Pereiti prie turinio

Baltų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
21:27, 1 lapkričio 2024 versija, sukurta Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
(skirt) ←Prieš tai buvusi versija | žiūrėti esamą versiją (skirt) | Kita versija → (skirt)
Nepainioti su Baltijos finų kalbų grupe ir baltų kalba.
Baltų kalbos
PaplitimasLietuva, Latvija
Kalbų skaičius2
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
Geografinis paplitimas
Klasifikacijarytų baltų, vakarų baltų
Baltiškų vandenvardžių paplitimo arealas
  Plotas, kuriame gausu baltiškų vandenvardžių
  Plotas, kur baltiškų vandenvardžių nedaug ir dalis jų abejotini

Baltų kalbos – indoeuropiečių (ide.) kalbų grupė, kilusi iš baltų prokalbės. Baltų kalbų grupė iš kitų išsiskiria savo archajiškumu ir todėl yra tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų. Ją sudaro gyvosios lietuvių, latvių kalbos (kartais kaip atskira kalba išskiriama latgalių kalba, kuri taip pat laikoma latvių kalbos tarme) ir mirusios – prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių, rytų galindų. Iš mirusiųjų baltų kalbų rašto paminklus paliko tik XVIII a. pradžioje išnykusi prūsų kalba.

Šiais laikais baltų (lietuvių ir latvių) kalbomis šneka daugiau nei 4,5 mln. žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose, taip pat emigracijos šalyse – JAV, Vakarų Europoje). Senovėje baltų kalbos buvo paplitusios platesniame areale ir jomis kalbama dab. Lenkijos šiaurės rytuose ir dab. Karaliaučiaus srityje bei Baltarusijos šiaurės vakaruose. Iki VII–VIII, o vietomis iki XII ar net XV a., baltų kalbomis buvo kalbama dar platesnėje teritorijoje rytuose – iki Volgos aukštupio, Okos baseine ir iki Dniepro bei Pripetės vidurupio.

Termino kilmė ir baltų gentys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorinės žinios

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltų terminą pirmąkart pavartojo vokiečių kalbininkas G. Neselmanas knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“ (Berlin, 1845). Terminas padarytas iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl Baltijos vardo kilmės yra keletas hipotezių, iš jų tik viena sieja šį vardą su minėta baltiška šaknimi.

Iki tol buvo vartojami terminai lietuvių kalbos, latvių kalbos ir pan. Kalbininkai K. Jaunius ir K. Būga, remdamiesi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale „Germania“ minimu Aestiorum gentes, taip pat ir vėlesnių istorikų šaltiniais, baltus vadino aisčiais. Remiantis senaisiais istoriniais šaltiniais, šiuo pavadinimu, kaip spėjama, buvo vadinama viena iš prūsų genčių. Todėl jis nėra itin plačiai vartojamas.[1]

Senovės baltų etnosai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvairūs baltų etnosai nuo pat jų susiformavimo gyveno Europos indoeuropiečių arealo šiaurės rytuose, – į šiaurę bei šiaurės rytus nuo baltų kraštų jau akmens amžiuje plytėjo finų genčių žemės. Vandenvardžių studijos ir archeologijos duomenys rodo, kad sen. baltų arealas nuo II tūkst. pr. m. e. vakaruose siekė Oderį ir driekėsi iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, savo centrinėje dalyje apimdamas Nemuno baseiną, Dauguvos aukštupio bei vidurupio sritis ir Dniepro aukštupio bei vidurupio upyną, o pietuose – visą Pripetės baseiną ir nemažą dab. Vakarų Ukrainos dalį. VIII a. pr. m. e. ir VI-V a. pr. m. e. baltų arealas dėl baltų migracijų ir kt. priežasčių dar išsiplėtė šiaurės rytų bei pietvakarių kryptimis, apimdamas ankstesniais laikais dab. šiaurės vakarų Rusijoje (Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje) gyvenusių finų žemes.[2]

VII-VIII a. sandūroje Desnos ir Okos baseinuose gyvenusių vad. Dniepro baltų, o vėliau – ir kitų, toliau į vakarus gyvenusių baltų žemes pradėjo kolonizuoti rytų slavai. Baigiantis šiai kolonizacijai (apie XII a. vidurį), pagrindinis baltų arealas apėmė šių dienų Lietuvą, Latviją, šiaurės vakarų Baltarusiją, Lenkijos Palenkės vaivadiją ir buv. Rytprūsius; kita vertus, kone visoje lingvistiškai suslavėjusioje sen. baltų arealo dalyje bent jau XIII-XIV a. dar gyvavo daugybė įvairaus dydžio baltiškų „salų“, o ankstesnio baltų arealo ryčiausioje dalyje baltiškai kalbėta, matyt, iki pat Naujųjų amžių pradžios: nors rusėniškoje Nestoro kronikoje Protvos baseine gyvenusi baltiška galindų gentis minima aprašant tik XI-XIII a. įvykius, rusų archeologas V. Sedovas (Валентин Васильевич Седов) teigia, kad rusai Protvos baseino miškus kolonizavo ir galindų genties likučius asimiliavo tik XV-XVI a. (taip pat žr. „Rytų galindų kalba“).

Ilgiausiai išlikusias baltų (lietuvių) salas liudija ir katalikiškų bažnyčių, statytų po Lietuvos krikšto (1387), arealas rytuose (žr. „Obolcai“), nes jos buvo statomos tik lietuviams (rytų slavai krikštijosi 988 m. ir jų poreikiams buvo statomos cerkvės).[3][4]

Baltų slavėjimas rytuose nesibaigęs ir mūsų dienomis: ir vakarų Baltarusijoje, ir vakarų Rusijoje tebėra lietuviškai ar latgališkai kalbančių kaimų.

Bendrumai su germanų ir slavų kalbomis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Baltų-slavų kalbos.
Įvairių požiūrių į baltų ir slavų kalbinės vienovės laikotarpį schema

Baltų, slavų ir germanų kalbos turi bendrybių, kurių nėra kitose ide. kalbose. Tai verčia manyti, jog dalantis ide. prokalbei (maždaug 3 tūkstantmetis pr. m. e.),[5] iš pradžių susidarė zoninės prokalbės. Viena iš tokių galėjo būti Vidurio Europoje atsidūrusi germanų – baltų – slavų (gal dar ir trakų) prokalbė, arba tarmių grupė. Jos bendrą arealą gali rodyti virvelinės keramikos kultūros teritorija, apėmusi Dauguvos, Vyslos, Elbės baseinus, Dniepro aukštupį, siekusi Reiną. Vadinasi, arealas apėmė dabartinius Nyderlandus, Daniją, Pietų Švediją, dalį Vokietijos, Lenkiją, Baltijos šalis, Vakarų Rusiją.

Iš tik baltų ir germanų kalboms būdingų bendrybių minėtinas bendras skaitvardžių 11-19 (germanų kalbose tik 11 ir 12) darybos modelis ('vienas lieka po dešimties'); esama bendrų tik su germanais žodžių šaknų (per 60), pvz., liet. darbas ir senovės islandų djarfr 'drąsus', s. angl. deorfan 'dirbti', liet. griebti ir got. greipan, liet. gomurys ir senovės islandų gómr ir kt.[6]

Iš baltų – slavų – germanų bendrumų visada minimas daugiskaitos naudininke ir įnagininke esantis -m- (kitose ide. kalbose -b(h)-), pvz., liet. vilkams : rus. volkam : got. wulfam; liet. sūnumis : rus. synami : germanų prokalbės *sunumiz. Bendras yra skaitvardis 1000, taip pat apie 70 bendrų žodžių, pvz., liet. liaudis : rus. liud : sen. vok. liut, liet. valdyti : rus. vladetj, vlastovatj : got. valdan ir kt.[7]
Kalbų epochoje radosi skolinių iš germanų kalbų: gatvė, budelis, pinigas, kunigas, kalkė, yla ir kt. Ypač daug germanizmų pateko į latvių kalbą.

Baltų kalboms artimiausios yra slavų kalbos (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, kurių atitikmenų nėra kitose ide. kalbose, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas (A. Šleicheris). Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš labai artimų prokalbės tarmių (A. Mejė), o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš ide. prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų (J. Rozvadovskis, J. Endzelynas).

Dar viena hipotezė teigia, kad slavų kalbos kilo iš periferinių baltų dialektų (V. Toporovas, V. Ivanovas).[8] Šiai hipotezei paremti pasitelktos bendrybės, būdingos tik slavams ir vakarų baltams, pvz., prūs. nuson : lenk. nasze, rus. naše (liet. mūsų, latv. mūsu), prūs. twais emmens : rus. tvoje imia (liet. tavo vardas, latv. tavs vārds), prūs. genno : lenk. żona, rus. žena (liet. žmona, latv. sieva), prūs. golimban : rus. goluboi (liet. mėlynas, latv. zils).

Baltų kalbų vieta pagal Wolfgang P. Schmid, 1977.

Chrestomatinė baltų – slavų bendrybė yra mišrieji dvigarsiai, kilę iš ide. prokalbės skiemeninių sonantų *ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ, pvz., liet. gurklys: rus. gorlo, latv. pirksts 'pirštas' : rus. perstenj, liet. gumbas : rus. guba (iš *gumba), latv. vilks : lenkų wilk. Iš morfologijos bendrumų akcentuojamas vienodas būdvardžių darybos modelis (būdvardis + įvardis), vienoda vienaskaitos kilmininko galūnė -a (tiesa, tik rytų baltų), pvz., latv. ezera : rus. ozera. Yra sintaksės bendrybių, pvz., dvigubas neiginys (aš nieko nenoriu), neiginio kilmininkas (nedirbti darbo), tarinio įnagininkas (jis buvo mokytoju). Su slavais baltai vienodai vadina sąvokas galva, liepa, eiti, žalias, karvė, varna, geležis, krėslas, boba, ungurys ir kt. Kai kurie bendrašakniai žodžiai baltų ir slavų kalbose įgiję kitą reikšmę, plg. liet. Dievas, prūs. Deiwis : rus. divo 'stebuklas', liet. veidas, latv. veids 'forma' : rus. vid 'išvaizda', liet. bernas, latv. bērns 'vaikas' : rus. bremia 'našta' ir t. t.
Kalbų epochoje dėl abipusės įtakos atsirado skolinių tiek baltų, tiek slavų kalbose, plg. slavizmus lietuvių kalboje agurkas, bažnyčia, aliejus, dvaras, miestas, Kūčios, Kalėdos, Velykos, mėsa, muitas ir kt. Iš žinomesnių baltizmų rusų kalboje minėtini kovš ’kaušas’, diogotj 'degutas', jantarj 'gintaras'; daug baltizmų yra Baltarusijos ir Vakarų Rusijos bei Šiaurės Rytų Lenkijos tarmėse. Dėl baltų kalbų įtakos rytų slavų kalbose atsirado pleofonija, plg. golova (greta senoviško glava), vorona (plg. lenkų wrona), „akavimas“ (ypač būdingas baltarusių kalbai) ir kiti reiškiniai, dėl kurių rytų slavai ėmė skirtis nuo savo vakarinių ir pietinių gentainių.[8]

Baltų ir finų kalbų santykiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdami ide. šiaurės rytų avangardas ir pakraštys, baltai pirmiausia susidūrė su finais (lyvių, estų, suomių ir kt. protėviais). Kontaktai su jais truko ilgai, nuo II tūkstantmečio pr. m. e., o paskutinieji lyviai Latvijos teritorijoje baigia asimiliuotis mūsų dienomis. Tuos kontaktus liudija nemažai baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz.: suom. härkä, est. härg 'jautis' (plg. liet. žirgas), est. hein 'šienas', suom. ir est. kirves 'kirvis'; suom. pirtti 'dūminė pirkia' (plg. liet. pirtis, latv. pirts), suom. morsian, est. mõrsja 'nuotaka' (plg. liet. marti, latv. mārša 'brolienė; marti'), suom. tarha 'daržas', suom. taivas 'dangus' (plg. liet. dievas iš senesnio *deivas), est. takijas 'varnalėša' (plg. liet. dagys iš senesnio *dagijas) ir kt.
Baltizmų, tiesa, gerokai mažiau, yra ir Volgos finų kalbose (daugiausia mordvių). Dalis tų baltizmų į jas galėjo patekti netiesiogiai, per kitas finų kalbas.[9]

Iš finų kalbų šiaurės baltai (latvių protėviai) yra perėmę fiksuotą kirtį žodžio pradžioje, kai kurias morfologijos ir sintaksės ypatybes, taip pat leksikos skolinių, plg. latvių kāzas 'vestuvės', laiva 'valtis', māja 'namas', muiža 'dvaras', puisis 'vaikinas' ir kt. Latvijos teritorijoje yra daug finiškos kilmės vandenvardžių ir vietovardžių, kurie tankėja iš pietų į šiaurę; ypač jų tiršta Vidžemėje (Gaujos upės baseinas)

Vienas kitas skolinys iš finų kalbų yra patekęs ir į lietuvių kalbą: burė, kiras, laivas, seliava, šamas ir kt.[10][11] Finiškoji kirčio atitraukimo banga palietusi mūsų šiaurines tarmes, kur kažkada gyvenę pietų kuršiai ir žiemgaliai. Taip pat finų kalbų poveikiu aiškinami tokie leksiniai dubletai kaip bliukšti / pliukšti, griaunos / kriaunos, kniūboti / kniūpoti, stiebtis / stieptis ir pan. (finai netaria skardžiųjų priebalsių). Be to, Lietuvos teritorijoje rasta apie 30, kaip spėjama, finų kilmės vandenvardžių: Ilmėdas, Ymasta, Jara, Kirgus, Pernava, Ruja, Tervetė, Ugra ir kt.[12]

Baltų kalbos paprastai skirstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių (kartais prie jų priskiriama kuršių kalba), o rytų baltams – gyvosios lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Apie toli rytuose ir pietryčiuose išnykusias, pvz., Dniepro baltų, kalbas žinoma mažai, jos paliudytos vietovardžiuose ir vietinėse slavų tarmėse, sakykime, kaip rytų galindų kalba.[13]

Vakarų baltų kalbos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Prūsų kalba.
Bazelio epigrafas – seniausias žinomas įrašas prūsų ir baltų kalba, XIV a. vidurys

vakarų baltų daugiausia pažįstama yra prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Lenkijos šiaurės vakaruose).[14] Spėjama, kad I – III a. dalį prūsų galėjo būti užkariavę germaniškos kilmės gotai. XIII a. juos nukariavo kryžiuočiai. Prūsų kalba buvusi archajiškiausia iš visų baltų kalbų. Kryžiuočių valstybėje bei Prūsijos kunigaikštystėje prūsų kalba turėjo nepalankias sąlygas, buvo net draudžiama įstatymais, todėl tolydžiai nyko, kol XVIII a. pradžioje ji galutinai išnyko. Prūsų kalbos žodžių kilmės – etimologinį – žodyną parašė Vytautas Mažiulis, dar keletą originalių tomų – Vladimiras Toporovas. Vietovardžių išsamus aptarimas pateiktas Jurgio Gerulio, Viliaus Pėteraičio, Grasildos Blažienės ir kitų tyrėjų studijose.[15]

Jotvingių kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Jotvingių kalba.

Prūsų kalbai artima turėjo būti ir jotvingių kalba (kartais laikoma net prūsų kalbos tarme). Šia kalba kalbėta Užnemunėje, arba Sūduvoje, Dzūkijoje, taip pat Baltstogės (Bialystoko), Seinų, Suvalkų rajonuose, dabar priklausančiuose Lenkijai. Pietuose jotvingių arealas siekė Bugo upę. Atskiros jotvingių žemių dalys turėjo savus pavadinimus: Jotva, Sūduva, Dainava. Jotvingius 1283 m. smarkiai nusiaubė kryžiuočiai. Apie 1600 jotvingių iš dabartinių Suvalkų apylinkių kryžiuočiai iškėlė į šiaurės vakarų Sembą (vieną iš prūsų žemių), kur atsirado vadinamasis sūduvių kampas (Sudauischer Winkel).[16]

Apie jotvingių kalbą, išnykusią anksčiau už prūsų kalbą, turime labai nedaug duomenų: keletą prastai užrašytų žodžių ir keliolika jotvingiškos fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai Bilsas, Kirsna, Veisiejis, Seira, Seirijis, miestavardžiai Leipalingis, Jieznas, Berznykas ir kt.). Jotvingiškais laikomi ir vietų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršiškais vietovardžiais!), pvz., Apsingis, Nedingė, Stabingis, pavardžių priesaga -ynas , vietovardžiai su galūne -us. Jotvingių kalbos substratu laikomas ir kai kurių lenkų bei lietuvių, dzūkų tarmių „mozūravimas" (s, z tarimas vietoj š, ž).[17]

Pagrindinis straipsnis – Kuršių kalba.

Kuršių kalba, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Talsų, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, Telšių ir kt. vietose).[18]

XVI a. pietų kuršius (Lietuvos pusėje) nustota minėti, todėl manoma, kad apie tą laiką jie jau buvo sužemaitėję. Latvijos pusėje kuršiai, kurių „kalba panaši į latvių“ (vadinasi, dar ne latviai), minėti iki XVII a. pradžios, tačiau maždaug nuo 1630 m. rašoma, kad jie šneka latviškai.

Kuršiai rašto paminklų nepaliko. Manoma, kad kuršių kalba buvo artimesnė vakarų baltams (prūsams ir jotvingiams), tik dėl intensyvių kontaktų su finais ir rytų baltais ji sparčiai modernėjo. Priebalsiai š, ž kuršių kalboje jau buvo virtę s, z, minkštieji k, g – atitinkamai c, dz, tačiau dvigarsiai an, en, in, un išlaikyti sveiki.[19]

Kuršių kalbos pėdsakų yra Vakarų Latvijos ir Žemaitijos vietovardžiuose bei tų kraštų tarmėse. Kuršių kilmės vietovardžiams būdingos priesagos -ng-, -al-, pvz., Palanga, Kretinga, Būtingė, Alsunga, Žemalė, Kretingalė, Upalė ir kt.

Spėjama, kad iš kuršių šiaurės žemaičiai perėmė senovinį ei tarimą: peins 'pienas', deina 'diena', platesnį trumpųjų i, u tarimą: meškas 'miškas', bova 'buvo', taip pat kirčio atitraukimą į žodžio pradžią (šią ypatybę kuršiai perėmę iš lyvių). Latvių kuršiškoms patarmėms būdingas dvigarsių an, en, in, un tarimas, užsilikęs ir Kuršo vietovardžiuose (kitur latviai tuos garsus išvertę atitinkamai į uo, ie, ī, ū), plg. Dundaga, Gramzda, Kandava, Skrunda, Venta.

Latvių kalboje yra kuronizmų su išlaikyta kuršiška fonetika, pvz., dzintars 'gintaras', leitis 'lietuvis', menca 'menkė', rinda 'eilė', zaķis 'zuikis', venteris 'toks žvejybos įrankis', pīle 'antis', cīrulis 'vyturys' (pastaruosius tris žodžius turi pasiskolinę ir mūsų žemaičiai).

Skirtumai nuo rytinių kalbų

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakariniai baltai nuo rytinių, kaip matyti iš prūsų kalbos paminklų, skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ei, kurį rytiniai baltai pavertė ie (plg. prūs. deivis – liet. dievas, latv. dievs; prūs. prei – liet. prie, Leipalingis, plg. liepa, kuršių asimiliantų šiaurės žemaičių deina – liet. diena); 2) vietoj prabaltiškų š, ž, panašiai kaip ir latviai, turėjo s, z (plg. prūs. asis – liet. ašis; prūs. sunis – liet. šuo; prūs. semmē – liet. žemė); 3) vietoj priebalsinių junginių kl, gl turėjo nepakeistus tl, dl (plg. prūs. ebsentliuns – liet. paženklinęs, prūs. addle – liet. eglė); 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas (plg. prūs. balgnan – liet. balnas; prūs. median – liet. medis, medžias); 5) daugiskaitos galininke turėjo senoviškesnę galūnę -Vns vietoj rytų baltų -Vs (plg. prūs. akins – liet. akis;. prūs. genans – liet. žmonas; plg. liet. gerąsias, kur ą*an); 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių (plg. prūs. aglo – liet. lietus, latv. lietus; prūs. gaylis – liet. baltas, latv. balts) ir kt.[20]

Rytų baltų kalbos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Seniausias išlikęs tekstas lietuvių kalba, parašytas 1503–1515 metais. Perrašytas nuo XV a. originalo

Iš rytų baltų kalbų didžiausia yra lietuvių kalba, kuria šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje (Apso, Gervėčių, Varanavo, Rodūnės, Pelesos apylinkėse), Lenkijos Šiaurės rytuose (Punske, Seinuose) ir Latvijoje palei Lietuvos sieną bei didžiuosiuose jos miestuose, daugiausia Rygoje. Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitur. Ligi Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.[21]

Nors XIII – XV a. lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę (Vytauto laikais pasiekę net Juodąją jūrą), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojama kanceliarinė slavų, lotynų, vokiečių, vėliau – lenkų kalba (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po 1569 m. Liublino unijos).[22]

Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas rašto paminklas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis” paskutinį puslapį. Tekstas remiasi rytų aukštaičių vilniškių tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo.[23] Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, nes, po 1387 m. aukštaičių krikšto tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).

Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. protestantiškas katekizmas, parašytas pietų žemaičių patarmės pagrindu su vakarų aukštaičių ypatybėmis ir išspausdintas Karaliaučiuje. Šiame katekizme įdėtas ir pirmasis lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė 'balsė raidė', sąbalsinė 'priebalsė raidė' ir kt.). Su Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas lietuvių kalbos istorijos etapas – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių bendrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.[24]

Dictionarium trium linguarum
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1620 m. pasirodė pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum". Tai lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, sulaukęs net penkių leidimų. 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Tad XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.[25]

Lietuvių kalba, V-VI a. atsiskyrusi nuo kitų rytų baltų kalbų, netrukus ėmė skilti į tarmes. Paprastai teigiama, kad pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmių ypatybės lietuvių kalboje ėmė ryškėti XI-XII a.; galutinai mūsų tarmės ir šnektos susiformavo apie II tūkstantmečio vidurį ir vėliau. Dalis tarmiškųjų ypatybių atsirado, aukštaičiams ir žemaičiams asimiliavus gretimas baltų gentis: kuršių, žiemgalių ir sėlių pietines dalis bei šiaurės jotvingius ir prūsus (skalvius, nadruvius).[26]

Dabartinė lietuvių k. tarmių klasifikacija aukštaičių ir žemaičių tarmes skiria pagal balsių o, ė (kilusius iš prokalbės ā, ē) ir dvibalsių uo, ie (kilusius iš prokalbės ō, ei) atitikmenis.
Žemaičiai vietoje aukštaitiškųjų o, ė (brolis, tėvas) taria dvibalsius uo, ie (bruolis, tievs), o vietoje aukštaitiškųjų uo, ie (duona, pienas) taria trejopus garsus: šiaurėje – ou, ėi (douna, pėins), pietuose – ū, ī (dūna, pīns), vakaruose, Klaipėdos krašte, – o, ė (dona, pėns); pagal tokį tarimą žemaičiai dar skirstomi į tris patarmes: šiaurės, pietų ir vakarų. Pastarosios atstovų beveik nelikę, nes po II pasaulinio karo daugelis Klaipėdos krašto gyventojų pasitraukė į Vakarus, o į jų vietas atsikėlė daug gretimo krašto žemaičių.
Aukštaičių tarmė taip pat turi tris patarmes: rytų, pietų ir vakarų. Skiriamasis bruožas – dvigarsių am, an, em, en ir nosinių ą, ę tarimas. Vakarų aukštaičiai juos taria kaip bendrinėje kalboje (plg.: atidarė langą), pietų aukštaičiai susiaurinę ą, ę – taria juos kaip ū, ī (plg.: atidarė langų), o rytų aukštaičiai siaurina ir minėtųjų dvigarsių balsius a, e (plg.: atidarė lungų).[27]

Bendrinė kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Lietuvių kalba.

Dabartinės bendrinės kalbos pagrindu yra vakarų aukštaičių kauniškių (suvalkiečių) šnekta, daug bendrumų turinti su jau išnykusiomis Rytprūsių lietuvių šnektomis. Jos, kaip ir vakarų aukštaičių kauniškių šnekta, yra archajiškiausios lietuvių kalbos šnektos. Tolstant nuo prūsų kalbos arealo kaimynystės, lietuvių kalbos tarmėse naujovių gausėja.

Kita gyva rytų baltų kalba – latvių. Ja pasaulyje šneka apie 1,7 mln. žmonių; daugiausia Latvijoje.

Manoma, kad latvių etnosui pradžią davė senovės latgaliai, XIV a. ir vėliau išplitę žiemgalių ir kuršių žemėse bei asimiliavę ten likusius gyventojus (po beveik 100 metų trukusių kovų). Tuometinę latgalių kalbą archaizuojamai veikė senoviškesnė žiemgalių kalba, todėl žiemgalių ir kuršių žemėse latgalių (latvių) kalba pakito kur kas mažiau nei pačioje Latgaloje.[28]

Šiaurės baltų (kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių) kalbos kelis tūkstantmečius patyrė didžiulę kaimyninių finų kalbų įtaką ir gerokai nutolo nuo baltų prokalbės, t. y. labai sumodernėjo.

Be to, viduramžiais latviai nebuvo sukūrę savo valstybės, nes XIII a. juos pavergė vokiečiai (kalavijuočiai, nuo 1237 m. – kryžiuočiai). Dėl keletą šimtų metų trukusio vokiečių viešpatavimo latvių kalbai daug įtakos turėjo ir vokiečių kalba, kuri buvo vartojama dvaruose, bažnyčioje, oficialiose valdžios įstaigos; pirmųjų latviškų knygų autoriai buvo taip pat vokiečiai.

Pirmąja latviška knyga laikoma 1585 m. Vilniuje išleistas katalikiškas Kanizijaus katekizmas, skirtas Abiejų Tautų Respublikos valdomų Livonijos žemių (Vidžemės ir Latgalos) latviams.[28]

Šiuo metu skiriamos trys latvių kalbos tarmės: aukštaičių (latv. augšzemnieku dialekts), lyviškoji (latv. lībiskais dialekts) ir vidurio (latv. vidus dialekts). Daugeliu bruožų labai savita latvių aukštaičių tarmė, kuria šnekama Latgaloje, Augšžemėje bei Rytų Vidžemėje, dalies kalbininkų laikoma atskira baltų kalba (žr. straipsnį „Latgalių kalba“).[29][28]

Bendrinė kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Latvių kalba.

Latvių bendrinės kalbos pagrindu XIX a. tapo vidurinės tarmės žiemgališkoji patarmė (Jelgavos apylinkių šnektos). Latvių lyviškoji tarmė susiformavo latvių ir lyvių kalbų substrato pagrindu.[30]

Žiemgalių kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Žiemgalių kalba.

Žiemgalių kalba šnekėta dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę).

Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvę tariami kaip latvių, t. y. s, z, bet minkštieji k, g ne visur buvę verčiami į c, dz.[31]

Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė buvo balsio įspraudimas tarp r bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų darazs (vietoj dārzs 'sodas'), berizs (bērzs 'beržas'), lietuvių šiaurės panevėžiškių ser(a)g (serga). Žiemgalos krašto vietovardžiams būdingos priesagos -ene (-ienė?), -uve: Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve.

Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią (kaip latviai), o šiaurės panevėžiškiai – tik į gretimą skiemenį.

Pagrindinis straipsnis – Sėlių kalba.

Sėlių kalba šnekėta dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, sėlių riba siekė Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Pasvalį, Saločius) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Būta sėlių ir dešiniajame Dauguvos krante – tai rodo dabartinių aukšzemiekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis.

Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV – XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas.

Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, tačiau minkštuosius k, g, priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo, be kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras 'ežeras', nukritus žodžio pradžios balsiui.[32]

  • Pietro Umberto Dini. Baltų kalbos. – Vilnius, 2000. – ISBN 5-420-01444-0
  • Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. I. – Vilnius, 1984.
  • Stafecka, A. & Mikuleniene, D., 2009. Baltu valodu atlants: prospekts = Baltų kalbų atlasas: prospektas = Atlas of the Baltic languages: a prospect, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas; Riga: Latvijas Universitates Latviesu valodas instituts. ISBN 9789984742496
  1. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 28–29. ISBN 5-420-01444-0.
  2. Eric Christiansen: The Northern Crusades. Poznań: Rebis Publishing House, 2009, pp. 67–69.
  3. Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 61. ISBN -004. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: length (pagalba)
  4. Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 59. ISBN -004. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: length (pagalba)
  5. Powell, Eric A. „Telling Tales in Proto-Indo-European - Archaeology Magazine“. www.archaeology.org (britų anglų). Suarchyvuotas originalas 2021-02-12. Nuoroda tikrinta 2021-08-05.
  6. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 114.
  7. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 115–117.
  8. 8,0 8,1 Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 128–150. ISBN 5-420-01444-0.
  9. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 155–161. ISBN 5-420-01444-0.
  10. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 161. ISBN 5-420-01444-0.
  11. Algimantas Urbanavičius. „Skoliniai“. Suarchyvuota iš originalo 2012-01-03. Nuoroda tikrinta 2021-08-04.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  12. A. Vanagas (2002). „Lietuvių vandenvardžiai“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2021-08-11.
  13. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 56–61. ISBN 5-420-01444-0.
  14. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 279–280.
  15. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 291–293.
  16. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 216. ISBN 5-420-01444-0.
  17. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 218–220. ISBN 5-420-01444-0.
  18. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 211. ISBN 5-420-01444-0.
  19. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 213. ISBN 5-420-01444-0.
  20. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 239–244.
  21. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык“. Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia. p. 94. ISBN 5-87444-225-1.
  22. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 282–285. ISBN 5-420-01444-0.
  23. Zinkevičius, Z. (1988). Lietuvių kalbos istorija III. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. pp. 238–239. ISBN 5-420-00102-0.
  24. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija III, Senųjų raštų kalba, 1988, p. 25-31
  25. Nuskaitytas 1642 m. leidimo K. Sirvydo žodynas Archyvuota kopija 2019-01-29 iš Wayback Machine projekto. – Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
  26. Smoczyński, W. (1986). „Języki bałtyckie“. Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. p. 865.
  27. Kazys Morkūnas (2021-06-03) [2018-05-02]. „Lietuvių kalbos tarmės“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-08-04.
  28. 28,0 28,1 28,2 Algirdas Sabaliauskas (2020-07-16) [2007-01-31]. „Latvių kalba“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-08-04.
  29. Latvių kalbos tarmės (latv.), Nuoroda tikrinta 2021-08-04
  30. Butkus, A. (1995). Latviai. Kaunas: Æsti. p. 206. ISBN 9986-9034-0-8.
  31. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 233–235. ISBN 5-420-01444-0.
  32. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 229. ISBN 5-420-01444-0.

Archyvuota kopija 2012-03-31 iš Wayback Machine projekto.