaujami achajai susivienijo ir pakilo į karą, siekdami sugriauti Troją ir grąžinti Menelajui žmoną.

Prie žygio, kuriam buvo parengtas milžiniškas laivynas, prisijungė daugelis Graikijos didvyrių, tarp jų ir Achilas bei Odisėjas, o Agamemnonas įsakė į Troją siųsti milžinišką laivyną, t. y. 1000 kareivinių laivų. Apsupę Troją, Menelajas ir Odisėjas siūlė Trojos karaliui Pariui grąžinti Helenę, tačiau trojėnai atsisakė. Homero „Iliados“ veiksmas prasideda paskutiniaisiais Trojos apsiausties metais. Achajų galingiausias karys Achilas supyko dėl vado Agamemnono iš jo pagrobtos vergės Briseidės ir atsisakė eiti į mūšį su savo kariais. Graikams pralaimint Achilo draugas Patroklas, apsirėdęs Achilo šarvais, vedė Achilo kariuomenę į mūšį, kuriame žuvo: Patroklą nukovė (perpjovė jam gerklę) vyriausiasis Priamo sūnus Hektoras. Achilas iškvietė Hektorą į dvikovą ir ji nukovė. Vėliau Achilas nukovė Priamo sąjungininkus – amazonių karalienę Pentesilėją ir Etiopijos karalių Memnoną, bei pats žuvo nuo Pario paleistos strėlės, kuri pataikė jam į kulną.

Po dvylikos metų apsiausties Troja buvo užimta. Tam pasitarnavo Odisėjo patarimu sukonstruotas milžiniškas arklys, kurį achajai pastatė neva kaip auką Atėnei. Apsimetę, kad pasitraukia, graikai išplaukė su visu savo laivynu, pajūryje palikę arklį. Švęsdami pergalę trojėnai nepaisė žynio Laokoono perspėjimų ir arklį įsivežė į Troją, o jo viduje pasislėpę graikai naktį atvėrė vartus ir įleido grįžusią graikų kariuomenę. Troja buvo sugriauta, jos karališkoji šeima buvo pabėgusi, išžudyta arba paimta į vergovę.

Graikų didvyrių grįžimas namo buvo ilgas ir kupinas įvairių nuotykių. Odisėjo grįžimą Homeras aprašo „Odisėjoje“.

Trojos karo dalyviai

Achajus ir trojėnus palaikė skirtingos dievų grupės:

Achajų pusėje	Trojos pusėje
Asklepijas Atėnė Hesas Hera Hermis Poseidonas	Afroditė Arėjas Artemidė Apolonas Leto Skamandras

Pilnesnis Trojos karo dalyvių sąrašas, įtraukiant ir mirtinguosius

Vikiteka: Trojos karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga