Podolės kunigaikštystė

	Подільське князівство ; Podolės kunigaikštystė
	LDK dalinė kunigaikštystė (su petrūkiais)
Vėliava	Herbas
Sostinė	Podolės Kamenecas
Kalbos	senoji slavų
Valdymo forma	Monarchija
	Podolės kunigaikščiai
1363-1374 (pirmasis)	Jurijus Karijotaitis
1430-1399 (paskutinis)	Švitrigaila
Era	Viduramžiai
- Suformuota LDK	1363 m., 1363
- Paversta vaivadija	1434 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Podolės kunigaikštystė (ukr. Подільське князівство) – LDK dalinė kunigaikštystė, su pertrūkiais gyvavusi XIV–XV amžiais Podolės istorinio regiono vakarinėje dalyje, dabartinės Ukrainos Chmelnyckio ir Vinycios srityse.

Istorija

Podolės teritoriją nuo X a. valdė Kijevo Rusia, o nuo XII a. Haličo kunigaikštystė. Vykstant Haličo-Voluinės karams, regione įsitvirtino vyresnieji Naugarduko kunigaikščio Karijoto (Gedimino sūnaus) sūnūs. Jų pradėta giminė vadinama Karijotaičiai. Jie ėmė valdyti Podolę, nors tuo metu kunigaikštystė dar buvo nesuformuota.

1362 m. keturi broliai padėjo Algirdui mūšyje prie Mėlynųjų vandenų. Už tai 1363 m. Algirdas jų valdose oficialiai suformavo kunigaikštystę, kurią atidavė jiems valdyti. Broliai valdė kartu, nors ir rezidavo atskiruose miestuose. Podolės Kamenece rezidavo Jurijus Karijotaitis, Smotriče – Konstantinas. Aleksandras, tuo metu valdęs Voluinės Vladimirą Lenkijoje, grįžo į Podolę tik 1371 m. Teodoras tuo metu buvo Vengrijoje.

Karijotaičiai priėmė iš Lenkijos katalikų tikėjimą ir išplatino jį vietos rusėnų tarpe. Čia pasirodė dominikonai ir įkurta Podolės Kameneco vyskupija, tapusi pietryčiausiu katalikų farpostu. Kunigaikštystės sostinei suteiktos Magdeburgo teisės, prasidėjo pilių ir bažnyčių statyba.

1377 m. tuometinis Lenkijos ir Vengrijos karalius Liudvikas Didysis surengė labai sėkmingus žygius į Haličą. Broliai Karijotaičiai ryžosi pasiūlyti savo ištikimybės priesaiką jam, taip atsiskirdami nuo LDK. Vėliau jie labai aktyviai rėmė Jogailos sąjungą su Jadvyga, tačiau po Krėvos sutarties 1386 m. atsisakė prisiekti Jogailai ištikimybę.

Paskutinis iš brolių Karijotaičių, Teodoras, perėmė sostą broliui Konstantinui pabėgus į Vengriją. Jis sudarė sąjungą prieš Vytautą kartu su kitų kunigaikštysčių valdovais – Vladimiru (Kijevas), Kaributu (Seversko Naugardas), Švitrigaila (Vitebsko) ir Romanu (Moldavija). 1392 m. Vytautas baigė su jais karą, pasirašydamas Astravos sutartį, o 1393 m. užėmė Podolę ir išvarė iš ten Karijotaičius.

Tais metais Podolės kunigaikštystė de facto tapo LDK vietininkija. Vytautas čia pasodino savo vietininką, Lenkijos bajorą Spitko. Tačiau šis nepalaikė gerų santykių su Jogaila, kaip iš jo tikėjosi Lenkija. 1399 m. Spitko žuvus prie Vorsklos, Jogaila panaikino kunigaikštystę, ir perdavė jos teritorijas valdyti lenkų vietininkams. Po Žalgirio mūšio 1411 m. teritorijos vėl atiduotos LDK.

1430 m. LDK didysis kunigaikštis Švitrigaila atkūrė kunigaikštystę, kurios kunigaikščiu skelbėsi jis pats. Jam netekus sosto, Podolė perėjo Lenkijos karūnai. Čia suformuota Podolės vaivadija.

Kunigaikščiai

Jurijus Karijotaitis (1363-~1374), kartu su broliais Konstantinu ir Aleksandru;
Aleksandras Karijotaitis (~1374-~1380), kartu su broliu Konstantinu;
Konstantinas Karijotaitis (~1380-~1388), kartu su Borisu Karijotaičiu;
Teodoras Karijotaitis (~1388-1394), kartu su Vasilijum Karijotaičiu;
Spitko Melštenietis (1395–1399);
Švitrigaila (1399-1430).