Vikunija
| Vicugna vicugna | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Vikunijos šiaurinio porūšio (Vicugna vicugna mensalis) individas Andų kalnuose 4 300 m aukštyje netoli Čimboraso (Ekvadoras) | ||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Vicugna vicugna Molina, 1782 | ||||||||||||||
| Paplitimas | ||||||||||||||
 Vikunijų natūralus paplitimo arealas Pietų Amerikos žemyno vakaruose |
Vikunija (Vicugna vicugna) – porakanopių (Artiodactyla) būrio, kupranugarinių (Camelidae) šeimos vienintelė vikunijų (Vicugna) gentyje žinduolių rūšis.
Paplitimas
Savaime paplitusios Pietų Amerikos žemyno vakaruose esančiuose Andų kalnų regiono pusdykumėse, lygumų žolynuose nuo 3 000 m iki 5 000 m altitudėse virš jūros lygio.
Dienos kalnuose sąlyginai šiltos, tačiau naktys šaltos. Vikunijų šiltas storas kailis yra prisitaikymas prie tokio klimato. Prieš tai, kai 1974 m. vikunijos buvo paskelbtos nykstančiomis ir imtos saugoti, jų buvo likę apie 6000. 2016 m. šaltiniais, jų populiacija auga ir žemyne siekia apie 473 297–527 691 individų. Jos savaime išplitusios Argentinoje, Čilėje, Bolivijoje, Peru.
Ekvadore jos buvo introdukuotos 1988 m. iš Čilės ir Perų atvežus 200 individų ir 1993 m. iš Bolivijos atvežus 77 individus ir 2016 m. šalyje buvo priskaičiuota 7 185 šiaurinio Vicugna vicugna mensalis porūšio individai.
Didžiausia vikunijų populiacija, apie 46 % nuo visos populiacijos gyvena Peru, 2016 m. duomenimis, čia gyveno 218 000 šiaurinio Vicugna vicugna mensalis porūšio individų. Mažiausia populiacija gyvena Čilėje, kurioje jos laikomos nykstančiomis. 2016 m. duomenimis, šiaurinio porūšio Vicugna vicugna mensalis buvo priskaičiuota 10 215 individų, tuo tarpu pietinio porūšio Vicugna vicugna vicugna – 1 888 individų.
Apibūdinimas
Vikunijos ir guanakai (Lama guanicoe) yra dvi laukinės P. Amerikos kupranugarinių šeimos rūšys, gyvenančios Andų kalnų regionuose. Vikunijos smulkesnės už guanakus. Vikunijų ir guanakų elgsena ir gyvenimo būdas panašūs. Manoma, kad vikunijos gali būti naminių alpakų (Lama pacos) protėviai.
Vikunijų kūno ilgis 1,45–1,60 m, ūgis iki pečių 75–85 cm, sveria 35–65 kg.
Elgsena
Vikunijos yra socialūs gyvūnai ir gyvena grupėmis po 5–15 patelių, kurioms vadovauja vienas dominuojantis patinas. Jauni patinai buriasi į nesusiporavusių su patelėmis patinėlių grupes, o patelės į patelių grupes. Taip evoliucija užtikrina stiprų genofondą ir taip riboja giminingą kryžminimąsi.
Poravimasis paprastai vyksta kovo-balandžio mėnesiais, o po maždaug 11 mėnesių nėštumo patelei gimsta vienas jauniklis, kuris maitinamas apie 10 mėnesių. Maždaug 12–18 mėnesių amžiaus jauniklis tampa savarankiškas.
Panaudojimas
Vikunijų vilna labai vertinga, tačiau labai brangi, nes gali būti kerpama tik kas 3 metus. Iš vieno individo gaunama nuo 85 g iki 550 g vilnos.[2] Vikunija yra pavaizduota Peru herbe.
Vikunijas medžioja pumos (Puma concolor) ir andinės lapės (Lycalopex culpaeus).
Porūšiai
- Vicugna vicugna mensalis; natūraliai savaime gyvena šiaurinėje arealo dalyje – Peru, Bolivijoje, Čilėje – drėgnesniuose regionuose maždaug tarp 9.30° ir 18° pietų platumose bei introdukuotos Ekvadore. Tai smulkesnis porūšis, pasižymintis ilgais šeriais ant krūtinės. Galva, kaklas, nugara, šonai ir nugarinis uodegos paviršius yra tamsios cinamono spalvos, o balsva dėmė dengia apatinę snukio dalį, krūtinę, pilvą, vidinį kojų paviršių ir pilvinį uodegos paviršių.
- Vicugna vicugna vicugna; gyvena pietinėje arealo dalyje – Bolivijoje, Čilėje, Argentinoje – sausesniuose regionuose maždaug tarp 18° ir 29° pietų platumose. Tai stambesnis porūšis, neturintis ilgų ant krūtinės šerelių, ir yra šviesesnės, smėlio spalvos, o balsva dėmė dengia didesnę kūno dalį, kuri pastebimai didesnė užpakaliniame kūno šone.
Galerija
-
-
Vikunijų šiaurinio porūšio (Vicugna vicugna mensalis) individas prie Čimboraso (Ekvadoras) -
Vikunijų šiaurinio porūšio (Vicugna vicugna mensalis) individai 4 001 m altitudėje netoli Patahuasio (Patahuasi), Peru. -
Vikunijų šiaurinio porūšio (Vicugna vicugna mensalis) kaimenė 3 600 m aukštyje netoli Arekipos (Peru) -
Vikunijų šiaurinio porūšio (Vicugna vicugna mensalis) kaimenė prie vieno iš druskoežerių Čilės Salaro de Surirės gamtos paminkle (Monumento natural Salar de Surire) -
Pasiklydęs nuo kaimenės keleto savaičių amžiaus jauniklis (Čilė) -
Vikunijų pietinio porūšio (Vicugna vicugna vicugna) individas ~4 000 m aukštyje netoliese Čajnantoro plynaukštės (Čilė) -
Vikunijų pietinio porūšio (Vicugna vicugna vicugna) individai 4 000 m aukščio altitudėje Argentinos Chuchujaus provincijoje
.jpg)
Šaltiniai
- ↑ „IUCN Red List - Vicugna vicugna“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2018-07-25.
- ↑ britannica.com / Vicuna
- ↑ camelid.org / Vicugna vicugna Archyvuota kopija 2021-11-22 iš Wayback Machine projekto.; Assessment by: Acebes, P., Wheeler, J., Baldo, J., Tuppia, P., Lichtenstein, G., Hoces, D. & Franklin, W.L.
Nuorodos
- nih.gov / Phylogeography and Population Genetics of Vicugna vicugna: Evolution in the Arid Andean High Plateau; Benito A. González, Juan P. Vásquez, Daniel Gómez-Uchida, Jorge Cortés, Romina Rivera, Nicolas Aravena, Ana M. Chero, Ana M. Agapito, Valeria Varas, Jane C. Wheleer, Pablo Orozco-terWengel and Juan Carlos Marín | Published online 2019 Jun 6 (anglų k)
- youtube.com / Vicuna Roundup: Chasing Peru’s Priceless Golden Fleece (vikunijų gaudynės Perų dėl vilnos (anglų k.))