Valerijus Zalužnas
| Valerijus Zalužnas ukr. Валерій Залужний | |
|---|---|
| |
| Oficialus portretas, 2021 m. | |
| Gimė | 1973 m. liepos 8 d. Ukrainos TSR, Voluinės Naugardas
|
| Veikla | Ukrainos karininkas, diplomatas |
| Išsilavinimas | Ukrainos nacionalinis Ivano Černiachovskio gynybos universitetas Odesos sausumos pajėgų institutas Valstybinis universitetas „Ostroho akademija” |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Bogdano Chmelnyckio ordinas (2016 m.) | |
 Vikiteka |
Valerijus Zalužnas |
Valerijus Zalužnas (ukr. Валерій Федорович Залужний, g. 1973 m. liepos 8 d. Voluinės Naugarde, Ukrainoje) – Ukrainos karininkas, diplomatas. Generolas, kariuomenės vadas (2021–2024 m.),[1] Buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos narys.[2] Ukrainos didvyris (2024 m.).[3] Nuo 2024 m. – Ukrainos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje.
Rusijai 2022 m. užpuolus Ukrainą, pelnė tarptautinį pripažinimą už efektyvų vadovavimą šalies gynybai ir sugebėjimą „prisitaikyti prie greitai kintančio mūšio lauko”.[4] 2022 m. žurnalo „Time” įtrauktas į „100 įtakingiausių pasaulio žmonių” sąrašą.[5]
Ukrainos žiniasklaidos pramintas „Geležiniu generolu”.[6]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Gimė kariškio šeimoje sovietų karinėje bazėje Voluinės Naugarde (dabar Zviagelis). 1993 m. su pagyrimu baigė Voluinės Naugardo mašinų gamybos technikumą, įstojo į Odesos sausumos pajėgų institutą (dabar Odesos karo akademija). 1997 m. institutą baigė, pradėjo karininko karjerą: buvo būrio, kuopos, vėliau – bataliono vadas. 2005 m. įstojo ir po dviejų metų su aukso medaliu baigė Ukrainos nacionalinę gynybos akademiją Kijeve (dabar Ukrainos nacionalinis Ivano Černiachovskio gynybos universitetas).[7]
2007 m. paskirtas Sausumos pajėgų 13-ojo armijos korpuso 24-osios atskirosios mechanizuotos brigados Javorive (Lvovo sritis) štabo viršininku – vado pirmuoju pavaduotoju. 2009–2012 m. tarnavo 13-ojo armijos korpuso 51-osios atskirosios mechanizuotos brigados vado pareigose. Iki 2014 m. dar kartą mokėsi Ukrainos nacionaliniame Ivano Černiachovskio gynybos universitete, po jo baigimo nusiųstas į karo zoną Donbase, paskirtas „C” sektoriaus vado pavaduotoju, vėliau vadovavo įvairioms karinėms grupuotėms fronte.[7]
2017 m. buvo Sausumos pajėgų operatyvinės vadovybės „Vakarai” vado pirmasis pavaduotojas, rugpjūčio 23 d. tapo generolu majoru. 2018 m. paskirtas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jungtinio operatyvinio štabo vadovo pirmuoju pavaduotoju, 2019 m. – Sausumos pajėgų operatyvinės vadovybės „Šiaurė” vadu. 2020 m. baigė tarptautinių santykių magistro studijas Valstybiniame universitete „Ostroho akademija”. 2021 m. liepos 27 d. Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis paskyrė V. Zalužną Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Tų pačių metų rugpjūtį V. Zalužnui suteiktas generolo leitenanto, o 2022 m. kovą – generolo laipsnis.[7]
2024 m. vasario 8 d. atleistas iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pareigų.[8] Kovo 7 d. paskirtas Ukrainos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje.[9]
Asmeninis gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vedęs, su žmona Jelena turi dvi dukteris: vyresnioji tarnauja kariuomenėje, jaunesnioji mokosi medicinos.[7]
Pripažinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarptautiniai ekspertai ir analitikai pripažįsta aukštus V. Zalužno nuopelnus vadovaujant Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms prieš Rusijos kariuomenę. Jungtinių Amerikos Valstijų generalinio štabo vadų komiteto pirmininko generolo Marko Milio teigimu, V. Zalužnas „iškilo kaip karinis protas, kurio reikėjo jo šaliai”, o žurnalo „Time” nuomone, V. Zalužno pasiruošimas Rusijos invazijai ir išmintinga taktika ankstyvosiose karo fazėse „padėjo tautai apsisaugoti nuo Rusijos puolimo”.[10] Žurnalo „Politico” nuomone, V. Zalužno veiksmai įeis į Ukrainos istoriją.[11] Generolas gerbiamas ukrainiečių – jo vardu pavadintos gatvės Pokrove (Dniepropetrovsko sritis),[12] Stara Siniavoje (Chmelnyckio sritis)[13] ir Konotope (Sumų sritis),[14] jo garbei kuriamos dainos.
2023 m. sausį V. Zalužnas paaukojo gautą palikimą – 1 mln. JAV dolerių – Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.[15]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Valerijus Zalužnas, 15 min. Nuoroda tikrinta 2023-04-25.
- ↑ Указ Президента України № 325/2021 „Про зміни у складі Ради національної безпеки і оборони України”, Офіс Президента України, 2021-07-28. Nuoroda tikrinta 2023-04-25.
- ↑ Надя Пришляк, Залужний і Буданов отримали звання Героя України, УНІАН, 2024-02-09.
- ↑ 'We hit them with slingshots': Ukraine's 'iron general' shows his mettle, Financial Times, 2022-11-18. Nuoroda tikrinta 2023-04-26 (mokamas turinys).
- ↑ Mark A. Milley, Valeriy Zaluzhnyy, Time, 2022-05-23. Nuoroda tikrinta 2023-04-26.
- ↑ „Geležinis generolas Zalužnas – nauja Ukrainos žvaigždė, Delfi Žinios, 2022-08-05. Nuoroda tikrinta 2023-04-26.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 Марьян-Сергей Чупак, Железный генерал, "мутящий движ": биография Главнокомандующего ВСУ Залужного, 24 Канал, 2023-04-25. Nuoroda tikrinta 2023-04-26.
- ↑ Jurgita Kuzmickaitė, Ukrainos pajėgų vado pareigose V. Zalužną keičia O. Syrskis, Verslo žinios, 2024-02-08. Nuoroda tikrinta 2024-02-09.
- ↑ Ukraine's ex-army chief Zaluzhny appointed ambassador to UK, Le Monde, 2024-03-07. Nuoroda tikrinta 2024-06-14.
- ↑ Simon Shuster, Vera Bergengruen, Inside the Ukrainian Counterstrike That Turned the Tide of the War, Time, 2022-09-26. Nuoroda tikrinta 2023-04-26.
- ↑ David M. Herszenhorn, Paul McLeary, Ukraine’s ‘iron general’ is a hero, but he’s no star, Politico, 2022-08-04. Nuoroda tikrinta 2023-04-26.
- ↑ Вулиці Бориса Джонсона та Бориса Мозолевського: у Покрові затвердили нові назви вулиць та провулків (ОНОВЛЕНО), Нове мiсто + ТВ, 2022-05-28. Nuoroda tikrinta 2023-04-26.
- ↑ У селищі на Хмельниччині назвали вулицю на честь Валерія Залужного, Укрінформ, 2022-06-17. Nuoroda tikrinta 2023-04-26.
- ↑ У Конотопі з’явилась вулиця Валерія Залужного. Свої назви змінили ще ряд вулиць + Список, Голос Конотопа, 2023-02-17. Nuoroda tikrinta 2023-04-26.
- ↑ Залужний отримав у спадок $1 млн та пожертвував його ЗСУ, ЛІГА.Новини, 2023-01-04. Nuoroda tikrinta 2023-04-26.