Glazūra

Glazūruotas keramikinis indas

Vaza tapytu glazūruotu paviršiumi (kompozitas).
Iranas, XVI a.

Viršutinėje dalyje pelenų glazūra glazūruotas indas.
Japonija, 1852 m.

Kitos reikšmės – Glazūra (reikšmės).

Glazūra – plona stikliška danga formuojama ant keramikos, porceliano ar akmens masės gaminių. Užlydoma degimo metu, naudojama gaminiams dekoruoti, suteikti spalvą, žvilgesį ar matinį efektą, sudaryti vandeniui nelaidų sluoksnį, sutvirtinti paviršių.
Įvairios glazūros plačiai naudojamos kasdienėje aplinkoje: grindų bei sienų plytelėms, sanitariniams gaminiams, vonios bei virtuvės įrangai, indams.

Sudėtis

Glazūrose pirmiausia naudojamas silicis, kurio pagrindu formuojamas stikliškas paviršius, ir keraminis lydalas suskystinantis paviršinį padengiamo paviršiaus sluoksnį. Mišinio lydymosi temperatūrą mažina kalcis, boro oksidas. Aliuminio oksidas sukietina glazūros paviršių, padeda geriau prisitvirtinti. Spalvai, metališkam ar kitokiam vizualiniam efektui išgauti naudojami įvairių metalų oksidai bei karbonatai: geležies, vario, kobalto, chromo, alavo, cirkonio, švino.

Glazūrų tipai

Svarbiausios tradicinių glazūrų grupės vadinamos pagal keraminį lydalą:

• Švino glazūra – žvilganti, permatoma po degimo procedūros, kuriai reikalinga apie 800°C temperatūra. Žinoma ir naudojama apie 2000 metų Europoje, Kinijoje bei Viduržemio jūros regione.
• Alavo glazūra – padengia baltu nepermatomu sluoksniu.
• Druskos glazūra – gaminama natrio chlorido (valgomosios druskos) pagrindu, daugiausia naudojama akmens masės gaminiams.
• Pelenų glazūra – gaminama medienos ar augalų pelenų pagrindu, kuriuose gausu kalio ir kalkių.
• Lauko špato glazūra – naudojama porcelianui.

Modernaus medžiagų mokslo sukurtų technologijų dėka išrasta daugybė kitų glazūrų, kurios nepriskiriamos tradicinėms.

Poveikis organizmams ir aplinkai

Spalvotoms bei metališkoms glazūroms gaminti naudojami sunkieji metalai įvairių oksidų pavidale. Esant net mažam mechaniniam glazūros paviršiaus pažeidimui, nekokybiškam padengimui ar dengimui pažeidžiant technologinius reikalavimus, per sąlytį su šiltu vandeniu ar rūgštimis šie patenka į aplinką, maistą, organizmus. Šių junginių į aplinką bei organizmus gali patekti ir dirbant su glazūromis garų ar dulkių pavidalu: atliekant apdailos darbus, dirbant glazūros bei glazūruotų produktų gamybos pramonėje. Dalis glazūrose naudojamų metalų gali sukelti įvairaus sunkumo alerginių reakcijų, reprodukcinės ar nervų sistemos pažeidimų. Švinas ir chromas yra du toksiški organizmuose besikaupiantys sunkieji metalai plačiausiai naudojami glazūrose. Glazūrų kokybė ir naudojimas paprastai stebimas ir reguliuojamas įvairių institucijų, ypač numatant sąlytį su maistu.

Istorija

Glazūra buvo naudojama jau senovės Egipte, Asirijoje. Lietuvoje išlikę ankstyviausi glazūruoti dirbiniai – Vilniaus katedros rūsių keraminės grindų plytelės (XIV a.). Nuo XV a. amatininkai dirbinius puošė vienspalvėmis žalsvomis, rusvomis, gelsvomis, nuo XVI a. – kelių spalvų glazūromis. XVI a. žalia, raudona, gelsva glazūra ėmė plisti liaudies dailėje. XIX a. santūrių spalvų glazūros buvo naudojamos privačiose keramikos dirbtuvese.

1931 m. Kauno meno mokykloje įsteigus keramikos studiją, imtos naudoti redukcinės (pradininkas Pranas Brazdžius). 5 dešimtmetyje plito žvilganti redukcinė glazūra, ją naudojo Jonas Mikėnas, Liudvikas Strolis, Vaclovas Miknavičius. 6 dešimtmečio pabaigoje išpopuliarėjo matinė glazūra, savo kūriniuose ją naudojo Aldona Ličkutė, Juozas Adomanis. Šių laikų lietuvių keramikoje naudojamos visų rūšių matinės ir žvilgančios glazūros.