Kenija

Kenijos Respublika suah. Jamhuri ya Kenya angl. Republic of Kenya
Vėliava Herbas
Himnas: „O, visos kūrinijos dieve“
Kenija žemėlapyje
Valstybinė kalba	suahelių, anglų
Sostinė	Nairobis
Didžiausias miestas	Nairobis
Valstybės vadovai  • prezidentas  • -  • -	William Ruto - -
Plotas  • Iš viso  • % vandens	582 650 km2 (47) 2,3 %
Gyventojų  • 2017  • Tankis	48 466 928 (29) 59,57 žm./km2 (111)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2019 237,07 mlrd. $ (61) 1 200 $ (170)
Valiuta	Kenijos šilingas
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC +3 nėra
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	nuo Jungtinės Karalystės 1963 m. gruodžio 12 d.
Interneto kodas	.ke
Šalies tel. kodas	+254

Kenijos Respublika (Kenija) – valstybė Rytų Afrikoje. Ribojasi su Etiopija, Somaliu, Pietų Sudanu, Tanzanija, Uganda ir Indijos vandenynu.

Kenijos šalies pavadinimas kilo nuo Kenijos kalno, reiškiančio „baltas“. Kenijos kalno viršukalnė (5199 m virš jūros lygio) nuolat skendi baltuojančiuose debesyse.

Istorija

Dar žiūrėti: Svahilių civilizacija, Afrikos Didžiųjų ežerų valstybės

Kenija yra laikoma žmonijos lopšiu, kur prieš 4 mln. metų susiformavo hominidai. Maždaug prieš 5 tūkst. metų į Rytų Afriką iš šiaurės ėmė masiškai keltis nauji gyventojai, kurie asimiliavo vietinius medžiotojus rinkėjus ir atsinešė gyvulių augintojų kultūrą. Manoma, kad tai buvo kušitų kalbomis kalbėję gentys, dabartinių somalių protėviai. Vadinamojo pastoralinio neolito (angl. pastoral neolitic) laikotarpiu Kenijoje klestėjo Elmenteitos kultūra (XIII a. pr. m. e.-VIII a.). Apie V a. pr. m. e. migracijų metu Viktorijos ežero pakrantėse pasirodė pirmieji bantai, kurie čia sukūrė pažangią Urevės kultūrą. Jos kūrėjai mokėjo apdirbti geležį ir buvo sėslūs žemdirbiai. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jie išplito po vakarų Keniją, kur asimiliavo senuosius gyventojus kušitus.

Ikikolonijinė Kenija plėtojosi kaip du atskiri regionai, atskirti retai gyvenamų savanų. Kenijos rytinė dalis, prisiglaudusi prie Indijos vandenyno, priklausė Svahilių krantui, ir čia vystėsi musulmoniška Svahilių civilizacija. Jai būdingi prekybiniai miestai-valstybės, kurie pradėjo kurtis X a. aktyviai dalyvaujant persų ir arabų pirkliams. Šie atnešė čia islamą, o miestuose darniai maišėsi musulmonų ir vietinės afrikietiškos tradicijos. To maišymosi rezultatas – visoje pakrantėje paplitusi kreolinė svahilių kalba. Svarbiausi prekybiniai sultonatai Kenijos teritorijoje buvo Patė, Lamu, Manda, Malindis, Mombasa ir kt. Jie užmezgė simbiotinius ryšius su giliau žemyne gyvenusiomis bantų tautelėmis: pokomais, midžikendais, kikujais, kambais ir pan.

Kitas kultūrinis regionas buvo Kenijos vakarinė dalis, prisiglaudusi prie Viktorijos ežero. Dėl palankių gamtinių sąlygų gyventojų tankumas čia buvo ypač didelis, o svarbiausia etninė grupė Kenijos teritorijoje buvo luhijai, pasidalinę į keliolika genčių. Sekdami kitų bantų genčių dabartinės Ugandos teritorijoje (tokių kaip Buganda, Busoga ir kt.) pavyzdžiu, luhijai susivienijo į didelę gentinę karalystę, valdomą vadų, tituluojamų nabongo. Suvienijimą įvykdė vangų gentis, todėl ši karalystė dar vadinama Vanga. Jos įkūrimas žodinėje tradicijoje keliamas į XII a., tačiau mokslininkai linkę jį kelti į gerokai vėlesnius laikus, XVII a., kuomet susiformavo dauguma Afrikos Didžiųjų ežerų valstybių.

XV-XVII a. į bantų gyvenamas teritorijas prie Viktorijos ežero ir į Riftinį slėnį iš šiaurės migravo gyvulių augintojai nilotai (luo), kurie maišėsi su vietos gyventojais ir labai pakeitė vietos visuomenės struktūrą. Jie asimiliavo daug bantų genčių. Dalis jų (pvz. luo) perėmė sėslų gyvenimo būdą ir tapo žemdirbiais. Kita dalis (masajai, kalendžinai, samburu) išlaikė pastorališką gyvenseną.

Pirmieji europiečiai (portugalai) Kenijos pakrantėje pasirodė 1498 m. XVI a. pradžioje jie, turėdami pranašesnius ginklus, sunaikino klestinčius svahilių miestus ir islamišką viduramžių civilizaciją. Nuo tada jie formaliai traktavo regioną kaip Portugalijos Rytų Afriką. XVII a. musulmonų įtaką Svahilių krante atkūrė Omano imperija ir vėliau nuo jos atsiskyręs Zanzibaro sultonatas, kurio sostinė buvo dabartinėje Tanzanijoje. Siekdamas kontroliuoti prekybą tuometiniame pasaulyje paklausiomis afrikinėmis prekėmis ir juodaodžiais vergais, Zanzibaras plėtė įtaką į žemyną, o ypač – į Afrikos didžiųjų ežerų valstybes krašto gilumoje. Svarbiomis prekybinėmis tarpininkėmis tapo savanose gyvenusios kikujų, kambų, masajų gentys, aptarnavusios karavanų kelius.

Nuo XIX a. vidurio Rytų Afrika domino Europos valstybes, ypač britus ir vokiečius, kurie siuntė čia ekspedicijas. 1886 m. jie pasidalino Zanzibaro kontroliuojamą Svahilių krantą, ir būsimoji Kenijos pakrantė 1890 m. perėjo Britų imperijai. Čia įkurtas Rytų Afrikos protektoratas, kuriam greitai perėjo ir savanų zona. 1894 m. britai protektoratu paskelbė Ugandą, kuriai buvo priskirtos didelės teritorijos dabartinėje Vakarų Kenijoje, taigi visa Vangos karalystė. 1902 m. perbraižant protektorato sienas, Vangos karalystė perėjo Rytų Afrikos protektoratui, kuris 1920 m. tapo Kenijos kolonija.

Kenija tapo nepriklausoma 1963 m. gruodžio 12 d.

Politinė sistema

Kenija yra demokratinė respublika, kur prezidentas yra valstybės, vyriausybės ir daugiapartinės sistemos galva. Nuo 2022 m. šaliai vadovauja William Ruto.

Geografija

Taip pat žr.: Sąrašas:Kenijos miestai.

Savanos Masai Maros regione

Valstybė įsikūrusi Rytų Afrikoje, Indijos vandenyno pakrantėje. Didžiąją šalies dalį užima Rytų Afrikos plokščiakalnis (vidutinis aukštis 500–1500 m), palaipsniui besileidžiantis link vandenyno pakrantės, greta kurios driekiasi lygumų juosta. Kranto linija nelabai vingiuota, šalia kranto yra nedidelis Lamu salynas. Centrine šalies dalimi driekiasi Rytų Afrikos lūžių juosta, pasižyminti ryškiais grabenais ir Gregorio riftu, kuriame telkšo ežerai. Grabenų pakraščiuose iškyla aukšti kalnagūbriai, siekiantis 3000–4000 m aukštį (aukščiausia vieta – užgesęs Kenijos ugnikalnis, 5199 m).

Kenijoje gausu ežerų: vakariniame pasienyje telkšo didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero dalis, o rifte telkšo virtinė šarmingų ežerų – Turkana, Nakuru, Naivaša, Bogorija, Natronas, Elmenteita, Magadis, Baringas. Upių tinklas retas. Rytuose link vandenyno teka Tana ir Galana, taip pat Džubos intakas Evaso Ngiras. Nenuotakiam Turkanos baseinui priklauso Turkvelas ir Kerijas, o vakarinę dalį užima Nilo baseinas (Mara, Nzoja, Guča). Kenijos kalno šlaituose yra ledynų.

Vakarinę ir pietvakarinę šalies dalį užima savanos bei tropiniai retmiškiai, šiaurės rytuose būdingos sausringos savanos ir pusdykumės. Kalnų šlaituose auga visžaliai tropiniai miškai, aukščiau pereinantys į drėgnas lobelijų ir žilių aukštikalnių pievas. Didelė dalis Kenijos teritorijos yra paskelbta saugomomis teritorijomis (Kenijos kalno, Rytų Cavo, Vakarų Cavo, Nairobio ir kt. nacionaliniai parkai, Masai Maros rezervatas).

Klimatas

Kenijoje būdingas subekvatorinis klimatas su ryškiu lietinguoju laikotarpiu nuo kovo iki gegužės ir trumpesniu lietaus sezonu spalį–lapkritį. Vidutinės mėnesio oro temperatūros pakrantėje laikosi apie 24–27 °C, kalnuose 12–18 °C, vakaruose 22–24 °C. Kalnuose ir plokščiakalniuose per metus vidutiniškai iškrenta 1500–2000 mm kritulių, sausringiausia yra šiaurės rytuose (250 mm).

Ekonomika

Didelė dauguma Kenijos gyventojų susitelkusi žemės ūkyje. Auginami kokosai, ananasai, kišju riešutai, medvilnė, cukranendrės, kava, arbata, sizalis, skaistenis, kukurūzai, kviečiai. Daugiausia šalies ploto užima dykuma, kurioje ganoma daug galvijų. Kenija taip pat parduoda kiaušinius, pieno produktus, kiaulieną, naminius paukščius. Šalis taip pat gamina plastiką, baldus, cigaretes, odą, tekstilės produktus, perdirbtą naftą, maisto produktus, cementą, gaminius iš metalo. Ekonomikos augimas yra varžomas korupcijos, hidroelektrinių bei jų energijos trūkumo.

Pagrindinės iškasenos yra klinčių, sodos pelenai, auksas, druska, titanas. Kenija traukia turistus savo paplūdimiais, įvairia laukine gyvūnija, kuri yra saugoma Tsavo nacionaliniame parke.

Kenijos pagrindiniai eksporto produktai yra arbata bei kava. Importuojami įvairūs mechanizmai, transporto įranga, plataus vartojimo prekės, nafta, bei jos produktai. Pagrindiniai mainų partneriai yra Didžioji Britanija, Uganda, Tanzanija, Jungtiniai Arabų Emyratai.

Kenijos populiacijos augimas lenkia ekonomikos augimą. Tai lemia didelį biudžeto trūkumą bei nedarbą.

Šalyje veikia pagrindinė Kenijos oro linijų bendrovė Kenya Airways.

Demografija

Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas (2003 m. apskaičiavimai): 85,1 % (90,6 % vyrams, 79,7 % moterims). Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė, skaičiuojant nuo gimimo (2009 m. apsk.): 57,86 metų (57,49 m. vyrams, 58,24 m. moterims).

Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. apskaičiavimai) :

• 0-14 metų: 42,3 % (8 300 393 berniukų ir 8 181 898 mergaičių)
• 15-64 metų: 55,1 % (10 784 119 vyrų ir 10 702 999 moterų)
• virš 65 metų: 2,6 % (470 218 vyrų ir 563 145 moterų)

AIDS paplitimas tarp suaugusiųjų yra 6,7 %. Mirčių nuo AIDS per metus – 150 000 (2003 apsk.)

Etninės grupės

Kenijos gyventojas

Kenija pasižymi didele etnine įvairove. Didžioji gyventojų dalis priklauso bantu grupėmis. Jos išsidėstę trijose atskirose zonose: šalies pakrantėje (svahiliai, midžikendai, pokomai, taitai ir tavetai), šalies centrinėje dalyje aplink Kenijos kalną (kikujai, kambai, embai, merai, mberiai) ir prie Viktorijos ežero (luhjai, subai, kisijai, kurijai).

Svarbią vietą šalies demografijoje užima nilotų tautos, kurie gyvena vakarinėje šalies dalyje. Tarp jų luo ir kalendžinai yra perėmę sėslų gyvenimo būdą, o turkanai, samburu, masajai užsiima ganykline gyvulininkyste.

Tik 2% Kenijos gyventojų sudaro kušitų kalbomis kalbančios tautos (oromai, somaliai, aviriai, elmolai, rendiliai), kurios gyvena didžiulėje retai apgyvendintoje Kenijos rytinėje dalyje. Tik 1 % gyventojų yra kilę ne iš Afrikos: arabai, indai, europiečiai.

Pagal 2009 m. gyventojų surašymo duomenis, didžiausios šalies etninės grupės yra šios: kikujai 17%, luhjai 14%, kalendžinai 13%, luo 10%, kambai 10%, kisijai 6%, midžikendai 5%, merai 4%, turkanai 2.5%, masajai 2.1%. Be gimtosios kalbos, dauguma šalies gyventojų taip pat kalba ir angliškai ar svahilių kalba, kurios yra valstybinės kalbos ir lingua franca Kenijoje.

Religija

Pasiskirstymas pagal religijas
religija			procentas
Protestantai			45 %
Romos katalikai			33 %
Musulmonai			10 %
Vietinių religijų atstovai			10 %
Kiti			2 %

Didžioji dalis Kenijos gyventojų yra krikščionys. 45 % laiko save protestantais, 33 % – Romos katalikais. Taip pat apie 10 % gyventojų yra musulmonai. ir dar 10 % yra vietinių religijų atstovai. Tiesa, skirtingi religijų paplitimo apskaičiavimai pateikia labai skirtingus duomenis. Pavyzdžiui, pasak kai kurių šaltinių, musulmonai sudaro nuo 20 % iki 45 % Kenijos populiacijos.

60 % musulmonų populiacijos gyvena Pakrantės provincijoje, kur jie sudaro 50 % vietinės populiacijos. Vakarinėje Pakrantės provincijos dalyje vyrauja krikščionybė. Šiaurinėje Rytų provincijos dalyje gyvena 10 % šalies musulmonų ir ten jie sudaro daugumą. Neskaitant nedidelės somaliečių populiacijos Nairobyje, likusioje valstybės dalyje dominuoja krikščionybė.

Kita informacija

Vikižodynas

• Kenijos ryšiai
• Kenijos transportas
• Kenijos karinės pajėgos
• Kenijos tarptautiniai santykiai
• Kenijos šventės