Kilauea

Kilauea


Šalis	Havajai, JAV

Aukštis	1247 m

Tipas	vulkaninis skydas

Amžius	23 000

Aktyvumas	aktyvus

Paskutinis išsiveržimas	2018 m.

Koordinatės:	19°25′0″ š. pl. 155°17′0″ v. ilg. / 19.41667°š. pl. 155.28333°r. ilg. / 19.41667; 155.28333

Kilauea (hav. Kīlauea) – aktyvus ugnikalnis pietinėje Havajų salų grandinės dalyje, vienas iš penkių vulkanų, formuojančių Didžiąją salą. Havajietiškai Kīlauea reiškia plėtimąsi, nes kalnas taip pavadintas dėl dažnų lavos išsiveržimų.

Aprašymas

Kilauea, kaip ir visi Havajų salyno ugnikalniai, susiformavo virš karštojo taško – vietos, kurioje konvekciniai Žemės mantijos srautai pradegina litosferos plokštę ir suformuoja ugnikalnius. Kadangi Ramiojo vandenyno plokštė po truputį (apie 10 cm per metus) slenka į šiaurę-šiaurės vakarus, ateityje Kilauea turėtų silpti, bet tada suaktyvės piečiau kylantis povandeninis ugnikalnis Loihi.

Ugnikalnio aukštis siekia 1247 m,^[1] per pastaruosius 100 000 metų jis „ūgtelėjo“ ~1200 m. Dar apie 5000 m aukščio kalno dalis stūkso po vandeniu. Kaip ir kiti vulkaniniai skydai, kalnas yra lėkštas, skirtingai nuo stačiašlaičių, įspūdingo profilio stratovulkanų (Etna, Fudzijama). Kilauea – vienas aktyviausių planetos ugnikalnių; naujausias išsiveržimas prasidėjo 1983 m. ir tęsiasi iki šiol. Dalis vulkano priklauso Havajų vulkanų nacionaliniam parkui, ir yra turistų ypač pamėgta vieta.

Kadangi palyginti neaukštas Kilauea iškilęs netoli daug aukštesnio Mauna Loa (kuris didžiausias planetos kalnas, skaičiuojant nuo pagrindo), ilgą laiką jis buvo vertinamas kaip sudėtinė Mauna Loa dalis. Tačiau pastarųjų dešimtmečių tyrimai parodė, kad tai savarankiškas vulkanas, turintis savo magmos židinį .

Kilauea kaldera didelė – ilgis 5 km, plotis 3 km, gylis 135 m. Manoma, kad ji susiformavo maždaug prieš 3800 m ^[2]. Joje žiojėja Halemaʻumaʻu krateris.

Išsiveržimai

Išsiveržimai paprastai vyksta viršūnės kalderoje arba ištįsusiuose rytiniame ir pietvakarių riftuose, besitęsiančiuose nuo kalderos jūros kryptimi. Pastaraisiais dešimtmečiai išsiveržimai vyksta be pertrūkio, lavos srautai dažnai pasiekia vandenyno pakrantę. Apie 90 % Kilauea paviršių dengiančio lavos amžius mažesnis negu 1100 metų, o 70 % – mažesnis negu 600 metų.

Dvidešimtajame amžiuje užfiksuoti 45 išsiveržimai. Mauna Ulu išsiveržimas prasidėjo 1969 m. gegužės 24 d. ir truko iki 1974 m. liepos 22 d. Tuo metu tai buvo ilgiausiai trukęs šio regiono išsiveržimas, kurio metu liejosi abiejų tipų Havajų ugnikalniams būdinga lava – skysta, greitai srūvanti pahoehoe ir tiršta, lėtanti slenkanti aa. Lavos fontanai siekė iki 540 m aukščio. Po žemės drebėjimo 1973 m. pradžioje Mauna Ulu kuriam laikui aprimo, tačiau pratrūko Pauahi ir Hiiaka krateriai.

Iki šiol didžiausias istorinio laikotarpio Kilauea išsiveržimas prasidėjo 1983 m. iš rytų rifto zonoje esančio Puʻu ʻOʻo kraterio (15 km atstumu nuo kalderos) ir nuolatos išmeta bazaltinę lavą, kuri srūva 11-12 km iki vandenyno pakrantės. Įdomu tai, kad lava teka ne tik žemės paviršiumi, bet ir požeminiais lavos tuneliais. Išmesti produktai jau padengė apie 117 km² teritorijos pietiniame ugnikalnio šlaite ir suformavo apie 2,3 km² naujo salos ploto. Nuo 1983 m. išsiveržė daugiau kaip 2,7 km³ lavos. 1990 m. lava užliejo ir sunaikino Kalapanos ir Kaimu miestelius

Kilauea išsiveržimai paprastai būna ramūs, tačiau praeityje ugnikalnis yra pasireiškęs ir labai aktyviai, pavyzdžiui, 1790 m. išmestų produktų stulpas pakilo iki 9 -15 km.

Kilauea išsiveržimai taip pat sukuria vulkaninį smogą, pasklindantį dideliame Havajų salų plote.

Kilauea mitologijoje

Havajiečių mitologijoje Kilauea laikomas ugnikalnio deivės Pele buveine. Jos vardu pavadintos kai kurios lavos formacijos (Pele ašaros – ore ašaros formomis sustingstančios lavos kruopelės; Pele plaukai – ploni trapūs vulkaninio stiklo pluoštai).